Gyvenimas gerėja – šiuo teiginiu darosi vis sunkiau abejoti. Rodos, net leidyklos ima vytis pasaulyje vyraujančias įprastas praktikas. Jos neišvengiamai formuoja skaitytojų skonį, tad, žinoma, atsiranda autorių, kurie dirba stengdamiesi kuo tiksliau pataikyti į tai, ko iš jų tikisi vienas ar kitas leidėjas. Bet kartais nutinka ir taip, kad leidykla užčiuopia su literatūra visiškai nesusijusios asmenybės galimybes ir dirbdama su ja žingsnis po žingsnio nukala žymų bestselerių rašytoją. Sąvoka „industrijos augalas“ turbūt labiau žinoma muzikos pasaulyje, tačiau ji sėkmingai tinka ir leidybos pramonei. Nors ši sąvoka dažnai turi neigiamą konotaciją, šiuo atveju ji tiesiog parodo, kad leidėjai tampa sąmoningesni ir ieško geresnių kelių pas skaitytojus.

Šį kartą apžvelgsiu Jauniaus Petraičio knygą „Tu kažką turi. Gyvenimo statybų romanas“. Tai jau ne pirmas leidyklos „Lapas“ projektas, kuriuo tikslingai (ir, manyčiau, sėkmingai) siekiama pageidaujamo rezultato. Anksčiau pasirodė rašytojo, muzikanto Kastyčio Sarnicko knygos „Turnė“ (2018) ir „Voyage voyage“ (2024). Leidykla spausdina ir rašytojos Gabijos Grušaitės kūrybą. Tai rodo, kad „Lapas“ iš tiesų turi savitą braižą, siekius ir leidybinę viziją, kurią bando įgyvendinti visomis šiuolaikinėmis priemonėmis.

Jaunius Petraitis. „Tu kažką turi. Gyvenimo statybų romanas“, V.: „Lapas“, 2025

Apie J. Petraičio knygos siužetines linijas ir veikėjus nerašysiu, neišduosiu pasakojimo vingių. Mane labiau domina, ar leidyklai ir autoriui pavyko įgyvendinti kūrinio sumanymą, ar jų pastangos gali sudominti taip sunkiai pasiekiamą skaitytoją. Tą, kuris nori skaityti, bet nežino ką ir neturi laiko pernelyg ilgai gilintis. Tad reikia gero plano, kaip jį pritraukti.

Jau iš pirmųjų romano sakinių tampa aišku, kad autorius – beje, į literatūrą atėjęs iš tarptautinių santykių srities, dirbęs LR užsienio reikalų ministro patarėju – nepretenduoja į literatūrinės kalbos aukštumas. Tekstas nepretenzingas, aiškus, mintį sekti gana lengva. Knygą redagavo Paulius Garbačiauskas, tad neabejoju, kad čia matome ir jo paties indėlį bei pastangas padaryti kūrinį kuo patrauklesnį skaitytojui.

Būtų galima sakyti, kad romanas parašytas šnekamąja kalba, tačiau kartais knygos personažai ima kalbėti taip, tarsi būtų pakylėti nematomų aukštesnių jėgų. Tai primena senų lietuviškų filmų dialogus, kuriuose dūsaujama, o apie aukštąsias gyvenimo materijas vienodai kalba ir valytojos, ir verslininkai, ir kas tik nori. Susidaro įspūdis, kad veikėjai vaidina, lyg nujausdami esantys ant scenos, tarsi į juos šviestų prožektoriai, o aplink sėdėtų būrys žiūrovų. Matyt, tai išduoda ir paties autoriaus, kurio valia personažai elgiasi būtent taip, jausenas.

Man pasirodė, kad J. Petraičiui iki galo nepavyko atsikratyti tradicinės aukštosios literatūros mantijos, kuri apgaubia šį kūrinį ir neleidžia jam laisvai plėtotis. Keistos, kartais nejaukios situacijos, kurios skamba mažų mažiausiai nenatūraliai, ir nenatūralus simbolizmas, kurį pasitelkia veikėjai, išmuša iš vėžių. Vietoj smalsumo sužinoti, kas bus toliau, siužetas kelia šypseną ir norą padėti knygą į šalį. Romanas „Tu kažką turi“ turbūt daug geriau atrodytų, jei atsisakytų kuo daugiau su tradicine lietuvių literatūra siejančių idėjų. Tikslas turi pateisinti priemones, nes tik taip įmanoma pasiekti skaitytoją, kuris ilgai buvo nematomas, o neretai ir nuvertinamas.

Knygos veikėjai yra įvairiose gyvenimo kryžkelėse atsidūrę žmonės. Vienus kamuoja finansinės bėdos, kitus – dvasinės, o kai kuriuos – ir viena, ir kita. Pagrindinė knygos tema – veikėjų bandymas rasti būdą išsipildyti, kai jau esi pasiekęs pirminį gyvenimo tikslą. Visi renkasi skirtingas priemones ir kenčia dėl savo pasirinkimų. Einama į kompromisus su sąžine, daromos nuolaidos, pavėjui paleidžiamos didesnės ar mažesnės svajonės. Iš esmės tai nėra didelė tragedija, tačiau didžiausia bėda kita – šitie dalykai tokie nesvarbūs, kad net nėra kam papasakoti, o vis tiek žeidžia. Turinį galima apibendrinti taip: „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, / Aš atsidūriau miško tankmėje.“ (Dante, „Dieviškoji komedija“, vert. A. Churginas.) Skaitytojui, į kurį taikomasi, ši mintis – ji yra ir pagrindinė knygos idėja – turėtų būti labai artima. Gali būti, kad tokia problema būdinga visai didelius epochinius lūžius išgyvenusiai kartai. Jei taip, knygai skaitytojų neturėtų pritrūkti.

Romanas atliepia dabarties žmogaus išgyvenimus ir supratimą apie jį supantį pasaulį. Galima aiškiai įžvelgti, kad įkvėpimo semtasi ir iš interneto folklorininkų, tokių kaip Benas Lastauskas ar „Valstybinis tautos frontas“. Nors tiesioginių sąsajų nesiryžčiau nurodyti, neapleidžia jausmas, kad knygos „Tu kažką turi“ personažai – tai išplėtoti šių interneto rašytojų humoristiniuose komentaruose pasirodantys veikėjų modeliai. Tai ypač akivaizdu absurdiškose ir juokingose situacijose, kurios, beje, puikiai atitinka veikėjų gyvenamąją aplinką. Kadangi autoriui nepavyko atsikratyti tradicinės literatūros įtakos, tie absurdiški pokštai kartais atrodo plokšti ir ne vietoje, lyg žiūrėtum „Moterys meluoja geriau“. Jie tarsi nenatūraliai prikabinti prie kartais neblogai veikiančio teksto vien dėl monotonijos baimės ir įsitikinimo, neva tekstui reikia „pipirų“.

J. Petraičio „Gyvenimo statybų romanas“ yra pirmoji autoriaus knyga, kuriama dar ne pagal iki galo išdirbtą formulę, tad kai kur smarkiai buksuoja, kai kur bijoma paspausti, todėl tekstas dažnai neišsipildo. Vis dėlto yra šviesių dalių, kuriose jaučiama, kad autorius negalvoja apie klasikinės literatūros jungą ir tiesiog rašo, bandydamas atrasti savo stilių, nes jaučia savo skaitytoją. Būtent tada kūrinys tampa paveikiausias.

Jei esame atlaidūs vakaro filmams, kuriuos su malonumu žiūrime, būkime atlaidūs ir literatūrai, kuri nesiekia kūjais ir grąžtais prakirsti mūsų kietų pakaušių ir pripilti į juos sudėtingų prasmių. Kartais to visai nereikia. Leidybos industrija auga ir veši, o su ja atsiranda autoriai, galintys imtis knygų, kurias skaitys platesnis skaitytojų ratas. Formulė per naktį neatrandama, o jei ir taip, ją anksčiau ar vėliau reikės koreguoti. „Tu kažką turi“ dar nėra galutinis formulės variantas, bet prie jo sparčiu žingsniu artėjama. Bus proga pajusti skaitymo malonumą neapsimetant, kad skaitėte Jamesą Joyce’ą ir jums labai patiko.