Jie patiria krizes ir giliąsias traumas. Jie yra žalojami kitų ir patys save žeidžia. Jie renkasi išgyvenimo strategijas, norėdami išbūti šiame netobulame pasaulyje. Ribojami distopiškos solipsistinės tikrovės, stebuk­linių naratyvų, kamuojami vidinių demonų. Vyrai ir moterys – įvairios būties prieigos, skirtingi sopuliai ir priimami sprendimai. Analizuodama šioje apžvalgoje kūrinius svarstau apie tai, kas vienija ir kas skiria: ar šiuolaikiniame diskurse vis dar egzistuoja vyriškas ir moteriškas mąstymo, veikimo būdas? Kokiais būdais tai artikuliuojama literatūroje? Kaip apie vyrus rašo moterys, o kaip – patys vyrai? Kaip savo gyvenamąją tikrovę interpretuoja moterys?

 

Hanya Yanahigara. „Mažas gyvenimas“

Pradedu nuo bene labiausiai sukrėtusio ir daugiausiai įvairių emocijų sukėlusio 2020 m. pabaigos romano. Kadangi svarstau apie lyčių stereotipus arba tiesiog skirtingus veikimo, buvimo, elgsenos ar emocijų išraiškus būdus, aktualios tampa pačios H. Yanahigaros mintys: „Tiesą pasakius, išnaudojimas kaip toks mane menkai tedomina. Man, kaip rašytojai, kur kas įdomesnės ilgalaikės išnaudojimo pasekmės, ypač vyrams. Manau, moterys auga aplinkoje, kuri vienu ar kitu būdu jas tam netiesiogiai tarsi parengia. O berniukų situacija visai kitokia – jie prievartą patiria, bet apie tai dažnai net nebūna girdėję. Maža to, išnaudojimas atima iš jų vyriškumo pojūtį, o jie net nėra deramai mokomi nei drąsinami kalbėti apie savo patirtis. Bet juk tai žvėriška psichologinė trauma.“¹ Trauminė vyro patirtis, jos pasekmės, įveikos būdai – pagrindinės „Mažo gyvenimo“ temos. Romano protagonistą beveik nepagydomai suluošina vaikystėje ir paauglystėje patirti kankinimai, seksualinis išnaudojimas. Jis – žmogus be vietos, vyras, nerandantis žodžių patirtam siaubui nusakyti. Džudas visomis išgalėmis kabinasi į gyvenimą, susiranda artimų draugų ir perspektyvų darbą. Tačiau kūną ir protą kankinanti iš praeities srūvanti tamsa neleidžia pasitikėti savimi ir atsiverti kitam. Džudas jaučiasi purvinas, jo savivertė, nepaisant dabarties pasiekimų ir pozityvių draugų žodžių, neįtikėtinai žema: „Jis niekuomet nuoširdžiai nepatikėjo Vilemo susikurta jo versija – drąsiu, išradingu, įdomiu žmogumi. Vilemas kartodavo tuos žodžius, o jį apimdavo gėda, tarsi jis būtų tyčia Vilemą apmulkinęs: kas tas žmogus, apie kurį kalba Vilemas“ (p. 635).

 

Hanya Yanahigara. „Mažas gyvenimas“. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Viršelyje naudojama originali Peterio Hujaro nuotrauka „The Orgasmic man“ (viršelio dizainas Cardono Webbo). – V.: „Baltos lankos“, 2020.

 

