Kai buvau dar lietuvių filologijos pirmakursė, vienas dėstytojas ištarė žodžius, kuriuos iki šiol nešiojuosi: „Ką rašyti, kai viskas jau parašyta?“ Dažnai prisimenu šitą ištarmę ir kai pati rašau poeziją, ir kai vertinu kolegų tekstus. Skaičiau Vytauto Stankaus ketvirtąją poe­zijos knygą „Renkant kaulus“ ir ilgai galvojau, kodėl ji iškart tapo mano mėgstamiausia autoriaus knyga, nors kalbama, regis, apie amžinąsias temas – gyvybę ir mirtį, šviesą ir tamsą, dabartį ir praeitį. Ir knygos redaktorius Alvydas Šlepikas palydimajame žodyje sako: „Eilėraščiai gema, kyla iš pradinės, svarbiausios medžiagos, beveik nesunaikinamos materijos, kurią galime pavadinti kaulais: „savo kaulais žymėsiu tau taką / jie išsprogs skiemenų krešuliais“.“ V. Stankus aktyviai operuoja ne tik minėtomis amžinosiomis temomis, bet ir archetipais bei stichijomis, – eilėraščiuose itin gausu ugnies, pelenų, dūmų, sniego, ledo, rūko, žemės motyvų. Benarpliodama šią mįslę (ar neturėtume bodėtis jau tiek kartų literatūroje naudotais universaliaisiais modusais?) supratau, kad didysis dėstytojo klausimas gali turėti tęsinį: „Kaip rašyti, kad amžinosios temos suskambėtų gaiviai, organiškai ir kūrybiškai?“ Man regis, naujausia V. Stankaus poezija šį atsakymą pateikia: per metaforų, intertekstų, ironijos ir lyriškumo bei subjekto patirčių lydinį sukuriami veikiantys, originalūs, dažnai netikėti eilėraščiai.

Vytautas Stankus. „Renkant kaulus“, viršelio dailininkas Mindaugas Sabaliauskas, V.: „Baziliskas“, 2024

Plačiau panagrinėsiu universumų ir išskirtinės raiškos derinį rinkinyje. Vienas pirmųjų teminių aspektų, kritęs į akis antrą kartą skaitant šią knygą, buvo tamsos hegemonija – įvadinis rinkinio eilėraštis ir pirmoji jo eilutė: „čia šviesa niekada neužklysta“ (p. 7). Tai, ką nušviečia sniegas, ką skaistina ugnis, irgi subėga į naktį, kuri „godžiai gyvastį laka“ (ten pat). Tamsa V. Stankaus poezijoje skleidžiasi ir kaip archetipiška, pamatinė subjekto buvimo pasaulyje būsena, ir kaip vidinė tikrovė, kurią lyrinis herojus steigia, kuria, įvietina. Greta šio įvaizdžio matome labai daug mirties ir gyvybės dualizmo, svarstyklėms, regis, vis labiau svyrant į nebūties pusę: „dabar jau ir mirusios vyšnios pražysta“; „sapnuoja kaip greitai gyvybė nubėga“; „ir mirusiam batai daugiau nebespaus“ (p. 21); „plikoma ledinė arbata, / kurią geria mirtis“ (p. 25); „(daugelis taip ir žūsta)“ (p. 45); „štai jau keletą mėnesių / stengiuos nemirti“ (p. 65); „kada nors baigsis budėjimas / ir į šventę ateisim visi“ (p. 53) – pastarąsias eilutes perskaičiau kaip biblinį intertekstą. Mirtis traktuojama ir fundamentaliai, su visa priderama rimtimi, ir ironiškai, netgi groteskiškai, išryškinant pasaulio dėsnių absurdiškumą, pavyzdžiui: „išblukęs, vos įskaitomas užrašas / koncentracijos stovykloje / prie durų į dujų kamerą: / „Atsargiai, laiptelis“ (p. 48). Mirtis V. Stankaus eilėraščiuose vaizduojama ir žaidybiškai, provokuojamai – šiuo požiūriu itin išsiskiria eilėraštis „17 katės savižudybės būdų gyvenant devynis gyvenimus“. Pavyzdžiui, šeštasis būdas: „žiemos metu įsikurti kuo arčiau mašinos variklio, / neva, šilumos ieškojimo tikslais“ (p. 70).

