Tado Žvirinskio eilėraščiai byloja apie blogio užčiuopimą, atpažinimą ir bandymą perprasti. Šią blogio suvokimo sferą įrėmina miestas, po jį ir kalbančiojo sąmonę klaidžiojantys meilės šešėliai, sugrįžimai į vietas, įkūnijančias vidinių drebėjimų nesugriaunamus pamatus. 

Kartais kantriai (kartais – ne itin) ieškoma tikrojo buvimo – bandoma tiesiog gyventi, įsiklausyti. Mėginama išgirsti biblinę išmintį, kad svarbu ne sėti ar pjauti, o tikėtis, kad Dievas viskuo aprūpins: „Man tie, kurie nei aria, anei sėja, / Yra svarbiau“ (p. 37). Kalbančiajam taip pat svarbu restauruoti praeitį, gyventi ten, kur kiek ryškesni praeities pėdsakai: sapnuojasi su juo gyvenę žmonės, rudų lentų grindys, geltona spinta, nevilties dvokas – tačiau visa tai sava, traukia (p. 8). Kodėl traukia – nepaaiškinama. Teisingų atsakymų nebūna, tad kartais „[P]avargusi širdis nurimsta, / Pametus kelią dėl takelio“ (p. 20). 

Anykščiai padeda eilėraščių subjektui atgimti, atkurti ankstesnįjį save, tą, kurio niekas nebegali sugrąžinti. Sonete „Geltonas namas su baltu balkonu“ (p. 17) išryškėja praradimai – šiame name kadaise klegėjo žmonės. Subjektas nori sutikti tuos, kurie jau anapus, girdi jų balsus, kartais netiki, kad išėjusiųjų nebėra; pradingo ir jo vaikystė, jaunystė, liko tik jis ir namas – „[P]asaulis išnyko“. Pasaulio nyksmas liudija vietos svarbą, kuri formuoja kalbantįjį, net kai visa kita – ir daiktai, ir žmonės – pradingę. Vieta subjektui dar ilgai liudija savo svarbą neduodama ramybės, atakuodama prisiminimais. Jei išnyksta ji, išnyksta ir pasaulis. 

 

Tadas Žvirinskis. „Sonetariumas“. Dailininkas Rokas Gelažius.  – V.: „Slinktys“, 2022. 

 

Sonete „Ledų valgymas Anykščių aikštėje 1975 metais“ (p. 18) atsiskleidžia anūko ir močiutės ryšys, anūkui tampantis jungtimi su tėviške. Vaikas negali pieniniais dantimis atkąsti ledų, juos gelia nuo šalčio, o bobutė šypsodamasi rodo protezus, todėl ledai jai dantų negelia – „nejautra yra / Įgyjama su amžium“ (p. 18). Buvimas tėviškėje tarsi padeda suvokti, kad gyvenime visko nutinka, kad reikia užsigrūdinti norint nejausti, kaip gelia gyvenimo ledai. Nors subjektas užsigrūdinimu abejoja: regėdamas Šv. Mato bažnyčios bokštus, kurie jam primena Pinčuko ragus, išvysta save, sėdintį toje pačioje vietoje po daugelio metų, su ledais rankoje ir ant širdies užsiropštusia gyvate. Nors gyvatė padeda nejausti skausmo, ji turi geluonį, tad gyvenimas išmoko ir įgėlimus ištverti.  

Nors įgėlimų daug, kalbantysis suvokia, kad be jų neįmanoma gyventi ir su dantiška drąsa bando priimti jam metamus išbandymus, kai „likimas veda į tamsiausią girią (...) vėl berniukas tampa vyru“ (p. 10). Sunkumų nepatyręs asmuo negali tapti brandus, be to, net „vingiuose tamsiuos paklydęs, / Šviesoj suranda kelią į namus. / Tereikia peržengt blogio tamsią ribą“ (p. 28). Eilėraščių subjektas būtent ir bando savyje tą blogį atpažinti, užčiuopti ir užgniaužti. 

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad karantininių sonetų rinkinyje nereikėjo, nes „suvaržymų ir nevilties“ pelėsis jau įgrisęs. Tačiau daugelis ciklo sonetų puikiausiai gali gyvuoti ir be karantino etiketės. Pavyzdžiui, sonete „Karantino Velykos“ (p. 33) karantino beveik nėra: velnias bėga slėptis šešėliuose, mirties galybės neliko, žmogus priartėja prie Kūrėjo, Šviesa tampa kelrodžiu, „Viešpats, iš mirties pakirdęs, / Kiekvieną trokštantį pagirdys“ (p. 33). Viešpaties prisikėlimas visa atgaivina ir nesvarbu, kokios aplinkybės. 

