Laimantas Jonušys. Gebėjimas nustebinti

Pradėjus skaityti kai kurias Dainos Opolskaitės noveles, pradžioje gali apimti nykuma: štai ir vėl buitinis pasakojimas apie šeimos santykių problemas, vėl virtuvės, nepaklusnių vaikų, šeimos skalbinių – tikrąja ir perkeltine prasme – realizmas. Tiesa, iš karto tai, regis, atperka literatūrinė kalba, pvz., jau pirmo apsakymo pirmame puslapyje, pasakojant, kaip moteris vežasi namo įsivaikintą sunkiai bendraujantį berniuką: „Atrodė, lyg ji vežtųsi svetimą daiktą, visai nežinia kam naudojamą, kurį tegali apžiūrėti, pačiupinėti, bet niekada neįspėsi, kas jame slypi“ (p. 5). O toliau šis buitinio realizmo įspūdis, laimė, greitai subliūkšta ar veikiau išsipučia ir pakyla į aukštumų orą, skaidresnę sritį, kurioje žmonių santykiai lyg ir toliau rutuliojasi, bet virsta kitkuo. Pradžioje tarkime, kad autorė sugeba nustebinti. Nustebinimo būdai skirtingi – vienas paprastas, bet kuriamas nepaprastai įtaigiai: atskleidžiama kita, iki tol skaitytojo neįtarta artimų žmonių santykių plotmė, čia įsiterpia kas nors trečias – netgi nebūtinai asmuo, kartais koks nors iš gilumos išnyrantis netikėtas aspektas, skaudus praeities momentas, neišsprendžiamas dabarties skaudulys.

 

Daina Opolskaitė. „Dienų piramidės“. – V.: Tyto alba, 2019.
Daina Opolskaitė. „Dienų piramidės“. – V.: Tyto alba, 2019.

 

Kitas būdas nustebinti, nors ir neatsietinas nuo pirmojo, yra dar esmingesnis, ir tai jau svarbiausias talento žybsnis, atperkantis visą nykią arba tariamai neįdomią realistinę medžiagą, nes būtent taip pilkokas buities audinys, arba metalas, meno alchemijos būdu paverčiamas auksu. Ryškiausias atvejis – novelių pabaigos epifanija. Kai vienu ar dviem sakiniais perteikiamas nušvitimas, neįmanomas, nesuprantamas, nepajuntamas ir neegzistuojantis kur nors anapus štai šio teksto, bet išreiškiantis nematomą unikalią esmę. Tai vienas būdų, kuriais pasireiškia potekstė, vienas iš svarbių literatūros aspektų, nors pastaruoju metu mūsų literatūroje neretai užmirštamas.

Esu subjektyvus skaitytojas, kaip ir mes visi, tad man čia menkai rūpi, ką apskritai sužinome apie žmonių santykius, – ne apibendrinimais literatūra gyva, o unikalia raiška, unikaliu žaibu, kuriuo nušviečia ne mūsų buitį, o būtį. Gal verčiau reikėtų sakyti – netgi ne „mūsų“, o atveria neracionalaus pažinimo vartus į kitą būtį, egzistuojančią tik viename kūrinyje, bet praturtinančiame mus ta nauja būtimi, išplečiančia mūsų pažinimo ir pasaulėjautos erdvę.

Tai, beje, pasiekiama ne tik finalinėmis epifanijomis, bet kai kuriose novelėse ir mistine plotme, o ši tikrai savita. Skaitytojas iš pradžių nesuvokia, kas gi iš tikrųjų čia pasakoja, ir tik vėliau paaiškėja, kad vienu atveju kalba dar negimusi būtybė, o kitu – jau mirusi. Čia neminėtina, kuriose novelėse taip, kad būsimasis skaitytojas šią paslaptį atvertų kaip netikėtumą.

„Madlena ir aš“ pradedama mįslingai: „Garbės žodis, viskas buvo labai pažįstama. Tą moterį jau buvau tikrai kažkur mačiusi“ (p. 102). Jų prasmė netikėtai išryškėja vėliau, išradingai autorės sumanyta ir atskleista. Net ir ten, kur paviršius gana paprastas, pvz., kaip jauna moteris išgyvena mylimojo žūtį (novelėje „Tai, kas tikra“), įtraukia kalbos ir jausminių slinkčių niuansai.