Vaikystės ir paauglystės išgyvenimai neuždaromi praeities rate, jų pasekmės ateičiai neįtikėtinai žiaurios. Džudas nesuvokia savo seksualumo, todėl pasirenka traumos kartotę – jį skriaudžiantį ir niekinantį partnerį. Tai vaikystės išgyvenimų pasekmės, kūrinio žodžiais kalbant – hienos, šiepiančios nasrus ir viliojančios į tamsą. Veikėjas neapsieina be destrukcijos net demonstruodamas konstruktyvius pasirinkimus ir sprendimus – laikydamasis būtinųjų sociumo reikalavimų, sėkmingai kopdamas karjeros laiptais, bičiuliaudamasis. Džudas ilgai save žaloja pjaustydamasis, nes tik taip gali nutildyti šiurpų hienų kaukimą, vidinį skausmą pakeisti išoriniu, praeities tamsą – dabarties tamsa. Vis dėlto Džudo traumos linija – ne vienintelė romano ašis. „Mažo gyvenimo“ autorė, vaizduodama kitų romano veikėjų vyrų patirtis, kelia pamatinius klausimus: ką reiškia būti vyru „naujame pasaulyje“? Ką reiškia būti tariamai stipriosios lyties atstovu, kai jautiesi sužeistas, pažeidžiamas ir trapus? Šie klausimai atskleidžiami įvairiapusiškai, ypatingas dėmesys skiriamas autentiško ryšio su Kitu užmezgimo (ne)galimybei, tapatybės krizei, emocinio ir fizinio santykio sklaidai, vyrų draugystės svarbai, pamatinių socialinių vaidmenų atlikimui, kaip būti sūnumi, tėvu, broliu ir draugu.

Manau, vienas svarbiausių H. Yanahigarai tekusių išbandymų buvo išlaviruoti tarp lyčių stereotipų, psichologijos klišių, tačiau nebijoti pasitelkti ir tam tikrų realybėje pasitvirtinančių motyvų vaizduojant potrauminio streso sindromo apraiškas vyro psichikoje. Vienas iš tokių stereotipinių motyvų romane yra vyro negebėjimas verbalizuoti trauminės patirties, priimti pagalbos, terapijos būdų. Šia prasme Džudas, regis, elgiasi „vyriškai“ – visą tamsą nešiojasi savyje. Kita vertus, neabejoju, kad yra ir traumą patyrusių moterų, kurios elgiasi arba elgtųsi labai panašiai ar lygiai taip pat.

Romaną vertinu teigiamai, nors Lietuvoje (matyt, ne tik joje) kūrinys laikomas gana kontroversišku. Vieniems tai geriausias pastarųjų metų skaitinys, kitiems – betikslis hiperbolizuotas skaitytojo kankinimas. „Mažo gyvenimo“ autorė skaitytojo tikrai nečiūčiuoja ir neglosto – pasakoja atvirai, aštriai, kabindama gyvą nervą. Iliuzijos negailestingai sugriaunamos, o tamsos apraiškos perteikiamos raiškiai ir itin detaliai. Tiesa, Džudo traumos, vaikystės ir paauglystės įvykiai atskleidžiami ne iš karto – tenka spėlioti, nujausti didžiulę dabartinę veikėjo būseną lėmusią juodąją skylę. Priklausau prie tų, kuriuos „Mažas gyvenimas“ įtikino, nustebino ir sukrėtė. Romano apimtį pateisina net kelios analizuojamos plotmės. Pagyrų vertas ir Mariaus Buroko vertimas.

 

Haruki Murakami. „Komandoro nužudymas“

Šiame romane meistriškai regimąją ir neregimąją tik­roves sulydantis Haruki Murakami pateikia savitą vyro pasaulio, jo patiriamos krizės versiją. Su žmona išsiskyręs tapytojas leidžiasi į kelionę po šalį, o paskui 9 mėnesius gyvena draugo tėvui priklausančiame nuošaliame namelyje. Atrodo, mylimos moters netektis neuždaro veikėjo vidiniame kančios kalėjime – jis vėl atranda kūrybą, sutinka įdomius žmones, užmezga ryšį su ištekėjusia moterimi. Į veikėjo gyvenimą ima skverbtis kiti: paslaptingas kaimynas Menšikis, mergaitė, kurios portretą protagonistas tapo, įsikūnijusios idėjos ir šiurpulingos dvigubos metaforos. Taigi vaizduojamos visai kitokios traumos, kitokie jų įveikos būdai ir pasirinkimai nei prieš tai aptartame H. Yanahigaros romane. „Mažo gyvenimo“ herojus įgalinamas per atvirumą ir ryšį, o „Komandoro nužudymo“ veikėjas gyja per meną, stebuklinę tikrovę ir sutinkamus žmones. H. Murakami romane ypač akcentuojamas motyvas, kurį vadinu galios epizodu: veikėjas sapnuoja, kad santykiauja su miegančia (taigi tam tikra prasme neveiksnia) buvusia žmona ir patiria didžiulį malonumą. Kaip būdinga japonų prozininkui, sapnas ir realybė susipina – paliekama galimybė, jog tokiu „anapusiniu“ būdu herojus iš tiesų apvaisina moterį. Šis transformuotą Ledos ir gulbinu pasivertusio Dzeuso mito motyvą priminęs „Komandoro nužudymo“ epizodas simbolizuoja atgautą, sustiprėjusią vyro jėgą, tai krizės įveikimo ženklas.

 

Haruki Murakami. „Komandoro nužudymas“, I ir II d. Iš japonų kalbos vertė Gabija Enciūtė. Dizaineris Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2019–2020.

 

Galima sakyti, „Komandoro nužudyme“ susipina skyrybas išgyvenančio protagonisto emocinė jausena, gausūs meno intertekstai, talento realizacijos tema, menininko atsakomybės, moralinių pasirinkimų klausimai, gėrio ir blogio sandūros, maginės realybės inkliuzai. Kaip ir ankstesniuose H. Murakami – garsiausio šiuolaikinio japonų autoriaus – kūriniuose, dvitomyje rasime kuriamų pasaulių tuštumą, sprūstančios prasmės įspūdį, siurrealius tikrovės pertrūkius ir tankų pasakojimo rezginį, iš kurio ištrūkęs skaitytojas ne iškart supranta, kas jam nutiko. Prozininkas man primena literatūrinį fokusininką, vis traukiantį iš naratyvinės skrybėlės nuostabą turinčius kelti dalykus. Tiesa, kartais apninka tam tikra monotonija, atsiveria didžioji murakamiška tuštuma, kurios neužkamšysi net keisčiausiais nutikimais. Vis dėlto autorius geba į maginės realybės rūbą įvilkti universalias egzistencines duotybes: nuolat svyruojančius beprasmybės ir prasmingumo svarstyklių polius, kertinius vienatvės ir santykių mezgimo dėmenis, nesibaigiantį gėrio ir blogio šokį, gyvenimo filosofijos intarpus. Gal kai kurie fragmentai ir per tiršti, o pasakojimo stilius – itin nuspėjamas, bet net perviršio tuštumoje radau įdomių man bylojančių dalykų.

 

Margaret Atwood. „Liudijimai“

Vis dar atsimenu įspūdį pirmą kartą perskaičius Margaret Atwood distopiją „Tarnaitės pasakojimas“. Tada pagalvojau, kad su malonumu skaityčiau romano tęsinį – ir štai sulaukėme „Liudijimų“. Už šį kūrinį, parašytą praėjus 35 metams nuo „Tarnaitės pasakojimo“, 2019 m. autorei skirta prestižinė „Man Booker“ premija. „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinyje vėl nusikeliame į teokratinę Gileado respubliką, kurioje (labai dėsninga) jau akivaizdūs pirmieji vidiniai irimo, būsimos suirutės ženklai, nors vadovai vis dar palaiko griežtą ir ypač moterims nedėkingą režimą. Distopija gimsta ir atsiskleidžia tada, kai esamą santvarką pradedame regėti maištininkų, režimui nepaklūstančių ar jo trūkumus aiškiai suvokiančių akimis. Taip nutinka ir „Liudijimuose“: trys skirtingų likimų moterys pasakojimais ir veiksmais prisideda prie naujo, laisvo pasaulio kūrimo. Labai įdomu, kad greta jaunajai kartai priklausančių Agnesės ir Deizės, užaugusių jau Gileado santvarkai įsivyravus, istorijų pateikiamas ir „Ardua rūmų rankraštis“ – Tetos Lidijos pasakojimas. Jei „Tarnaitės pasakojime“ šią veikėją vertinau kaip karštą režimo šalininkę ar tiesiog aklai paklūstantį sistemos sraigtelį, tai „Liudijmuose“ atsiskleidžia gerokai sudėtingesnis, įdomesnis, įtaigesnis jos paveikslas. Pateikiamos priežastys, lėmusios esamas Tetos pareigas, jos pasirinkimus ir santykį su Gileadu. Kas gali geriau matyti sistemos ydas už tą, kuri padėjo ją kurti: „Viršelį pasirinkau sąmoningai, nes ką aš čia veikiu, jeigu ne bandau pateisinti savo gyvenimą? Gyvenimą, kurį nugyvenau. Gyvenimą, kurio, kaip pasakiau sau, negalėjau pasirinkti. Kadaise, prieš įsitvirtinant dabartiniam režimui, man nereikėjo teisinti savo gyvenimo. (...) Tariausi gyvenanti dorai, tariausi, kad mano dorybingumas vertas santūrių aplodismentų. Deja, suėmimo dieną supratau, kaip smarkiai dėl to ir daugelio kitų dalykų klydau“ (p. 45).

