Mariaus Buroko naujų poezijos knygų apžvalga

 

Tomas Petrulis, „Daikto kūnas“, V.: Bazilisko ambasada, 2024

Kadaise (jei neklystu, antrosios autoriaus knygos „Sterili“ laikais) esu pavadinęs Tomą Petrulį Tomu Netikėliu, kaišiojančiu smalsų pirštą į Kūrinijos žaizdas. Naująją autoriaus knygą kai kurie kritikai vadina mažiau radikalia, tačiau ši filosofinė avangardinė prozopoezija man atrodo dar radikalesnė nei anksčiau.

Atrodo, kad autorius šį kartą nusprendė neieškoti pasaulio siūlių, sudūrimų, pamušalo ar poteksčių, jis žengė toliau – iki pasaulio atsiradimo, kai dangus dar nebuvo atskirtas nuo žemės, nusprendė patyrinėti tą vientisą masę arba, tiksliau tariant, sugrąžinti Kūriniją į tos vientisos masės būvį ir pažiūrėti, kas bus. Jis stengiasi ne atlikti kūrimo aktą, o įžvelgti už jo, pamatyti, kas buvo prieš viską ir kas bus po visko.

Tačiau tam reikia prasibrauti prie daiktų ir reiškinių esmės. O norint prasibrauti, reikia įveikti kalbos inerciją, patogumą ir skambumą. Tai nelengva užduotis, ir skaitydamas matai tą kalbos pasipriešinimą ir darbą su ja: laužoma sintaksė, kalba minkoma ir performuojama, verčiama daryti tai, ko ji, patogiai atsigulusi į taisyklių lovelę, neturėtų daryti.

Žinoma, visa tai gali būti (ir yra) – apgaulė bei iliuzija. Atlikdamas tą įžvelgimo aktą autorius maivosi, išsidirbinėja, tyčia diskredituoja patį save ir savo kūrinius, taip dar labiau išmušdamas iš vėžių skaitantįjį.

T. Petrulis tyčia susvetimėja su savimi ir savo aprašomais subjektais (nes sunku ką nors šiuose tekstuose pavadinti objektu), kartu „susvetimina“ ir juos. Susipažinusiems su kosmicizmu (paprastai aiškinant – visatos abejingumu mums) ir Howardo Phillipso Lovecrafto bei jo sekėjų kūryba, autoriaus tekstuose taip mėgstamos žarnos, viduriai, gleivinės ir kiti tamsūs, nemalonūs paviršiai ar dimensijos pasirodytų esą pažįstami dalykai, tačiau ir vėl – ne viskas taip paprasta (čia reikėtų pridurti Georges’ą Bataille’ų su Markizu de Sade’u ir daug visokių pakraščiais vaikštančių menininkų). O kur dar puošni, tvanki, barokinė katalikybės kančia ir paradoksalus kūniškumas...

Trumpai tariant, jei H. P. Lovecraftas ir Jamesas Joyce’as rašytų scenarijų „Teletabiams“, jų tekstai tik­riausiai būtų panašūs į „Daikto kūno“.

„Daiktų tyloje vyksta ekscesai.“ (P. 33.)

 

Austėja Jakas, „Mėlynieji malonumai“, V.: Baziliskas, 2024

Pirmąkart Austėjos Jakas tekstus pamačiau feisbuke, jie taip išsiskirdavo iš bendro burbulo, kad buvo neįmanoma nestabtelėti ir neįsiskaityti. Tie „žali monstrai dideliais batais“ patraukė švelnia ironija, prislopintu humoru, mokėjimu pasakoti istoriją, personažų keistumu, melancholija ir nepaslepiamu (ar neslepiamu) gyvybiškumu. Kiekvienas autorės tekstas – mikropasaulis, kur viskas vyksta vienu metu, išryškėja tam tikras naivistinis žvilgsnis, pasakojimas, tyčia ignoruojantis erdvėlaikio nuoseklumą.

Atrodytų, autorė kalba apie savo gyvenimą, ir gana intymiai, tačiau, kitaip nei daugumoje išpažintinės poezijos tekstų, visada išlaiko atstumą, žvilgsnį iš šalies, rašydama save vertina kaip vieną iš lygiaverčių teksto personažų. O tie personažai – visi be išimties keisti ir vieniši, ieškantys. Tačiau A. Jakas poetinis pasaulis nėra šaltos ir isteriškos, atomizuotos šiuolaikinės visuomenės paveikslas. Priešingai – teigiama, kad galima į ją pažiūrėti ir ne taip (ar ne tik) tragiškai: visi esame keisti, kiek vieniši ir nelabai žinantys, ką čia veikiame, tiesiog „norime nebūti vieni su savo žaizdomis“. Ir tai visai normalu.

Atskiro paminėjimo nusipelno knygos poetinė kalba – nenugludinta, kampuota, pilna perteklinių konstrukcijų, pasikartojimų, tyčia negrabi, beveik šnekamoji (kiek šnekamoji gali būti bet kokia literatūroje vartojama kalba). Tai kartais erzina, tačiau tik iš pradžių, nes autorės kalba, tekstas paklūsta gana griežtai, kiek trūkčiojančiai ritmikai, eilėraštis, nors ir daugiažodis, netampa gremėzdiškas ar nerangus.

Rinkinys šiek tiek nukenčia nuo teminės monotonijos ir tam tikros painiavos, kylančios iš mano minėto vienalaikiškumo, tačiau šie dalykai nenustelbia bendro vitališkumo ir gaivumo.

Beje, seniai nemačiau tokios klausytojų reakcijos į autorės gyvai skaitomą poeziją – iš pradžių visi suklūsta (tai nenuostabu), tačiau vėliau stebint klausytojus ima atrodyti, kad rašytoja kiekvieną asmeniškai vedžioja po jo paties atminties labirintus ir pasaulius rodydama: žiūrėk, štai čia ir štai ten tavo (kaip ir mano) gyvenime buvo liūdna ir juokinga, gražu ir baisu. Ir klausytojas sutinka, pasiduoda.

„pusė šito gyvenimo yra skirta miegui

 kam skirta kita pusė      nelabai žinau

 

bet ir vabalas

ir akmuo

jie irgi nelabai žino“ (P. 11.)

 

Uršulė Toleikytė, „Šuo vaiduoklis“, V.: Slinktys, 2024

Skaitydamas šią debiutinę autorės knygą, niekaip negalėjau atsikratyti minties, kad nesu jos adresatas, jaučiausi taip, tarsi vartyčiau (vogčiomis) asmeninius užrašus, dienoraštį, per petį dairydamasis, ar neateina jo savininkė. Jaučiausi šiek tiek vujaristas, šiek tiek nesusipratėlis, truputį per senas.

Autorė nagrinėja susvetimėjimo, laikinumo klausimus, traumines patirtis – tai pagrindinės „Šuns vaiduoklio“ temos. Tačiau „smūgio lūpom į lūpas“ skaitydamas nejauti, tekstų pasaulis atrodo prislopintas, sumažinto mastelio, žaislinis. Iš dalies taip daroma tyčia – per vaikų žaidimų, vaikiškos kalbėsenos, vaikiškų patirčių prizmę. Rašytoja (kaip ir A. Jakas) prabyla naiviu, gal net infantiliu balsu, tradiciniam knygos verlibrui suteikdama šviežumo, tačiau gerokai nurėždama gelmės. Visi tragiški įvykiai, lūžiai, nelaimės, savojo „aš“ paieškos vyksta tarsi smėlio dėžėje, ribotoje, net ankštoje erdvėje. Todėl knyga, kaip ir vaikiški žaidimai, yra labai rimta, gal net pernelyg, per daug įsigilinusi į save, užsiėmusi tik savimi.

Pavadinimas „Šuo vaiduoklis“ tarsi siūlo sapniškumo, eskapizmo, neįgyvendinamos svajonės matmenį. Paskutiniuose skyriuose išryškėja negalėjimo susitikti, vienam kitą iki galo suprasti, pajusti motyvas. Negalėjimas suprasti, siekis suprasti, bet svarbiausia – užuojauta, švelnumas (ne tokie jau dažni dalykai šiuolaikinėje poezijoje), kilsteli šį rinkinį aukštyn, „prijaukina“ skaitantįjį.

Gražiausia šiame rinkinyje – įtampa tarp to, kas pasakyta ir nepasakyta (nepasakyta visada daugiau), tuštumos, kurias pats skaitantysis užpildo savo patirtimi. Tai atsveria poetinio pasaulio ankštumą, šiek tiek atveria tekstus. Atskirai derėtų paminėti įsimintiną knygos dizainą, autorės gebėjimą žaisti tiek eilėraščio forma, tiek meniniais elementais, kurie naudojami skoningai ir paryškina tam tikras tekstų prasmes. Knygos dizainas ir iliustracijos – Gretos Šležaitės.

Na ir, žinoma, lipdukai – kas nenorėtų kartu su poezijos knyga gauti originalių lipdukų? Poetai galėtų dažniau skaitytojus aprūpinti lipdukais ar – siūlau idėją, imkite! – laikinomis tatuiruotėmis.

„ilgai ten stovėsim

 nevalyvi pilni dulkių maistinių muselių

 kaip mes čia atsiradom

 ir kas turi raktą nuo sekcijos“ (P. 59.)

 

Rūta Vyžintaitė, „Liuksemburgo jūra“, V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024

„Pirmosios knygos“ poezijos laimėtojo(s) visada laukdavau, būdavo smalsu – nauji vardai, nauja poezija. Dabar tas smalsumas gerokai priblėso, geri debiutuojantys autoriai susirado kitų leidyklų, o PK konkursas neteko nemenkos dalies prestižo.