Iš „Pandemijos“ ciklo labiausiai išsiskiria „ornitologinis sonetas“ (p. 34), kuriame subjektas girdi varnėną, prognozuojantį balandį. Varnėno giesmė suvirpina net „nebelaukiančius rytojaus“, nebematančius šviesos – miestas urzgia. Pavasaris ne pildo, o sukuria norus, todėl „palaimintas, kas laiko turi“. O soneto pabaigoje diagnozuojama viena pagrindinių visuomenės ir pasaulio ligų. Šis eilėraštis taip pat neprimena karantino, tai pavasario stebėjimas, galintis vykti bet kada. Net nesvarbu, stebimas išorinis ar vidinis pavasaris. Kūrinyje fiksuojama egzistencija, kai nuolat trūksta laiko, kai visi panirę kasdienybėje, todėl palaimintas, kas iš viso to sugeba ištrūkti. 

Gudriai sužaista su „Pavainikiais“. Šie tekstai gali būti tarsi vaikai, parašyti nesudarius santuokos su poe­zija ar išduodant prozą, arba tokie, kurie tiesiog yra po vainiku, t. y. po sonetų vainiku. „Pavainikiuose“ atskleidžiamos meilės peripetijos ir miestų pajautos. 

Meilės sonetų vainike išryškinama laimingos ir nelaimingos meilės priešprieša: „Dabar kita man šildo meilės guolį, / O juk atrodė: be tavęs prapuoliau“ (p. 49). Pavasaris gydo, sutvarsto žaizdas, nes „viltis pražysta, kai pakvimpa ievom“ (p. 50). Viltis niekada nemiršta, ji trokšta tylos, kai „plaukai kalbėdavos ir pirštai“ (p. 51), nors kalbantysis suvokia, jog nuolat galvoja apie save, jo meilė nėra kilni, pats yra paniręs į puikybę ir trokšta, kad rytdiena išauštų tik jam (p. 51). Bet, kad ir kas nutiktų, jis vis tiek šaukiasi šviesos, trokšta būti laimingas, nepaiso proto perspėjimų: „Nuodų negaili išminčiai apakint / Tiek turgaus sukčius, tiek širdis naivoka“ (p. 53). Subjektas suvokia, kad neigdamas jausmus meluoja, supranta, kad tik beširdžiai gali ramiai gyventi ir susitaikyti su viskuo, kas juos ištinka (p. 52). Tačiau vėliau susivokia – nei jis, nei jo mylimoji vienas kito nebepasigenda. Vis dėlto karčiai topteli, kad už durų daugiau nebelauks mylimosios šešėlis ir vaikas, nepamilęs jų abiejų (p. 54). 

Galiausiai pripažįstama, kad meilė naivi, o subjektui nebereikia grakščios gotikos – jis trokšta baroko. Tiesa, skaitant eilėraščius apima įspūdis, kad baroko kalbantysis ir taip užtektinai turi: memento mori tarp eilučių įkūnija meilę, kuri gal ir nedegina, bet pelenai vis dar rusena, net jei mylintieji tai neigia ir, kaip tvirtina subjektas, vėl užsideda kaukes (p. 59). Tiesa, po karantino kaukių vaizdinys taip subanalėjo, kad net simbolines eilėraštyje pasirodančias kaukes norisi mesti lauk. Kad ir kaip kalbantysis trokštų grįžti į sap­ną, jis suvokia – teks pabusti ir klausyti širdies. 

Nors meilės sonetų vainikas nuoseklus, turiningas, neapleidžia mintis, kad visa jau girdėta. Pritrūksta netikėto vaizdinio, kuris prabiltų naujai apie tai, ką kiekvienas išgyvena ir daugelis aprašo. Atrodo, išrinkus iš kiekvieno soneto po eilutę ir sudėjus jas kartu, išeitų išties labai geras eilėraštis. 

Vainike apie Vilnių tapomas miestas kupinas rūko, šunų, troleibusų, Neries. Šis miestas gal ir gaveliškas, bet viltingesnis, nors iš tiesų tik vaidenasi, kad viskas bus gerai (p. 65). Žaidžiant politiniu kontekstu bylojama, kad reikia išsaugoti Vytį, tačiau Vytis išvejamas iš Vilniaus, nes jam nepastatomas paminklas. Minima, kad galima parduoti net mamą, svarbu brangiai. Visa tai subjektas pateisina ir kartu liūdi, kad „abeliai privalo kęst nuo kainų“ (p. 72) – tokie ir panašūs palyginimai neįtikina.

