Undinė Radzevičiūtė. „Kraujas mėlynas“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Undinė Radzevičiūtė šiandienėje lietuvių literatūroje neabejotinai išskirtinė autorė, pavergianti unikaliu rašymo stiliumi, subtiliu humoru, netikėtais istorijų vingiais. Šį kartą pristatomas istorinis romanas „Kraujas mėlynas“. Sumanymas nustebino ir privertė suabejoti autorės originalumu, mat šio pobūdžio literatūra itin graibstoma skaitytojų ir tampa popliteratūros skyriaus dalimi. Knygynų vitrinose ar knygų mugės programose bent keli šio žanro knygų pristatymai ar diskusijos, tai akivaizdi tendencija – istorinis romanas skaitomas, paklausus, o istorinių tekstų rinkodara Lietuvoje puikiai veikia.

Vis dėlto knygos „Kraujas mėlynas“ negalima vadinti tiesiog istoriniu romanu. Tai istorinis romanas, parašytas Radzevičiūtės stiliumi. Be to, romano atsiradimas rašytojos gyvenime turi konkrečias paskatas – ieškoma savo šak­nų. Radzevičiūtė aprašo įvade kūrinio sumanymo istoriją. „Aš visada jaučiau: mūsų šeimos kraujyje ir santykiuose yra kažkokio keisto nuodo, ir ne tai, kad kažkas nuodijo mus, bet greičiau jau mes. / Ir tas nuodas į kraują pateko seniai. Taip seniai, kad net tapo genetikos dalimi“ (p. 8). Įvadas tarsi atsako į klausimą: „Kodėl Undinė pasirinko istorinį romaną?“ Išlaikydama subtilią ironiją rašytoja pasakoja buitinę šeimos istoriją, privertusią ją kapstytis archyvuose: „Praėjo keturi mėnesiai mirtinos tylos po paskutinio „Undynei į viską nusispjaut“, ir teta Liucina vėl paskambino mano mamai. Norėjo taikytis, bet paaiškėjo, kad nuo praeito karto nenurimo. Nė kiek“ (p. 13).

Egzistuoja subtili sąsaja tarp asmeninių paskatų ir romano istorijos. Tai kraujo ir nuodų simbolika, pasikartojanti ir rašytojos-pasakotojos giminės istorijoje, ir pagrindinio veikėjo Bernhardo von der Borcho gyvenime. Taip susiejamas įvadas, t. y. asmeninės refleksijos, su romano fabula.

Radzevičiūtei būdingas humoras, trum­pi, tikslūs sakiniai. Tačiau kuo toliau, tuo trumpų sakinių romane mažėja. Ilgėjant sakiniams gausėja pertek­linės informacijos: „Rodrygas nespėjo nieko atsakyti į Bernhardo klausimą apie kruviną Kristų ir Bažnyčios pasibjaurėjimą krauju, nes pamatė, kaip kliūdamas keliais už žemos, tankios, kampuotos gyvatvorės prie jų bėgo šlapias ir išraudęs pusbrolis Simonas perdrėkstu violetiniu apsiaustu“ (p. 197).

Tačiau šiuo atveju autorė, teigianti, kad jai buvo svarbus istorinis tikslumas, mėgina derinti savitą stilistiką su istoriniais šaltiniais. „Kraujas mėlynas“ nukelia skaitytoją į gęstančius viduramžius. Pasakojama vienos Livonijos ordino šeimos istorija. Veikia itin daug personažų, siužetas klampus, detalus, todėl knyga nesuteikia lengvo skaitymo jausmo. Be to, Radzevičiūtė pasakojimą konstruoja kitaip nei ankstesnius. Siužetą grindžia ne situacijos, erdvė ar laikas, o veikėjų charakteriai, kuriuos autorė itin kruopščiai detalizuoja: „Ir tada, tik tada pasirodė pusbrolis Rodrygas kraujo spalvos šilko apsiaustu. Ilgais juodais plaukais, galinga kumpa nosimi“ (p. 190).

Vis dėlto Radzevičiūtės sakinyje išlieka absurdo ir humoro elementų, pasitelkiamų vaizduojant viduramžių žmogaus mentalitetą. Dažnai paliekama paslaptis, informacija neatskleidžiama tiesiai šviesiai: „...Rodrygas neužbaigė, bet ilgai žiūrėjo į jaunąjį Ravelio vyskupą Simoną von der Borchą. Taip ilgai žiūrėjo, kad visiems atvykėliams tapo aišku, „kaip kas“ (p. 193).

Pagrindine tampa ambicingumo te­ma, kai aklas ryžtas ir tikslas nugali žmogaus sąmonę. Personažų galia skatina jų ambicingumą, o užsibrėžti tikslai maksimalūs: tapti magistru, popiežiumi, užkariauti naujas teritorijas. Galiausiai veikėjai pradeda šių tikslų siekti bet kokia kaina. Taip aktualizuojamas klastos aspektas, svarbus viduramžiškojo žmogaus pasaulėvaizdžiui: „...Yra tik viena išeitis, – pagalvojęs pasakė pusbrolis Rodrygas, – reikia ne tik pinigais, bet ir kitais būdais suvilioti Popiežių Sikstą. / Pasakė ir pasisuko į Simoną. / Stovėjo, žiūrėjo ir tarsi ką regėjo. Ir šypsojosi kreiva šypsena“ (p. 198).

Deja, šįkart sudėtingas siužetas kiek vargina. Neužtenka romaną perskaityti vieną kartą. Norint suprasti ne tik sod­rų siužetą, bet ir pasimėgauti įmantriu Radzevičiūtės stiliumi, reikia skaityti bent porą kartų. Tik tuomet išryškės subtiliai tarp eilučių paslėptos smulk­menos.