Šių metų laimėtoja – Rūta Vyžintaitė, kadaise man įsiminusi eilėraščiu apie Lenkiją. Autorė gana tiksliai suformuluoja savo poezijos temas: „Mane jaudina faktai, datos, žemėlapiai ir jų sukurtos istorijos ar mini situacijos.“ Jos eilėraščiai ir yra tokie trumpi, šmaikštūs, kartais saldžiai nostalgiški „vaizdeliai“ iš Lietuvos ir pasaulio istorijos, geografijos ir asmeninės genealogijos.

Poetės eilėraščio receptas paprastas – imame kokį nors paradoksą, keletą faktų, truputį metaforų, viską suplakame ir parimuojame. Tekstai trumpi, įsišakniję istorijoje ir kasdienybėje. Būtent kasdienybė, pamatyta netikėtu kampu, šviežesniu žvilgsniu, šioje knygoje ir yra įdomiausia, pavyzdžiui, puikiame eilėraštyje „Iš gyvenimo prie klinikų“. Poetinis reportažas – R. Vyžintaitės žanras, tad nemažai tokių šmaikščių reportažų jai tikrai pavyksta. Šioje knygoje rasime ir bravūriškai nostalgiškų istorijos eskizų, eilėraščių apie tėvynę. Tik neskubėkite raukytis – autorė bando atgaivinti mirtinai nuvalkiotą patriotinį eilėraštį, įkvėpti jam gyvybės ir žaismės. Nors tai ne visada pavyksta, tačiau ji bent bando.

R. Vyžintaitės pirmajai knygai būtų nepakenkusi griežtesnė tekstų atranka, mažiau eilėraščių būtų išėję į naudą. Skaitant rinkinį poezija virsta monotonija, versdamas dar vieną puslapį jau gana abejingai stebi, kaip autorė mankština savo fantaziją, ir šmaikštumas ima atrodyti prėskas.

„o eilėraštis lygus

 kaip nenukastas sniegas

 ir taip noris jį perbrist

 kai neši išmesti eglutę“ (P. 108.)

 

Liudvikas Jakimavičius, „Dar pabūsiu“, V.: Tyto alba, 2024

Liūdna tiesa ta, kad poeto kūrybos visumą, jo eilėraščių reikšmę ir svarbą dažniausiai suprantame jam mirus. Taip nutiko ir su poeto, dramaturgo ir eseisto Liudviko Jakimavičiaus (1959–2022) eilėraščiais. Jo kūrybos rinktinė – vienintelė – pasirodė šiemet, pra­ėjus porai metų po autoriaus mirties. Joje sudėti tekstai iš keturių L. Jakimavičiaus poezijos knygų, taip pat keliolika į knygas nebepatekusių eilėraščių, rašytų nuo 2020 m. lapkričio iki mirties.

Rinktinę sudarė poeto bičiuliai Sergejus Kanovičius ir Virginijus Gasiliūnas. Sudarytojai nesugrojo nė vienos „falšyvos“ natos, knygą perskaitai veik vienu atsikvėpimu, ji darni ir nuosekli. Trumpai tariant, puikus darbas. Visiems, norintiems prisiminti L. Jakimavičiaus poeziją ar ją atrasti, ši knyga tinka idealiai.

Kuo mane visada traukė autoriaus poezija? Skaid­rumu, elegišku liūdesiu, gebėjimu kurti peizažą, nuostaba pasauliu, atvirumu. Ironišku lyrizmu. Skaitydamas rinktinę matai, kaip kito (tiesa, nedaug) autoriaus poe­tika ir tematika, kaip grynėjo tekstai (nors atrodytų – ar įmanoma dar mažiau žodžių perteikti tam, ką norima pasakyti). L. Jakimavičius – taupumo meistras. Net naratyviniuose eilėraščiuose jis moka apsieiti keliomis detalėmis ir sukurti iš jų visavertį pasaulį.

Rinktinę pradedančiuose debiutinės knygos „Kitoj miško pusėj“ (1989) eilėraščiuose – rupūs vaizdai, ekspresionistinės grynos spalvos, su gavelišku pasibjaurėjimu (kartu meile ir skausmu) piešiamas (ir permąstomas) Vilnius, o virš paprastų lietuviškų peizažų it debesis kybo grėsmė. Eilėraščiai iš antrosios knygos „Medinė (2001) yra liūdnesni, taupesni, o „Elio“ (2007) rinkinio, pavadinto „eilėraščių apysaka“, tekstai labiau proziški, pasakojantys gyvenimo istoriją, gretintini (neišvengiamai) su Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladėmis“. „Paliktų palečių“ (2021) ir naujausi tekstai – autobiografiški, itin išgryninti, visiškai minimalistiniai, rašyti atsidūrus mirties akivaizdoje, tačiau šviesūs ir lengvi.

Turbūt toks ir būtų visos rinktinės leitmotyvas – šviesus elegiškas lengvumas, poezija, kuri (nors stebėdama pasaulio nedarną, aštrius kampus) sutaiko ir teikia vilties.

„Graži ta akimirka

iki kalbos –

gili ir elegiška amžinybė,

kai sminga į ją

pralaimėjimo geluonis.“ (P. 81.)