 

Margaret Atwood. „Liudijimai“. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Dizaineris Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2020.

 

Trijų moterų pasakojimai atskleidžia vyriausiųjų Tetų rūmų intrigas, visos sistemos spragas, besaikės valdžios pavojus ir nuolatines manipuliacijas, Gileado „vertybių“ krizę, moterų emancipacijos sunaikinimo pasekmes, iš uzurpacijos besilaisvinančią veikėjų galią, kovą prieš lyčių stereotipus. Romano veikėjos į krizę ir traumas reaguoja veikdamos, siekdamos transformuoti esamą padėtį. Jas veda asmeniniai motyvai ir troškimas pakeisti pasaulį – ryžtingai, tiksliai, be savigailos ar patetikos.

„Liudijimai“ įtaigumu nenusileidžia „Tarnaitės pa­sa­kojimui“. Naujajame romane taip pat keliami svarbūs klausimai apie mūsų gyvenamąją tikrovę, apie priklausančių nuo lyties priedermių įsitvirtinimo pavojus, žmogaus pavertimą funkcija ir tikrosios savasties praradimą, apie drąsą ir ryžtą keisti pasaulį.

Pasakojimas intriguojantis ir detalus, veikėjų pasirinkimai ir sprendimai motyvuoti, visos trys tematinės linijos susijusios. Kūrinys skatina nepamiršti demokratijos ir lygybės kainos, primena, kokie pavojai slypi po perdėtu šventeiviškumu ir sau patogia tikrovės interpretacija.

Beje, „Liudijimus“ ir paskutinį apžvalgoje aptariamą Bernardine Evaristo romaną „Mergaitė, moteris, kita“ sieja tai, kad abiejų kūrinių autorės, vaizduodamos galimą ar esamą moterų laisvę gniaužiančios sistemos hegemoniją, įgalina moteris ir taip joms suteikia prieigas atrasti autentiškumą, bendrystę, kūrybingus sprendimus.

 

Bernardine Evaristo. „Mergaitė, moteris, kita“

Sužinojusi, kad į lietuvių kalbą bus verčiamas šis romanas, suklusau – domino tiek kūrinio temos, tiek pasirinkta forma. Intrigavo ir tai, kad už šią knygą Bernardine Evaristo 2019 m. kartu su M. Atwood įteikta „Booker“ premija. Perskaičiusi tikrai nenusivyliau. „Mergaitė, moteris, kita“ yra daugiabalsis, išmintingas, intelektualus, drąsus romanas, kuriame susipina 12 herojų istorijos, aprėpiančios XX a. pradžią ir pirmuosius XXI a. Didžiosios Britanijos dešimtmečius. Autorė įgarsina ilgai tildytus ir vis dar tildomus moterų balsus, didelį dėmesį skiria socialinei stratifikacijai, susiklosčiusiai nelygybei, seksualinei tapatybei, laisvei, orumui, profesinei visuomenės paraštėse esančių subjektų realizacijai, feminizmo diskursui. Pavyzdžiui, Amos istorijoje įvardijama, aktualizuojama profesinė diskriminacija dėl lyties ir odos spalvos. Tai daroma aštriu ironijos skalpeliu atveriant ilgai besitvenkusius skaudulius, akcentuojant nesitaikstymo, maišto, asmeninės pozicijos ir vertybių svarbą: „Ama buvo žemesnė, afrikietiškų klubų ir šlaunų / puikiai tiko vaidinti vergę, pasakė vienas režisierius, jai atėjus į pjesės apie emancipaciją atranką / tada ji iškart išdrožė lauk / o Dominikai atrankos režisierius pareiškė, kad ji švaistanti laiką norėdama patekti į Viktorijos laikų dramą, juk tais laikais Britanijoje nebuvo juodųjų žmonių / buvo, pasakė ji, išvadino jį nemokša ir išėjo / jos atveju trenkdama durimis“ (p. 10).