Novelėje „Daiktų skambėjimas“ daiktai neįkyrūs, čia mažai kas vyksta, daug nutylėjimų ir potekstės. Tik kai kur suskamba intensyvi gaida, rodos, nesusijusi su personažų tarpusavio santykiais: daiktai „spengia, švilpsi, griežia, cypia, štai iš kur tas keistas garsas, nedavęs jai ramybės“ (p. 183). O pradžioje laidotuvės – nusižudė pagrindinės personažės Natašos jaunesnė sesuo. Iki tol jie gyveno trise, kartu su Natašos vyru Aliumi: „Skaudžiai smingančiomis it sutrintas stiklas skeveldrėlėmis nuo Aliaus skruosto jai prie pirštų priglusdavo ir nauja diena, taip gyvai juntama“ (p. 179).

Iš visko, ką čia pasakiau, turbūt aišku, kad autorė nėra šiuolaikiškai moderni rašytoja (tai aiškus skirtumas nuo kai kurių dabar iškilusių rašytojų, daugiausia jaunų). Ji kuria gana tradicines formas, bet, kaip jau minėta, pranokstančias realizmą, net ir psichologinį. Tas tikrumas, kuris svarbus jos novelėse, yra ne mimezė, o meninio įspūdžio, grindžiamo išmone, tikrovė.

Literatūroje naujoviškumo ar tradiciškumo savaime nereikėtų laikyti nei pranašumu, nei trūkumu. Tradiciškumas tampa minusu, kai išsikvepia, nebeturi gyvasties. O šiandieniame fone D. Opolskaitės kūryba išsiskiria subtiliu literatūriniu stiliumi, taikliu žodžiu ir savita įtaiga, nes kaip tik šiuo aspektu pastarųjų kelerių metų lietuviškas derlius kartais atrodo skurdokas.

Silpniausias šios knygos tekstas man pasirodė „Tik tvanas“: nykios moralinės bjaurasties tema, ko gero, nėra autorės stiprybė. Panašūs dalykai gyvybingi, pvz., visiškai kitokio autoriaus M. P. E. Martynenko samprotavimuose – jis tai moka pateikti lakoniškai negailestingai. Tačiau viskas įspūdingai padaryta novelėse „Grotos“ (minėtojo sunkaus vaiko, „tolimojo Sibiro svečio“, prijaukinimas parodo visokeriopų atverčių), „Ateik per ledą“ (vaikystės epizodas, it nesąmoningai įleistas nuodų lašas, tarsi tampa trečiuoju personažu), „Prieblandos valanda“ (su jautria mistine plotme) ir daugumoje kitų.

Jeigu kas sakytų, kad D. Opolskaitės novelėse gyvenimiškai, realistiškai gvildenamos šeimų santykių problemos, tokį vertintoją pasiųsčiau į šaltą dušą pas M. P. E. Martynenko. Tos problemos pačios savaime tebūtų nykus ir nuobodus griuvimas veidu į neskalbtus drabužius. Man buitinė tematika yra neįdomi iš esmės ir iš principo, iš tikrųjų kaip ir bet kokia kita. Svarbu – visais atvejais – kiek literatūrinis tekstas sugeba pakilti virš vaizduojamojo objekto. Jeigu pakilti nesugeba, tai lieka šliaužiantis realizmas arba publicistika.

Šios knygos pristatymo Rašytojų klube pabaigoje buvo klausimų autorei iš publikos. Į juos ji atsakė gana įdomiai, kai turėjo ką pasakyti. Bet galutinis buvo lyg ir ne jai arba neaišku kodėl jai: „Ką reiškia pasakymas „geri norai į pragarą veda“?“ Ir štai čia ji pasielgė puikiai: tiesiog šypsojosi ir netarė nė žodžio (o kaip aš čia būčiau gražbyliavęs, jeigu pats būčiau paklaustas!). Buvo gyvas pavyzdys, apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti.