Kartais geros knygos lieka nepastebėtos. Daugelis pražiūrėjome dar užpernai lietuviškai išleistą savitą ir reikšmingą vokiečių autoriaus romaną. Tiesa, pažįstu bent tris jį skaičiusius literatus, bet šis vertimas nesulaukė nė vienos lietuvių skaitytojų reakcijos platformoje „Goodreads“: neregėtas atvejis. Apsileidimas, atsitiktinumas? Ar vis dėlto – dėsningumas?

 

Lutz Seiler, „Stern 111“, vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė, V.: „Hieronymus“, 2024

 

„Stern 111“ yra antras vokiečių rašytojo Lutzo Seilerio romanas (debiutinis „Kruzas“ lietuviškai išleistas 2019 m.). Šįsyk pavadinimas neišverstas, nes nurodo prekės ženklą – Rytų Vokietijoje gamintą radijo aparatą. Tai vienas romano simbolių, kuris kartkartėmis pasirodo ir išplečia pasakojimo suvokimo erdvę.

Pasakojimas dvišakis: vienoje linijoje pagrindinis veikėjas, vos į trečią dešimtį įžengęs jaunuolis Karlas, iš provincijos emigruoja į permainų sujudintą Berlyną tikėdamas, kad ten taps tikru poetu; kitoje linijoje jo tėvai, emigravę į Vakarų Vokietiją, įsisuka į nuotykius: „jie, be jokios abejonės, yra dabarties įvykių, visų tų nesklandumų, pagrindiniai veikėjai“ (109 p.). Beje, ši linija plėtojama gan neįprastu fokusavimu – mamos sūnui rašomais laiškais, kuriuos Karlas arba pasakotojas reflektuoja, komentuoja, papildo.

Nors tiek vaikino, tiek jo tėvų kasdienybę sudaro ekonominiai ir buitiniai rūpesčiai, Karlas jų į pirmą planą neiškelia, mat tiki gyvenantis „pasaulyje, kuriame nieko svarbiau už ateinantį eilėraštį“ (165 p.): „Iš kur pinigų imti? Tai antras esminis klausimas. Pirmas: ar jis poetas. Ar gali juo tapti.“ (63 p.) Ir pabrėžia: tikrovės banalumas jam tolimas.

Pasakojimas iš esmės filtruojamas per šito uždavinio, vidinio imperatyvo žūtbūt tapti poetu idėją: dažnai pirma aprašoma pasakotojo būsena, tada pavaizduojama, atskleidžiama ir situacija. Pavyzdžiui, viename fragmente Karlo tėvas per darbo pertrauką mokymuose nuklysta prie konteinerių. Kodėl – neaišku. Šičia sutiktas nepažįstamasis jam paaiškina, kur eiti. Sužinome, kad tėvui prisireikė išmestos lentos – daikto, kurį bus galima panaudoti ūkyje. Prie šios scenos autorius ateina ne konkretybėmis, o retoriniu keliu – triskart pakartodamas pusę, vidurį nusakančią kalbinę figūrą: „Kursas įpusėjo. Gyvenimas įpusėjo. Trečiadienio vidudienį Valteris išėjo pasivaikščioti tarp konteinerių.“ (129 p.) 

Kitur dialogu vaizduojama kylanti įtampa, tik ne visai aišku, kas vyksta, kol pasakotojas atvirai tekste nenurodo: „Kaip tai nutiko, Karlas nežino: stovėjo su atkištu kalašnikovu.“ (241 p.) Panašiai ir kitame fragmente: pasakotojas iš lėto atskleidžia sutrikusio veikėjo būseną, trumpam nukreipia žvilgsnį į kitą veikėją, kuri regi „vyrą su automatu“, ir galiausiai pasako, kad „tik dabar Karlas susivokia laikąs ginklą“ (329 p.). Iš pradžių atskleidžiamas vidinis sumišimas, tik tada apibūdinama, kas atsitiko. Šitaip suprantame, kad pagrindinis veikėjas dažnai pats ne išsyk suvokia savo veiksmus. Netgi bene didžiausios įtampos scenoje, – kai Karlą užpuola ir sužaloja banditas, – L. Seilerio siužetas nesmūgiuoja, tarytum truputį slapstosi. 

