Kaip treninguots Rimants Kmita pašiauliej nukeliava į Kastaliją

Rimantas Kmita. „Pietinia kronikas“. – V.: „Tyto alba“, 2016.

Literatūrinis vietos kontekstas, arba Trys knygos apie Šiaulius

Patraukliu, gyvu stiliumi parašyta, dinamiška, vaizdinga Merkelio Rač­kausko autobiografija „Užrašai. Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampy“ (2008, parengė Tomas Venc­lova), dviejų dalių autobiografinis realistinės manieros Kazio Jankausko romanas „Ne pirmas kartas“ (I d. 1988, II d. 1993) ir ką tik pasirodęs šiauliečių šnekta sukurtas autobiografinis Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“. Būtent šias tris knygas pasirinkčiau, jeigu reikėtų imtis kokios didesnės studijos apie Šiaulius žodžio mene.

Ne vien miestovaizdinė, bet antropologiškai ir dar daug kaip įvairiapusiška Šiaulių panorama jose išsitęsia nuo XIX a. pab.–XX a. pr. (Račkauskas) per XX a. pirmą pusę ir vidurį (Jankauskas) iki XX a. pabaigos (Kmita). Visos trys knygos labai skirtingos, bet ir panašios: parašytos pirmuoju asmeniu, visose pateiktas visiškai ar didžia dalimi autobiografinis pasakojimas, visų centre –­ jauno žmogaus išgyvenimai, patyrimai bręstant, įvairūs vertybiniai siekiai, anksčiau ar vėliau nuvedantys kultūros link.

Tiesa, Kmitos herojus bendrą kalbą turbūt greičiau surastų ir geriau sutartų su guviu Račkausko pasakotoju nei su psichologiškai ramboku Jankausko protagonistu, kuris jam veikiausiai pasirodytų besąs gana „nykus bičas“.

Laiko ženklai, arba „Laukinio kapitalizmo“ dūzgesys

Knygos pradžioje autorius, it kokioje Bertoldo Brechto teatro teorijoje, deklaruoja Verfremdungseffektą – atseit visišką atsiribojimą: Ši knyga yra romanas. / Todėl jokie sutapimai su tikrove neįmanomi. / Nebent Jūs – personažas. Kurgi „neįmanomi“ ir dargi „jokie“, jeigu tų sutapimų tiek, kad kartais apima jausmas, lyg vartytum reportažinį kokių 1991–1996 m. nuotraukų albumą, skaitytum to meto laikraštį ar žiūrėtum kokį andergraundinį ano laiko dokumentinį filmą, kurio filmuotojas, panašu, kameros judesių ir trajektorijų akylai mokėsi iš Jono Meko.

Ankstyvojo Lietuvos posovietizmo išklotinė „Pietinia kronikose“ autentika ir tikroviška faktūra atrodo tokia šviežia lyg būtų tiesiai „iš pirmų rankų“. Permanentinis prekių trūkumas ir su juo susiję ribojimai (vienam žmogui parduodamų produktų limitas), smulki kontrabanda (šiauliškiu atveju dažniausiai – traukiniais į Rygą ir traukiniais iš Ukrainos), nelegali prekyba maisto bei kitokiais produktais prie parduotuvių ir valiuta greta valiutos keityklų, nuolatinis lyg ir neregimų, bet jaučiamų organizuoto nusikalstamumo ir prostitucijos („palydovių“) buvimo kažkur visai šalia pojūtis, turgaus „visuresamybės“ atmosfera, staiga atsivėrusių ezoterinių pasaulio „paslapčių“ vilionės, serialas „Vergė Izaura“ visuose televizoriuose, –­ visa tai ir dar daug kas persiklojančiomis vaizdinių serijomis užplūsta romano skaitytoją.

Dažnai Kmita leidžiasi į tokius aprašymus, kuriuos būtų teisinga pavadinti sociokultūriniais-antropologiniais XX a. 10 dešimtmečio pirmos pusės žvalgymais. Įvairiausių sričių madų ir stilių (aprangos, šukuosenų, aksesuarų, muzikos), laikysenų, elgsenų, laisvalaikio leidimo būdų, kulinarinės, ypač gėrimo, kultūros, „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ knygų rudomis nugarėlėmis dekoruotų butų interjerų, net anuometinio autoparko (PAZ autobusiukų) vaizdavimas grąžina raiškų to laiko paveikslą. Netiesiogiai grąžina supratimą, iš kokio („prie ruso“) pasaulio išeita, o tiesiogiai – per kokį („po ruso“) pasaulį pereita ir kokie virsmai to perėjimo metu vyko sielose bei protuose: Kūčias kaime, silke, šliužukai i vilnones kojines nuo Senia Šalčia. Nu, ta prasme, nuo Kaliedų Senia.