Greta aptartų amžinųjų modusų rinkinyje gausiai svarstomos atminties ir intymumo temos. Pats kaulų leitmotyvas, nusidriekiantis per visą knygą, labiausiai susijęs būtent su priešinimusi užmarščiai ir gražiai susieja fizinę archeologiją su dvasine rekonstrukcija: „milijoną mažų gabalėlių / milijoną liekanų iš praeities – / banginis vadina tai kaulais“; „kaulai nėra tik liekanos / tai nesudainuotų dainų posmai / istorijos gyvenimų, kurie išblėso / pirštais pinu dar švytinčias jų gijas“ (p. 103). Taigi, nors tamsa, naktis ir mirtis alsuoja į sprandą, knygos subjektui svarbu išsaugoti asmeninės ir kolektyvinės atminties akimirkas – nuo itin asmeniško paveldo dukrai (spalvų paletės motyvas) iki sovietmečio ar ankstyvos nepriklausomybės nepritekliaus, radioaktyvių Černobylio katastrofos atšvaitų. Barstydamas prisiminimų ir nuorodų „kaulus“ it pasakos veikėjas – duonos trupinius, knygos subjektas duoda poetinių užuominų skaitytojui. Kaip rašoma pirmajame knygos eilėraštyje: „savo kaulais žymėsiu Tau taką / jie išsprogs skiemenų krešuliais“ (p. 7). Taigi steigiamas intymumas, nebijoma atverties ir pažeidžiamumo (jau minėtas puikus eilėraštis, skirtas dukrai), tačiau tai daroma ne per išpažintinius motyvus, bet per metaforas, archajiškus modusus, archetipus, intertekstus. Pasirinkti kodai leidžia išplėsti, auginti subjekto patirtis ir dar labiau artėti prie skaitytojo pasaulio, universalizuoti asmeniškumus.

Skaitydama knygos atsiliepimus „goodreads“ platformoje, pastebėjau minint gausius subjekto patiriamos kančios motyvus. Prie jų šliejasi dar vienas labai svarbus knygos leitmotyvas – baimė. Šią mintį pagrindžia ir citata iš „Kopos“ („Fear is the mind-killer“), ir patys eilėraščiai – keturiuose iš jų savaip interpretuojamos įvairios fobijos: somnifobija (miego baimė), niktofobija (tamsos baimė), arachnofobija (vorų baimė) ir sinerofobija (pelenų baimė). Pastebėjau, kad V. Stankaus kūrybos subjektas šias baimes sieja su anksčiau minėtais archetipais, universaliais modusais ir temomis – gyvybe, gyvastimi ir mirtimi. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Sinerofobija“ lyrinis herojus išpažįsta: „ugnis mano kūnui į žemę / į pražiodytą kapo duobę / grąžinti“ (p. 75). Vis dėlto kalbėdamas apie baimes, knygos subjektas renkasi drąsą – gyvenimo patirčių, metaforų, prisipažinimų ir išpažinimų drąsą, kuri neabejotinai yra šio rinkinio stiprybė.

Apibendrindama galiu pasakyti, kad ne veltui šis V. Stankaus poezijos rinkinys yra pastebėtas kritikų, skaitytojų, jau įvertintas ir nominuotas premijoms, tarp jų – „Poezijos pavasario“. Kad ir kaip susiklostytų konkursų rezultatai, „Renkant kaulus“ jau yra laimėjimas ir autoriui, ir skaitytojui.