Wannabe poetas Karlas pats nežino, kodėl dienų dienas tėvų paliktais žiguliais klaidžioja po suvienytąjį Berlyną ir net leidžiasi sugniuždomas vargo, – skaitytojui tad irgi neaišku. Neaišku, kodėl jis toks neryžtingas bandydamas užsitarnauti savo gyvenimo moters ištikimybę, bet kai reikia parodyti pavydą, padaro tai ypač destruktyviu būdu. Beveik viskas šitame virsmo, „istorijos pabaigos“ pasaulyje nėra racionaliai pagrįsta, akivaizdu viena – vaikinas nori rašyti. Ir gali. Nedidelė leidykla pagaliau išspausdina keturis jo tekstus.

Aplinkybių visuma leidžia Karlui gimti kaip poetui. Jeigu ne tėvų emigracija, jis nebūtų atsidūręs Berlyne. Jeigu ne sutrikusi sveikata tapus benamiu, nebūtų patekęs anarchistų globon. Suvienyto Berlyno anarchija, skvoterių bendruomenės savitumas sudaro palankią terpę jam skleistis, ypač kai savo padėtį turi su kuo palyginti. „Visos jo kūno gijos buvo, sakytum, įsikibusios į tikrumą, į slėpiningą šio pasaulio esmę. [...] O aš esu kaži kur išorėj, niekur. Nė viena mano eilėraščio eilutė neatsilaikytų prieš šį šuoliais lekiantį žvėrį“ (52 p.), – mąsto Karlas, žvelgdamas į laisvąjį tapytoją.

Poeto tapsmui būtinas atstumas nuo tėvo, kartu prisijaukinant prisiminimus apie vaikystę; tai atskleidžiama jautrioje retrospekcijoje apie kartu su tėvu namų garaže taisomus žigulius. Apmąstymą apie praeitį šeimoje lydi pamatinis pasakojimo leitmotyvas – pripažinimas apie gyvenimą berlynietiškame „urve“, kurį pats yra pasirinkęs „savo surizgusiai egzistencijai perkeisti į gryną poetinę būtį“ (121 p.).

Sykiu introvertiškas veikėjo būdas ir savotiškas užsispyrimas sudaro prielaidas pastebėti dalykus, kurie kitaip turbūt prasprūstų pro akis. Todėl aprašomas pasaulis toks gausus aplinkos detalių, kultūrinių nuoplaišų, laisvų asociacijų. Pasakotojas, kaip eruditas, savo nelengvos kasdienybės artikuliacijai vis pritaiko eilėraščio citatą, dainos nuotrupą, nuorodą į filmą. Tai pasakotojo minties plėtiniai, vis dėlto neatveriantys reikšmingo intertekstinio sluoksnio. Pavyzdžiui, svarbioje pavydo scenoje kelis kartus paminima bare skambanti Nicko Cave’o daina „The Weeping Song“ tėra Karlo jausenos – vidinio verksmo – iliustracija. 

Tačiau romane vaizduojami simboliai yra galingi. Minėtas radijo aparatas nurodo į atmintį, praeitį, žiguliai atskleidžia santykį su tėvu, rankos – ryšį su moterimis. Ypač ryškus drėgmėje ir patamsyje gyvenančių vėdarėlių simbolis. Pasakotojas regi, kaip tvarkant užimtus negyvenamus namus tie gyviai sprunka iš atvertų plyšių, – lygiai kaip žmonės atsivėrus Berlyno sienai sprunka iš priespaudos į laisvę ieškoti naujų ekonominių ir kūrybinių galimybių. Pagrindinė veiksmo vieta – užimtų namų pogrindis, rūsys, vėliau paverstas darbininkų, artistų, anarchistų, prostitučių baru, – irgi vadinamas „Aseliu“ (vokiškai „assel“ – vėdarėlis).