Raiškiausia šiaulietiškojo „laukinio kapitalizmo“ gaida ankstyvuoju posovietinės Lietuvos laikotarpiu tampa visą miestą metaforiškai ir finansiškai apglobiantys „siuvima mašinų gaudims“ ir „mezgima mašinų dūzgims“.

Miesto topografija ir tapatybė, arba Pasiūlymas Šiaulių herbe „vietoj meškos įdiet’ bytą“

Labai svarbūs tokių, „įvietintų“, kūrinių dėmenys yra vaizduojamos vietos topografija ir šios vietos tapatybės refleksija. Knygoje Šiauliai aiškiai padalyti į Pietinį, t. y. „miegamąjį“ miesto rajoną, ir centrą, nepamirštant vieno kito priemiesčio bei jo specifikos, pavyzdžiui, Rėkyvos, kaip linksmybių vietos paežerėje, Ginkūnų, kaip prie jų esančių kapinių sinonimo.

Smulkesnė Pietinio topografija išskleista tik vienoje kitoje vietoje. Išsamiausiai – gal 16 skyriaus pabaigoje, kai aiškinama, ką knygos herojus laiko „savo rajonu“ ir kaip „išmatuoja“ jo ribas: Jeigu reiktų pasakyt’, kas tas mana rajons, tai sakyč’, ka jo ribas sutamp su mana dychalkes galimybėm. Rajons mana yra tol, kol galiu nepadusęs parbiegt’ namo, jeigu kas nenumatytai susivarta. (...) Iš Indonezijas i Sachalina, iš Dainų i Kamčiatkas, nuo Žaliūkių a Lieporių aš saugiai parliuoksieč’ į sava Besarabiją.

Konceptualiau ir detaliau išplėtota veiksmo vieta tampa Šiaulių centras, ypač jo „ašis“ – bulvaras, kuriuo vietiniai vadina pėstiesiems skirtą Vilniaus gatvės atkarpą: Iki tol bulvars man buva trasa nuo turgaus iki centra, katra praseini, apžiūri, kas gera mugėse a kokiose pardėse, siedi į autiką i namuo. Požiūrio į miesto erdvę kismas susijęs su pagrindinio veikėjo kismu. Meilė, besimezgančios kultūrinės intencijos jo žvilgsnį nuo prekybos ir linksmybės vietų pakreipia galerijų ir kitų kultūrinių vietų, bohemiškų kavinių, miesto architektūros link: Aš tik daba pakieliau galvą i pamačiau, ka čia tikrai tokių senų namų yra. I ka visi tie paršiukai, pelikanai, gyvates i nykštukai gal i visai nieka. Aišku, buvau matęs, bet nebuvau įsižiejęs.

Kmitos herojus revizuoja tradicinius Šiaulių tapatybės įvaizdžius: Saulės miestas, dviračių miestas, „Auksinio berniuko“ miestas ir panašius. Vietoj jų siūlo anuometes realijas daug labiau atitinkančių, nes miesto savastį, jo manymu, išties autentiškai atskleidžiančių įvaizdžių virtinę: Bet jeigu žiet’, kaip yra, tai Šiauliai yra mezgiejų, spekuliantų, regbistų i žolies riedulininkių miests. O šiaip jau – vandamų i švarcų, bo kačialkių čia an kiekviena kampa.

Intertekstualiai bandomi „peržaisti“ kai kurie „Eiliuotosios Livonijos kronikos“ fragmentai apie Saulės mūšį: liaudiškos etimologijos principais „peretimologizuojamas“ žodžio fragmentas „Sau“ (vokiškai esą – „kiaulė“); akcentuojama, kad lietuviai riterius įveikę „medžiais“, „pagaliais“, kitaip tariant, gariūnmečiu aktualios „bytos“ pirmavaizdžiais iš Lietuvos istorijos aušros. I tode drąsiai reiktų pagalvot’ apie Šiaulių herba patobulinimą, nes jame per daug žvėrių, reiktų palikt’ mešką arba bulių –­­ gal geriau bulių, o vietoj meškos įdiet’ bytą.

