Kreivarankis. Nemigos knyga

„...abatas Terasonas sako: jei knygos apimtis matuojama ne lapų skaičiumi, bet laiku, kuris reikalingas jai suprasti, tai apie daugelį knygų galima pasakyti, kad jos būtų daug trumpesnės, jeigu nebūtų tokios trumpos (...) su lygiai tokia pačia teise būtų galima pasakyti: kai kurios knygos būtų daug aiškesnės, jeigu jų nesistengtų padaryti tokių aiškių.“

Imanuelis Kantas. „Grynojo proto kritika“


„Nietzsche, kaip ir Kantas su Schopenhaueriu, buvo lenkas!“

Witold Gombrowicz. „Filosofijos kursas per šešias ir ketvirtį valandos“

 

Nemiga savaip sudėlioja laiko užmušinėjimo prioritetus. Turbūt dėl to, kad negalintis užmigti, dažniausiai pats to nenorėdamas, pasiduoda toms problemoms, kurias būdraudamas būna nustūmęs į pasąmonės užkaborius. O jeigu dar imsime domėn tai, jog pati pasąmonė yra sąmonės užkaboris, tai liks sutikti, kad nemiga bloškia mus kažkur itin giliai į save: ten, kur normalioje būsenoje neatsiduriame ar bent jau stengiamės neatsidurti.

Witoldo Gombrowicziaus „Filosofijos kursas per šešias ir ketvirtį valandos“ tiek vizualiai, tiek turiniu atrodo tiesiog sukurta bemiegei nakčiai. Tai kompaktiška, labai gražaus dizaino ir maloni į rankas paimti juoda knygelė – tikrai nemanau, kad juoda viršelio spalva parinkta atsitiktinai. „Filosofijos kurso per šešias ir ketvirtį valandos“ įžangoje nurodoma: ši knygelė išgelbėjo autorių nuo savižudybės. Taigi, galima sakyti, nesugebantis užmigti skaitytojas iš pat pradžių nuteikiamas optimistiškai.

Kuklus knygelės formatas praktiškai garantuoja: jeigu ją skaitydami visgi užmigsite, tai, išslydusi jums iš rankų, nušliaužusi paklode ir nukritusi ant grindų, ji nesukels triukšmo. Situacija beveik neįmanoma, jeigu nemigai pasirinktumėte šiandienos standartiniu formatu išleistą knygą kietais viršeliais, kuri trenktųsi į grindis visais penkiais kilogramais.

Taip pat pagirtinas sprendimas vietoje pavadinimo tiesiog nurodyti skaitymo trukmę. Šešios ir ketvirtis valandos yra tiek, kad iš karto po tokio filosofijos kurso galima keltis iš lovos, užsikaisti kavos ir žingsniuoti į darbą. Ir netgi pats turinys greičiausiai neatsitiktinis, kažkuo primenantis studentiškus laikus, kai per naktį reikia įsisavinti visą studijų kursą – nesvarbu, ar filosofijos, ar ekonomikos, ar teisės teorijos. Jei vis dėlto nemiga nuoširdi, gal geriau, kad kursas – būtent filosofijos, nes tada skaitymo procesas įgauna papildomo egzistencinės beprasmybės dramatiškumo.

Knygos turinį sudaro filosofijai skirti fragmentai, surinkti iš W. Gombrowicziaus dienoraščių. Įžangoje Francesco M. Cataluccio teigia, jog fragmentiška dienoraščio forma leido W. Gombrowicziui sudėlioti, nors netvarkingai ir neišvengiant prieštaravimų, kitaip neišreiškiamą medžiagą (p. 30). Su tokiu bandymu pateisinti padrikumą vargu ar galima sutikti, nes apima pernelyg stiprus įtarimas: knyga tiesiog yra tokia, kokia pavyko. Tačiau įvertinus, kad čia tiesiog pabandyta kaip nors į vienį sulipdyti tai, ką W. Gomb­rowiczius yra rašęs apie filosofiją, taip pat ir tai, kad skaitydami knygą galbūt bandome pabėgti nuo nemigos, toks fragmentiškumas atleistinas. Kai jau suplanavote šešias ir ketvirtį savo nakties valandos skirti filosofijos kursui, aplinkybė, kad kurso medžiaga nebus dėstoma nuosekliai, o daugelį fragmentų pusiau snūduriuojant galima skaityti atsietai nuo bendro konteksto, yra greičiau privalumas.