„Aselis“ yra pagrindinė romano veiksmo vieta. Tačiau čia vykstantis veiksmas gana monotoniškas. Kaip ir pogrindžio kronikų kalbinis, emocinis registras. Pasakotojas iki smulkmenų atskleidžia, kaip veikia, pavyzdžiui, radijo stotis, arba kokie numatomi rekonstrukcijos darbai. Gausu teksto, maža energijos. Gali būti, kad vaizdavimo drungnumas atbaido nemažai skaitytojų. Vis dėlto po kelių puslapių autorius apdovanoja kantrųjį skaitytoją subtilios prozos pasažais, kuriuose ryškėja veikėjo savistaba, susimąstymas.

Romano audinys netolygus, pasakotojo balsas ne visada nuoseklus, tekstas užrašytas tarytum skirtingais greičiais. Aplinka aprašinėjama vienu registru, vidinės būsenos – kitu. Ypač ryškios tam tikros sintaksinės ypatybės, kai autorius tarytum suvaržo teksto energiją, užlaiko sakinio pabaigą, pavyzdžiui, dalį minties perkeldamas už skliaustų arba originaliai derindamas prijungiamuosius, sujungiamuosius sakinius, kitaip tariant, bylodamas savo, kaip prozą rašančio poeto, balsu: „Jie stvarstėsi vienas kito, kalbėjo labai rimtai, rimtais veidais, ir Efė pabučiavo Karlą.“ (201 p.) Kabučių (ne)naudojimu kūrinių, prekių ženklų ir kitokiuose pavadinimuose autorius prideda sakiniui specifinio atspalvio. Neaptikau klišių! Romanas pirmiausia yra autentiškas tiek, kiek autentiška jo kalba. 

„Stern 111“ – unikalus poeto tapsmo ir sykiu po Berlyno sienos griūties gimusio laisvojo pasaulio liudijimas, kuris kartu yra nostalgiška meilės istorija. Poetiškumu artimas „Tūlai“, politiškumu – „Pietinia kronikas“, veikėjų gausa ir jų savotiškai iracionaliu būviu šiek tiek primenantis klasikinę Lotynų Amerikos prozą, tačiau vis tiek su niekuo nepalyginamas. Vertėjos darbas turėjo būti titaniškas. Zitos Baranauskaitės-Danielienės pabaigos žodis yra ne tik įžvalgiai, originaliai parašytas kritinis straipsnis, bet ir meilės romanui pripažinimas.

Tai erdviškas, topografiškas pasakojimas, vis dėlto neatsirandantis savaime: erdvės ir vietos prakošiamos per pasakotojo laikysenos sietą. Pasaulis vyksta ne pats sau, jis pirmiausia yra vidinis. Toks pasakojimas – tai visų pirma būsenų iškalbėjimas. Minties raiškos būdas savo esme, suvokimo laipsniu ir latentiškumu artimas eiliavimui, todėl kūrinį galima vadinti poetišku romanu.

Vienur pasakotojas iš dalies paaiškina, ką reiškia būti poetiškam. Tai yra gero nusiteikimo priešingybė: „Nuo „gero nusiteikimo“ jis už mylių mylių – dėl to mąslumo stengiantis nusigauti per poezijos priedurį iki poetinės būties.“ (226 p.) Taip ir ši knyga – ji netinka gerai nusiteikusiems skaitytojams. Skirta poetiškoms sieloms, bet tinka visiems mąsliems humanitarams. Skaityti L. Seilerį, juolab skaityti iš lėto, yra privilegija.

 

Goethe’s instituto kvietimu Lutzas Seileris gegužės 9 d. dalyvaus „Kauno literatūros savaitėje“