Svarstymai apie tai, kad „nominalius“ miesto tapatybės ženklus būtų geriau keisti „faktiniais“ bei „žaidybiniais-artefaktiniais“, lieka smagiu, gerokai ironišku, estetiniu žaidimu. Reikšmingiau galbūt tai, kad šiuo romanu apskritai yra liudijama Šiaulių, kaip tuomet gyvastingo ir dinamiško miesto, būtis, kaip šiaulietiškosios tapatybės dalį pateikiant ne tik papasakotąją istoriją, bet – svarbiausia – kalbą, kuria ji pasakojama. Tapatybę liudijantys ar neva liudijantys Šiaulių įvaizdžiai daugiau ar mažiau vis dėlto yra sociokultūriniai, politiniai-istoriniai ir kitokie konstruktai, o šiaulietiška šneka, kuriai knyga „Pietinia kronikas“ pastatomas paminklas, – absoliučiai tikras, autentiškas miesto tapatybės dokumentas. Jo provaizdis, kaip ir „Eiliuotosios Livonijos kronikos“, vėlgi germaniškas –­ Markuso Rodunerio versti pradėtas ir 2013 m. sykiu su Kmita į šiauliečių šneką išverstas bei šiemet Šiauliuose režisieriaus Antano Gluskino inscenizuotas Pedro Lenzo romanas „Čia aš varatarius“.

Jaunuolio memuarai, arba „Bildungas“

Autoriaus žodyje „Apie šios knygos kalbą“ Kmita užsimena plėtojantis „bildungsromano naratyvą“. Su tuo galima sutikti, šiek tiek patikslinant, kad naratyvas knygoje yra ne bildungsromano, bet bildungsromaniškas. Tai nevisiškai tas pat.

Be abejonės, svarbiausia kūrinyje –­ jauno herojaus, kuris prisistato kaip Rimants Kmita, brendimo istorija. Ji pasakojama iš tikrųjų sėkmingai naudojantis brechtišku Verfremdungseffektu, šiuo atveju suponuojančiu saviironiją, ir apima tiek herojaus fiziologiją, tiek psichologiją, akcentuoja vertybių ir pasaulėvokos kaitą. „Teisingi treningiukai“, „Chicago Bulls maike“, „tikra koža“, „originalias kasetes“ su „teisingu muzonu“, „babkės“, taip pat „bachūriška“ lyderystė mokykloje, sportuojant, šokiuose ar kieme ir bet koks kūniškas artumas su moteriškąja pasaulio puse. Tokie tat, anot semiotikų, vertės objektai iškeliami ir visokiais intriguojančiais, skaitytojo dėmesį meistriškai prikaustančiais stiliaus ir siužeto išvinguriavimo būdais siekiama maždaug iki „bildungiškojo“ persilaužimo.

Pastarajam didžiausią impulsą suteikia įsimylėjimas, apgaubiamas vietomis „iki raudonumo“ įkaitinama erotine aura ir lydimas pagreitinto „kultūrinimosi“ dėl siekio įtikti mylimajai ir dėl vidinių paskatų. Merginomis romano herojus apsiaučiamas ne ką mažiau nei koks Liudas Vasaris savo „bildungo“ kely, tad nuo sovietlaikio populiaraus sekso vadovo, – Janio Zalyčio knygos „Meilės vardu“, – kaip patikimo orientyro laikosi kuo tvirčiausiai įsikibęs visame romane. Su Zalyčiu Kmitos „citavimo indekse“ paradoksaliai lygiavertiškai varžosi turbūt tiktai Biblija, sutvirtinama „babos“, esančios „svarbiau negu kunigs“, tikybiniu autoritetu.