B. Evaristo kelia aktualius klausimus ir geba pateikti išsamų panoraminį vaizdą, tačiau labiausiai sužavėjo itin gili aprašomų reiškinių analizė. Romane vengiama stereotipinių įsivaizdavimų, pateikiama plati „galimų egzistavimų“, esminių pasirinkimų paletė. Pavyzdžiui, viena iš knygos veikėjų perskaito veikalą „Bloga feministė“ ir svarstydama apie privilegijų bei rasės santykį teigia: „...ar Obama mažiau privilegijuotas nei baltasis kaimietis, augantis priekabinių namelių aikštelėje su vieniša motina narkomane ir kalėjime tupinčiu tėvu? ar rimtą negalią turintis žmogus labiau privilegijuotas nei prieglobsčio prašantis siras, ištvėręs kankinimus?“ (p. 67) Taigi, persvarstomi ir koreguojami sumedėję atsakymai, senosios prieigos, atveriami kiti žiūros į esmines problemas rakursai, pasirenkami itin gausūs ir įvairūs savirealizacijos, savikūros, pažiūrų ir tapatybių formavimo resursai. Kaip sako pati B. Evaristo: „Šiame romane įvairovė pasitelkiama nematomumui ir stereotipizavimui atsverti. Savo prozoje atmetu nusistovėjusias pažiūras, metu iššūkį, siekiu griauti išankstinius lūkesčius ir atskleisti skirtingas tiesas bei skirtingas realybes.“²

 

Bernardine Evaristo. „Mergaitė, moteris, kita“. Iš anglų kalbos vertė Akvilina Cicėnaitė. Viršelį sukūrė Karan Singh, lietuviškam leidimui pritaikė Galina Talaiko. – V.: „Alma littera“, 2020.

 

Greta globalių problemų ir klausimų dėmesys sutelkiamas ir į skirtingų kartų pasaulio matymo, jo interpretavimo ir veikimo jame būdus. Moterys, mamos, dukros, močiutės, draugės, partnerės – visos veikėjos įgalinamos ir išgirstamos. Jos atskleidžia savo augimo, drąsos, nusivylimų kelius, drąsiai liudija savo gyvenimus, esminius sprendimus, nevienareikšmius pasirinkimus, dėl kurių pagaliau nebereikia teisintis.

Dėmesio verta ir šios apžvalgos citatose perteikiama neįprasta, verlibrą primenanti pasakojimo forma – rašoma be taškų ir didžiųjų sakinio pradžios raidžių. Pati autorė tokią stilistiką vadina „fusion fiction“. Pasak B. Evaristo, būtent prozos ir poezijos mišinys padėjo „prisiliesti prie personažų labai giliame, sąmonės srauto lygyje, kartu atsitraukiant ir piešiant juos iš išorės“³.

„Mergaitė, moteris, kita“ yra pasakojimas apie kitokią šiuolaikinės Didžiosios Britanijos pusę. Apie tai, kas vis dar skauda, ir apie tuos, kuriems vis dar skauda. Apie tai, kas jungia ir skiria. Ir apie vis drąsiau įspįstančią šviesą.

 

¹ www.delfi.lt/kultura/naujienos/mazo-gyvenimo-autore-hanya-yanagihara-draugyste-kazkodel-nuvertinta-santykiu forma.d?id=86261325&fbclid=IwAR0a94ZnSPZT_gIQrEWZ5L4I7_c20mFJPhshczkYi4v4-tEnBduqY__erCE

² www.delfi.lt/kultura/naujienos/man-booker-premijos-laimetoja-bernardine-evaristo-rasau-apie-zmones-parastese-apie-skirtingas-tiesas-ir-realybes.d?id=85654997

³ Ten pat.