Laimantas Jonušys. Meilė ir nacizmas Vienoje

Šiemet tradiciškai skirtos dvi vertėjų globėjo Šv. Jeronimo premijos. Viena jų „už ištikimybę originalo tekstui ir žodžio meistrystę“ skirta vertėjai iš vokiečių kalbos Rūtai Jonynaitei, be daugelio kitų knygų išvertusiai ir R. Seethalerio „Tabakininką“. Antroji premija „už gausų, įvairų ir profesio­nalų lietuvių literatūros vertimo darbą, už dešimtmečius trunkantį jos populiarinimą Sakartvele“ skirta Nanai Devidzei. Šv. Jeronimo premijos įteiktos spalio 3 d.

Jausmų ugdymas dramatiškų istorinių įvykių fone: 1937 m. septyniolikmetis Francas Huchelis iš atokios Austrijos provincijos atvyksta į Vieną ir įsidarbina pas tabakininką – vienakojį Pirmojo pasaulinio karo veteraną. Pirmosios meilės kančias patiriančio herojaus orbitoje sukasi dar keli svarbūs romano veikėjai: nuo jo vis pabėganti jį pakerėjusi čekė Anežka, motina, siunčianti laiškus iš gimtojo kaimo, ir pats Sigmundas Freudas.

Pastarasis sumanymas kiek įtartinas: sakykime, rašytojas į savo literatūrinę puotą be niekam nežinomų saviškių, t. y. išgalvotų personažų, pasikviečia įžymybę, kad padarytų įspūdį neakivaizdiniams puotos svečiams – skaitytojams.

Šiuo atžvilgiu, man regis, labiau pavykęs yra kiek anksčiau lietuviškai pasirodęs (bet vėliau parašytas) šio autoriaus romanas „Visas gyvenimas“. Ten paprasto provincijos žmogaus gyvenimas parodytas su natūraliai išgauta sunkaus gyvenimo kelio spalvų gama. Įdomu, kad toji knyga Lietuvoje buvo gerai įvertinta ir neblogai perkama, nors tai, tarkime, „kaimiškas“ romanas, kokiais skaitytojus jau prisotinę lietuvių autoriai.

 

Robert Seethaler. „Tabakininkas“. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Viršelį adaptavo Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2018.
Robert Seethaler. „Tabakininkas“. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Viršelį adaptavo Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2018.

 

„Tabakininkas“ taip pat pritraukė nemažai skaitytojų. Nors čia neišvengta kai kurių iliustracinių stereotipų – mažo doro žmogaus priešinimosi totalitarizmui (tai iliustruojant konkrečia istorine hitlerinio valdymo užuomazga Austrijoje), jaunystės naivumo (Franco) ir senatvės išminties (Freudo) sandūros, – reikia pasakyti, kad R. Seethaleris yra geras pasakotojas ir siužeto epizodus išskleidžia meistriškai. Personažai nepasižymi giliais charakterio klodais, bet yra saviti ir spalvingi – tai tinka kinui, tad 2018 m. Austrijoje ir buvo sukurta ekranizacija.

Atvykusiam į Vieną jaunuoliui atsitiktinės pažinties su Freudu kabliuku tampa pastarojo apsilankymas tabakininko krautuvėlėje. Iki tol Francas tebuvo girdėjęs, kad tai garsus „durnių daktaras“ (p. 31), apie kurį sklinda visokių pikantiškų gandų. Visai kitokia pažintis su Anežka – gyvybinga, už jį kiek vyresne mergina, kuri tai suartėja su juo, tai nieko nesakiusi dingsta.

Francas prašo didžiojo psichoanalizės išminčiaus pagalbos, veikiau tik paaiškinimo ir patarimo dėl meilės reikalų, bet šis padėti negalįs: „Rasti tinkamą moterį – vienas sunkiausių mūsų civilizacijos uždavinių. Ir kiekvienas iš mūsų turi išspręsti jį pats“ (p. 112). Freudas čia pažeria ne tik kurioziškų sentencijų, apskritai jis vaizduojamas kaip ilgos patirties prablaivintas santūrus skeptikas, nepateikiantis vienaprasmiškų atsakymų: „Mes ateiname į šį pasaulį ne rasti atsakymų, bet užduoti klausimų“ (p. 179).

Skeptiškai laiškuose prabyla ir Franco motina – štai Francui, suglumusiam dėl meilės mįslės: „Pasakysiu tiesą: nieko aš apie ją (meilę, – L. J.) nežinau. Nors esu ją patyrusi. Apie meilę niekas nieko nežino. Ir vis dėlto didžioji dauguma yra ją pajutę“ (p. 136). O ir vienkartiniu ilgu monologu prabilęs anoniminis kalbėtojas: „(...)didžiumą to, kas žmonėms per dieną byra iš burnos, galima iš karto mesti į šiukšlyną!“ (p. 189)

1938 m. kovą Vokietija aneksavo Austriją, bet jau iki tol, kaip parodyta ir romane, vietiniai naciai, Hitlerio šalininkai, agresyviai kėlė galvą. Nemažai pasitaikė ir aktyvių šios politikos oponentų – visuomenė buvo smarkiai susipriešinusi. Po anšliuso daugelio gyvenimo aspektų neapibrėžtumas nebetenka prasmės, tad personažai, kaip dabar jau gerai žinoma, priversti rinktis: pasipriešinti, kolaboruoti arba prisitaikyti. Siekdamas išryškinti padėtis dramatizmą, autorius romane palieka mažiau vietos niuansams ir daugiau – juodai bei baltai spalvoms.