Vertybiniai pokyčiai vyksta aktyviai talkinant didžiajai veikėjo meilei Monikai ir artimai bičiulei menininkei Jurgai „nutįsusiu megztiniu“. Per kitokią muziką ir madą, kitokį laiko leidimo ir linksminimosi būdą, o bene labiausiai –­ per literatūrą yra keičiama jausena ir pasaulėžiūra. Į romano tekstą įvairiausiomis konfigūracijomis įaudžiami Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“, Bacho „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“, Gedos „Žalio gintaro vėriniai“, Dostojevskio „Idiotas“, „Senovės Rytų poezijos“ tomas, Hesse’s „Stepių vilkas“ ir „Stiklo karoliukų žaidimas“, Erlicko, Kajoko, Radausko, Mačernio ir kt. eilėraščiai. To „audinio“ struktūra kuo aiškiausiai išduoda ne tik Kmitą profesionalų literatūrologą, bet ir Kmitą dėmesingą literatūros pedagogą, žaismingai audžiantį orientyrus, kaip galėtų būti formuotinos imliam jaunam žmogui nenuobodžios ir patrauklios mokyklinės literatūros programos.

Čia neseniai mokykloj reikieja skaityt’ kažkokį apsakymą. Nieka nesupratau, nes, tipo, kaime jauti, ka naktį bus šalna, o mieste nieka nesijauč’. Viskas tam mieste jaučias, – agrarinei literatūrai prieštarauja pasakotojas. O vasarai į pašiaulėje esantį Skiručių kaimą pas „babą“ pirmiausia pasiima skaityti Hesse’s romanus. Jeigu ne uodai i ne muses, tai praktiškai Kastalija. Kas yra Skiručiai, jeigu ne pedagogine provincija? Dirbi, galvoji, knygas skaitai.

Paskutiniame skyriuje veikėjo „bildungas“ triumfališkai išbaigiamas „klykaujančių žuviedrų i girgždančių uosta kranų“ fone. Juodasis „turginis“ ančiukas iš Šiaulių Pietinia išplaukia balta filologine Klaipėdos universiteto gulbe. Efektingas jo pasirodymas skaitytojams užsisklendžia meditatyviu veikėjo gėrėjimusi klaipėdiške jūra, kuri „nieka nenor’“, bet užtat jis pats „nor’ būt’ kai jūra“ – kastališkai ramus ir nuskaidrėjęs.

Pranašavimai, arba Tarp didžiulio populiarumo ir švento pasipiktinimo

Nereikia būti toliaregiu, kad nuspėtum šio popromano populiarumą, net prieš jo pasirodymą paliudytą gausybe palankių ženklų (daug interviu, daug skaitymų). Mokėjimas sklandžiai ir nenuobodžiai pasakoti įdomią, bet nebanalią istoriją, linksmų, anekdotiškų įvykių grandinės, atitolęs ir daugumos dar prisimenamas ir dabar šypseną keliantis Lietuvos jaunystės laikas, dokumentinė ir egzistencinė autentika, meistriška (savi)ironija, neįprastai, todėl patrauk­liai, kiek egzotiškai skambanti šiaulietiška šneka įrikiuos šią knygą ir į kūrybiškiausių, ir į populiariausių dešimtukus. Galbūt net pirmuoju numeriu. Atleidžiant visus jos nesklandumus: baltokais siūlais siūtas kai kurių veikėjų istorijų pabaigas, deklaratyvesnius epizodus, kartais per mažai motyvuotus kompozicinius „peršokimus“.

Teminiu požiūriu „tikslines“ ir labai suinteresuotas romano auditorijas išskirčiau dvi. Viena gausi – buvę ir esami šiauliečiai. „Pietinia kronikas“ skaitys ir tie jų, kurie paprastai knygų neskaito, arba garsiai sako, kad skaito, bet vis vien neskaito. Antra mažutė – regbio pasaulio atstovai, kai tarp jų pasklis žinia, kad knygoje galima rasti ištisą regbio, kurį žaidė abu – Rimants ir Rimantas – Kmitos, filosofiją.

Vėlgi nereikia būti toliaregiu, kad nuspėtum, kam šis popromanas sukels šventą pasipiktinimą. Moralės, „kilnios“ literatūros, bendrinės lietuvių kalbos ir „kultūringo“ Šiaulių patriotizmo gynėjai, ypač pastarieji, neištars autoriui gerų žodžių. Ne visai gerų – galbūt, bet užtat taisyklinga lietuvių kalba.

Vis dėlto gausingos ovacijos nesunkiai užgoš niurzgėjimą.

{youtube}https://www.youtube.com/playlist?list=PLYumVGUrxk8GSdHXKJ_Eeb2tIQGpASIhS{/youtube}