Medžiagos pateikimo kokybė irgi kelia tam tikrų abejonių. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie I. Kanto „Grynojo proto kritiką“ W. Gombrowiczius ties terminu „transcendentalinė estetika“ greta skliaustuose nurodo, jog „transcendentinis – esantis anapus manęs“ (p. 46). Manau, nemigos kamuojamam ir su I. Kanto filosofija nuo šios knygos pradėjusiam pažindintis skaitytojui toks paaiškinimas būtų klaidinantis. Pirma, „transcendentalinis“ yra I. Kanto įvestas terminas, turintis specifinę jo paties aiškiai apibrėžtą reikšmę, kuri iš esmės skiriasi nuo sąvokos „transcendentinis“ reikšmės. Antra, net ir kalbant apie sąvokos „transcendentinis“ reikšmę, netikslu teigti ją nurodant į kažką, kas „anapus manęs“. Tokių vietų, kuriose mintys reiškiamos pavieniais sakiniais, apstu ir toks lakoniškumas aiškumo tekstui neteikia. Kita vertus, skatinama mąstyti pačiam, o netiksliai pateikiamos sąvokos ir nuo pradinio šaltinio klaidinga linkme kreipiančios tezės padidina tikimybę, kad rytmetį skaitytojas sutiks apniktas nors ir iškreiptų, bet gana originalių apmąstymų ir dar arčiau priartėjęs prie nuosavos filosofinės sistemos su savita terminologija sukūrimo.

 

Witold Gombrowicz. „Filosofijos kursas per šešias ir ketvirtį valandos“. –V.: „Odilė“, 2018.
Witold Gombrowicz. „Filosofijos kursas per šešias ir ketvirtį valandos“. –V.: „Odilė“, 2018.

 

Konkrečių filosofų asmeniniai vertinimai irgi dažnai pateikiami pavieniais žodžiais ar frazėmis: Heideggeris – išdavikas (p. 106), Nietzsche – ne filosofas tikrąja to žodžio prasme (p. 144) ir pan. Toks trumpumas mažai ką paaiškina, tačiau suteikia tam tikrą kryptį vertinti ir to gyvenimo skubos įtrauktam skaitytojui, paskyrusiam filosofijai šešias ir ketvirtį valandos, turėtų visiškai pakakti.

Deja, bet įtaigių peleviniško stiliaus filosofinių istorijų apie tai, kaip praporščikas ką tik į kariuomenę atvykusiems šauktiniams įsakė generolo viloje kasti vandentiekio griovį „nuo tvoros iki pietų pertraukos“, tokiu būdu atskleisdamas jiems metafizinę laiko ir erdvės sintezę, šiame kurse irgi nerasite. Tiesą pasakius, autoriaus aistra pasirodo ne tada, kai reikia į kokią nors filosofinę sistemą įsigilinti ir paaiškinti, o kai reikia ją sugriauti. Tokiais atvejais W. Gombrowiczius šiek tiek praplečia pastabų užrašų knygelėje žanrą, tekstas ilgėja, atsiranda daugiau vientisumo, o tezės pasirodo tik pačioje pabaigoje, kai jomis tarsi kontroliniais šūviais galutinai pribaigiama kokio nors klasiko filosofinė sistema.

Visi, bent kiek besidomintys filosofija, ne kartą patyrė, kaip lengvai šiandienos diskusijose krenta klasikų autoritetai ir griūna jų per gyvenimą sukurtos filosofinės sistemos vienu sakiniu išmušus iš po jų pagrindą. Ir tik nenustojus domėtis filosofija ir praėjus gerokai laiko, šitie klasikai kažin kokiu nuostabiu būdu prisikelia ir vėl užduoda tuos pačius, regis, jau kadais atsakytus klausimus iš naujo – pasirodo, kuo toliau, tuo sudėtingiau į juos atsakyti. Kartais atrodo, jog filosofai iš anksto numatė mūsų pirminį įžūlumą ir davė mums laiko, kad vėliau, išmokę nuolankumo ir įgavę daugiau proto, vėl grįžtume prie jų iškeltų klausimų. Bet tai bus vėliau ir tik tuomet, jeigu pagaliau pavyks rasti laiko padoriai išsimiegoti.