Subjektas pripažįsta nebeturintis drąsos mokytis skęsti. Mokantis rizikuojama ir pražūti, ir užsigrūdinti, tačiau kiekvienas kartas gali būti paskutinis. Tik vargu ar įmanoma išmokti skęsti. Tai liudija ir virš upės skraidantis aitvaras, primenantis Jėzaus ar Judo veidą (p. 65). Šis vaizdinys tikriausiai nėra pagonybės (esą aitvaras neša gėrybes) ir krikščionybės samplaika, nors galima perskaityti ir taip, nes tikrame did­miestyje esti visko. Labiau tikėtina, kad taip bandoma suvokti, kas teisinga, atpažinti gėrį – juk už Jėzaus veido visada gali slypėti Judas, o sąmonė, subjekto teigimu, dažnai nuodija. Eilėraščiuose apmąstoma ir vaikystė, praeitis minima kaip sena kaimynė, laidota kiemo vaikų (p. 67). Svarstoma, kas yra gyvybė, o kas – mirtis. Tiesa, kančia traktuojama gana paviršutiniškai. 

Mąstydamas apie Nerį subjektas suvokia, kad jos šypsnys ironiškas. Ši metafora taikliai perteikia ir miesto požiūrį į žmogų, ir žmogaus – į miestą, ir žmogaus – į žmogų. Kalbantysis svarsto, kad retas Neries šypsnį giliau apmąsto (p. 75). Ironiją T. Žvirinskis vartoja ir kituose sonetuose. Ji sonetus tarsi prablaivina, supurto eilutes: „spindės greta žvaigždynai mūsų, / Gi žemėje spindės auksiniai dantys“ (p. 60). Taip sukuriama nemažai gaivių, tekstus įprasminančių metaforų: tuštėjanti diena lyginama su tuštėjančia banko sąskaita, šešėliai ilgėja it biografija (p. 49), mieste „ir troleibusų sielos žaižaruoja“ (p. 64), kalbantysis prašo: „Tepadeda man vynas“ (p. 51). Tiesa, kartais pajuokavimai labai nuspėjami: „Finita la comedia, finita! / Jau laikas susirasti mergą kitą“ (p. 3). 

Tautosakiniai motyvai ne visur pasiteisina. Aitvaro vaizdinys virš Neries suveikia, bet kitiems pritrūksta konteksto: „Aušrinei paaukojus juodą gaidį, / Galbūt užges negimusi gyvybė?“ (p. 56) Surimuota gerai, tik prasmės mažoka. Krikščioniški kontekstai paveikesni. Pavyzdžiui, kalbantysis bando patikėti, kad „rąstas virs į krislą“ (p. 66). Šie vaizdiniai įauga į sonetus ir tampa jų dalimi – perfrazuojant T. Žvirinską, dauguma jų kaip tie rąstai iš tiesų virsta krislais. 

Geri netikėtumai, kai „ir pats sau ištariu: „Ar nemanai, / Kad nebereikia jau seniai herojų?“ – / Pasivaidens, kad viskas bus gerai“ (p. 64). Elementarūs dalykai apverčiami, nes „gyvenimas jau dvelkė medumi / Net tiems, kurie itin bijojo bičių“ (p. 68), o „Neris aprišo kaspinu žaliu / Šį miestą tartum dovaną mūs ainiams“ (p. 70) 

Vis dėlto klišių pusnys kai kuriuose sonetuose erzina. Tarkime, kalbantysis ketina jam skirto laiko nešvaistyti veltui (p. 62), siekia gyventi be „peilio ašmenų ant venų“ (p. 52). Suvysta „saldžios lūpų trešnės“ (p. 56), o „nebesutikti ateities lyg žibalo įpilti į ugnį“ (p. 66). Kelis sonetus tokios ir panašios klišės visiškai uždusina (p. 71; p. 73). Kai kur tikslesni galėtų būti ritmas bei rimas (p. 19). Kūriniams vertės neprideda naivus pyktis, pasipiktinimas: „Pridygo gelžbetoninių stabų – / Bergždžių bybių, nutaikytų į dangų. / Vagystės ir griovimai – be tabu: / Sunku šunies prikimšti tuščią skrandį“ (p. 69).  

Apibendrinant rašant sonetus vertėjo kiek ilgiau pasikankinti, atpažinti klišes, išgauti įdomesnių metaforų, kurios suteiktų įvairesnių emocinių atspalvių. Nepaisant išnyrančių klišių, eilėraščiai turiningi, nes T. Žvirinskis žino, ką nori pasakyti, tik kartais, ypač sonetų vainikuose, paskuba dėdamas tašką ar rimuodamas. „Sonetariumo“ poezija alsuoja tarsi po vainikais: kai kurie vainikai – laurų, kiti – laidotuvių.

 

 

Linas Daugėla – poetas, literatūros kritikas, fotografas.