Čia nelabai gilinamasi į personažų psichologines dilemas ir motyvus: daugiau parodoma per jų veiksmus, o tai irgi kinematografui tinkama plėtotė. Neatskleista, kokia mąstymo eiga brandina pagrindinio veikėjo apsisprendimą. Krautuvėlė, kurioje jis dirba, prekiauja tabako gaminiais ir spauda, tad savininkas Otas Trsnekas skatina Francą skaityti laikraščius. Šis tą ir daro – matyt, iš kaimo atvykusiam, politiškai neapsišvietusiam jaunuoliui tai turi būti gera savišvieta, bet iki anšliuso vertinimų įvairovė veikiau kelia sumaištį jo skaidrioje galvoje, o atėjus nacių valdžiai laikraščiuose viskas pasidaro aišku ir paprasta. Tačiau Francas jau suvokia, kad nacizmo peršamas „aiškumas“ apvertė pasaulį aukštyn kojom.

Nors romane dalyvauja garsusis psichoanalitikas, gero lygio psichologinės analizės čia nėra. Tai nelaikytina trūkumu: R. Seethaleris yra geras pasakotojas, kūrinio užmojui to ir užtenka. Autorius sakė iš pradžių ketinęs rašyti romaną apie Freudą, bet paskui suvokęs, kad vargu ar galėsiąs pasakyti ką nors naujo, ir nusprendė, kad reikia „skaidraus žvilgsnio naivaus jaunuolio akimis“. „Naivus jaunuolis“ tapo pagrindiniu veikėju, o Freudas liko kiek nuošalyje – romanas, truputį pertvarkytas, įsivaizduojamas ir be jo.

„Tabakininke“ gausu to meto buities detalių, Vienos gatvių, kavinių, atrakcionų parko atmosferos. O ir savitų higienos principų (nors gal tai iš kaimo atvykusio Franco nuostata): „(...) nusiprausęs veidą, kaklą ir rankas tam tyčia brangiai įsigytu gabalėliu branduolinio muilo, įsitepęs plaukus lustu kiaulės taukų ir pažastyse sutrynęs kelių puikių karališkųjų rožių žiedlapius (...)“ (p. 38). O kas gi tas „branduolinis muilas“? Dudeno žodynas sako, kad Kernseife – tai „paprastas muilas be priedų, tokių kaip spalvikliai, kvapnusis aliejus“, – vos ne skalbimo muilas.


Apie vertimą

Rūta Jonynaitė gausiais vertimais jau yra įrodžiusi vertėjos meistriškumą ir talentą. 2012 m. ji įvertinta Metų vertėjo krėslo premija už įsimintinos W. G. Sebaldo knygos „Išeiviai“ vertimą (ji taip pat sėkmingai išvertė ir kitą R. Seethalerio romaną). „Tabakininko“ tekstas nelengvas versti, nes autoriaus kalba sodri, žodinga, o kartu sklandžiai plaukianti. Vertėja, niekur nenusižengdama tiksliam originalo atkūrimui, randa puikių lietuviškų alternatyvų ten, kur pažodžiui versti netiktų (ir tokių vietų nemažai). Vertimo žodynas taip pat turtingas kaip ir originalo; tad žinokime: paviržis (p. 15) – tai ne tik pavardė ir ne tik archajiškas istorinis terminas, bet ir maistas, įdedamas kelionei.

Literatūrinės kalbos, o kartu ir vertimo, lygį galima pamatyti jau iš pirmos pastraipos, kur per audrą kaimo troboje „ant sienos virš senų drabužių skrynios kabaldavo geležinis Jėzus, atrodė, kiekvieną akimirką jis gali atplėšti prikaltas rankas ir kojas ir nušokti nuo kryžiaus. Čia pat, prie ežero kranto, bildėjo žvejų valtys, sušiauštų bangų trankomos į pakrantėje sukaltus kuolus“ (p. 7). Čia, be kita ko, vietoj originalo tariamosios nuosakos taikliai pasirinktas esamasis laikas („kiekvieną akimirką jis gali“).

O štai Vienoje „Francui, nors vakarais visuomet nusiplūkusiam, sunkiai sekėsi prisišaukti miegelį (den lieben Schlaf zu finden), kuris kadaise, lovoje prie ežero, nieko nelaukdamas apgaubdavo jį ir nusinešdavo su savimi“ (p. 118).

Tiesa, vertinant gali linksmai užkliūti tai, kad vyro organo vadinimas „gaiduku“ (p. 75) skamba vaikiškai (vokiškai yra šiurkščiai).

Kai kam gali atrodyti abejotinas sprendimas, fiktyvių personažų vardus sulietuvinant, istorinių asmenybių asmenvardžius perteikti originalo rašyba. Tai nėra naujovė – tokį principą jau anksčiau yra įgyvendinę keletas vertėjų, ir, manau, tam reikia pritarti, nes dažniausiai nesulietuvintas pavardes skaitytojai mato žiniasklaidoje bei negrožinės literatūros knygose. Paprastai realios asmenybės romano tekste būna tik tarp kitko paminimos, o jų funkcija šalutinė. „Tabakininke“ Freudas yra vienas iš personažų, bet sakyčiau, kad net šiuo atveju tokia rašyba pasiteisina ir nerėžia akies.

Ir dar: knyga išleista taip gražiai (rupios faktūros viršelio vaizdas perimtas iš užsieninio leidimo), kad, ją nusipirkęs, sunkiai ryžausi savo įpročiui – knygos puslapius aprašinėti šratinuku.

 

LLVS kūrybinę programą remia Lietuvos kultūros taryba (LKT)