Lietuvoje tarp skaitytojų susiformavęs ir vis dar gajus keistas refleksas: prakalbus apie maginės (fantasy) ar mokslinės fantastikos kūrinius, prieš akis iškyla legendinės leidyklos „Eridanas“ knygos. Pats ne vieną jų paauglystėje su malonumu perskaičiau ir nė kiek to nesigailiu.

  

                                        Jonas Valatkevičius. „Kirminas“. V: Kitos knygos, 2025

 

Nepaisant titaniškų pastangų populiarinti šį žanrą, festivalio „Lituanicon“, J. R. R. Tolkieno kūrybos gerbėjų susibūrimų, šioje terpėje neatsirado daug kokybišką fantastiką rašančių autorių. Gintautas K. Ivanickas ir Justinas Žilinskas veikiau yra išimtys iš taisyklės. Kiti – Saulius Tomas Kondrotas, Ričardas Gavelis ar Jolita Skablauskaitė – net flirtuodami su fantastikos žanrais labiau rėmėsi klasikinės literatūros apibrėžimais (magiškasis realizmas) ir savęs šio žanro autoriais nelaikė. Tarsi rašyti fantastiką būtų „blogas tonas“, o šio žanro literatūra – atseit nerimta. Tai, žinoma, yra nesąmonė.

Bėgant metams ir stiprėjant populiariosios literatūros įtakai, ėmė plėstis ratas autorių, rašančių absoliučiai skirtingomis temomis ir visiškai nebijančių iki tol „uždraustų“ žanrų. Pavyzdžiui, Marijus Gailius išleido antiutopinį romaną „Oro“ ir pelnė Metų knygos apdovanojimą. Tačiau šį kartą ne apie jį, o apie man į rankas pakliuvusią Jono Valatkevičiaus mokslinės fantastikos knygą „Kirminas“, kurią išleido leidykla „Kitos knygos“, iš „Eridano“ perėmusi pareigą populiarinti fantastinę literatūrą. „Kitos knygos“ išleido, perleido ir net atnaujino ne vieną puikų anksčiau spausdintą šios rūšies romaną.

Knygos pradžioje rašoma, kad J. Valatkevičius yra kūrėjas, dailės kritikas, komunikacijos specialistas, vertėjauja Amerikos kariams. Visa tai jam turbūt labai pagelbėjo kuriant pirmąjį romaną, kaip teigiama, paremtą Giorgio Agambeno, Yuvalio Noah Harari, Williamo Gibsono ir kitų rašytojų mintimis. Nors toks kokteilis žada įdomią skaitymo patirtį, bet minėtų rašytojų įtakos pastebėjau vos po žiupsnelį. Juolab kad Lietuvoje labai trūksta tokio pobūdžio romanų, norėtųsi jų daugiau. Mums tai vis dar neištyrinėti literatūros klodai. 

Knygos struktūra labai aiški, sakyčiau, netgi skaidri. Veiksmas sudėliotas į neilgus skyrius, kuriuose matome įvairiausius laiko inkliuzus ir juose šmėkščiojančius personažus, laikui nepavaldų pagrindinį veikėją vardu Kirminas, jo dienoraščio fragmentus, veiksmą specialioje laboratorijoje ir viešųjų ryšių specialistą, pas kurį vis sugrįžtame. Skaityti lengva, per turinį iriesi nesunkiai. Situacija veja situaciją, kol galiausiai imi suprasti, kad siužetas beveik nejuda, nes nėra kuo jo užpildyti. Pasiekęs pirmąjį siužeto posūkį labai apsidžiaugiau, tačiau paskui iš esmės niekas nepasikeitė. Knyga tekėjo ta pačia vaga iki pat pabaigos.

Pasigedau siužeto aštrumo, įdomesnio matymo kampo ar autoriaus rizikos. Viskas plaukia pernelyg aptakiai. Nesiveldamas į siužeto detales paminėsiu vieną aspektą: Kirminas turi galią įlįsti į žmones ir juos kontroliuoti, paveikti jų sprendimus. Būtų gerai, jei autorius atskleistų, kaip tas žmogaus „perėmimas“ veikia, kaip kelia įtampą. Nereikalauju Davido Cronenbergo body horror baisybių, bet aštrumo norėtųsi.

Nepaisant niurzgėjimo dėl siužeto, kaip jau minėjau, tekstas tiesiog plaukia, jį lengva sekti ir suprasti. Jaučiama, kad J. Valatkevičius ilgus metus dirba su kalba, žino, kaip ja tinkamai naudotis. Į pagalbą atėjus patyrusiai redaktorei Airai Niauronytei, gimsta preciziškai sutvarkyta knyga, kurią skaityti yra vienas malonumas.

Apie garsųjį maginės ir mokslinės fantastikos rašytoją G. R. R. Martiną ir jo „Sostų karus“ kažkas yra pasakęs, kad ši serija patiks tiems, kurie nemėgsta fantastikos. Apie „Kirminą“ galima pasakyti tą patį, nes knygoje mokslinė fantastika užima labai nedidelę siužeto dalį. Nors pasakojimas ir yra ja paremtas, daugiausia laiko praleidžiame galvose įvairių veikėjų, kurie su fantastika menkai susiję ir greičiau atrodo kaip patekę į klasikinės lietuvių literatūros žabangus. Tuos veikėjus daugeliu atvejų pamatome vos vieną kartą, todėl jie netampa nei labai įdomūs, nei labai svarbūs.

Kirminas yra įdomiausias knygos veikėjas. Deja, kai jau pradeda atrodyti, kad šiam veikėjui bus skirta daugiau dėmesio, autorius atsitraukia ir grįžta prie smulkių siužetinių pasakojimų. Taigi net pagrindinis veikėjas lieka foninis, apie jį nieko išskirtinio nesužinome. Išimtis – gal tik viešųjų ryšių specialistas, kuriam suteikiama šiek tiek daugiau erdvės.

Valatkevičius parašė lengvai skaitomą knygą, kurios siužetas lietuvių literatūroje gana dažnas ir įprastas (tačiau puikiai užmaskuotas). Autorius tiria laiką ir jame kintančius mūsų visų gyvenimus. Kad būtų įdomiau, prideda mokslinės fantastikos prieskonių. Jų nepadaugina, nes žino, kad ne visi Lietuvoje mėgsta aštrų maistą. Tad renkasi kompromisą.

Norėčiau, kad po šios knygos autorius išleistų dar kelias. Kalbą jis myli, o ši myli jį. Tik drąsos norisi daugiau. Ir kad Kirminas parodytų savo dantukus.