Jūratė Visockaitė. Dvi šachmatų partijos

Danutė Kalinauskaitė. „Baltieji prieš juoduosius“

Drąsiai galiu sakyti, kad Danutė Kalinauskaitė, kaip ir Giedra Radvilavičiūtė, žvaigžde sužibo eseistiniuose „Šiaurės Atėnuose“ iškart po 2000-ųjų. Trumposios lakoniškos, skaidriai juodos ir baltos, suvaržytos tarybinės prozos klasikė Bitė Vilimaitė buvo palikusi nišą, kurią staiga užliejo Giedros ir Danutės derlingas vanduo. Sulaukus laisvės suvešėjo pas mus nematytos, spalvingos džiunglės, ornamentai, kvapai ir prisilietimai, pagardinti tikrai ne limonadiniais, o daug aštresniais moterų praskleidžiamo pasaulio poskoniais.

Pastarąjį kūrybinių laisvių dešimtmetį debiutavo daugybė jaunų amazonių – ne tokių išmanių kaip anos, bet ką čia žinai, – o senosios pasitraukė į užkulisius turbūt svarstydamos, kaip joms toliau būti. Juk pačios kadaise įžūliai pasiūlė „siužetą nušauti“, tai kaipgi dabar prabilti? Čia, žinoma, sukruto leidyklos: ooo, romanas, romano, romanui!.. Ir Danutė štai išleido istorinį romaną „Baltieji prieš juoduosius“.

Iškart amtelsiu: 200 puslapių kūrinys nuvylė. Taip, daug tikėjausi, bet negavau nė dalies to, ką gaudavau iš rašytojos kruopščiai išskalautos, iščiustytos vienos esė. Atminties verta dėlionė man nesusidėlioja, vaizdas ir mintis nenušvinta, todėl tegaliu priekabiauti.

 

Danutė Kalinauskaitė. „Baltieji prieš juoduosius“. Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. – V.: „Tyto alba“, 2023.
Danutė Kalinauskaitė. „Baltieji prieš juoduosius“. Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. – V.: „Tyto alba“, 2023.

 

Anotacijos siūlomos skaitymo kryptys (du šimtmečiai, nuotykių romanas, kinematografiška galerija, liga ir užmarštis, aktualijos) nenukreipia ir nepasiteisina. Daugybė tirštų potencialių romanų užuomazgų, kaip jau parašė recenzijoje Virginija Cibarauskė, mano galva, yra tik specifinis geras trumpametražis kinas, kuris, jį sudėjus į vieną ilgą seansą, išbalansuoja publiką, parodo vien neblogą atskirų „gabalų“ lygį.

Žadami „kone du šimtmečiai“ yra fikcija. Iš tų šimt­mečių rašytoja išsigriebė tai, kas patogiausia ir satyro Herkaus Kunčiaus seniai įamžinta, – pirmauja anekdotiniai rusių moteriškių nugvelbti apatinukai, kuriais jos vilki teatre ar gatvėje.

Po baudžiavos panaikinimo gimęs Venansijus įženk­lintas kaip savos kepurės turėtojas („Kepures visas iki vienos persidarė. Lyg iš naujo sau galvą persisiūtų“, p. 25). Fantastiškai puiki detalė ir kažin ko pradžia (vėliau, 132 puslapyje, ši detalė trumpam ataidės, kai po karo du kareiviukai išsiskirdami tylomis pasikeis kepurėmis), bet jai skirta nedaug vietos, po kelių puslapių prasideda Antrasis pasaulinis (Pirmojo nėra) ir keistuolis vaistininkas Venansijus nuskęsta užmarštyje.

Ryškesni mirgančios istorijos kadrai ima dėliotis tik smetonmečiu – mūsų literatų, dailėtyrininkų, istorikų dievinamu Lietuvos periodu, kuris, deja, iš visur eliminavo 20 metų trukusį lenkiškojo Vilniaus epizodą (kažin kodėl, argi mes taip bijome neįtikti lenkams?). D. Kalinauskaitė mieliau aprašinėja 1946-ųjų Kauno potvynį, nors juk buvo ir 1931-ųjų Vilniaus Venecija... Taigi sušvyti poniško Kauno idilija („porcelianinės statulėlės, suskambančios, kai į jas smeigia ryto saulės spindulys“, p. 37). Tilmanso fabriko vedėjas Jonas, bjaurus Laikinosios sostinės buržua, mėgęs alkanas padavėjas ir turtingą, detaliai aprašomą stalą, vežamas į Sibirą „neparodys jokio sumišimo (...) vienas gaus visą vagoną, įsirengs kaip savo kambarį, net sieninį laikrodį pasikabins (...) čia su juo pūkiniai patalai, fajansinis Neborovo servizas, laikrodis „Adler“ – riešutas, lašiniai per penkis pirštus“ (p. 54).

Akibrokštiškų liudijimų randu ir daugiau, pavyzdžiui, kai lietuviui į tremtį vežama lietuvė nuotaka su kraičiu ir rūkytom antim, – atrodo, šis „trumpas metras“ įdėtas vien dėl galimybės smulkiai kažką išvardinti. Sibire dešimtmečius praleidusios nuotakos gyvenimo aukšta tragedijos nata suskamba, kai ji prisimena pūgą ir vielą, į kurią įsikibusi eina. Įspūdinga, kinematografiška! Tačiau tuoj pat ir ši nata nuščiūva, atsiskiedžia.

Toks pat netikėtas detektyvo ir absurdo intarpas Muzikinio teatro sodely su nuogom sovietinio viešbučio „Nemunas“ merginom (prisegamų kojinių, kiek atsimenu, 1972 m. jau nebuvo) ir fotografu, šaukiančiu „Lietuva BUS laisva!“ ir žengiančiu Laisvės alėjon „kaip į mūšį, narsiai ir be kelnių, užtat su kūdikiu, išneštu iš ugnies nasrų, ant rankų“ (p. 191). Hm, gal neteisingai perskaičiau ir suvokiau? Bet šią užšifruotą kalantinę aliuziją paremia neseniai žiūrėtas dokumentinis televizijos filmas apie pavėluotą mėginimą išsiaiškinti, kas buvo tie jaunuoliai garsioje skaičiais sužymėtoje nuotraukoje, kurioje užfiksuota eisena po Romo Kalantos susideginimo – pasirodo, niekas iki šiol eisenos dalyvių tapatybių nesiaiškino. O gal išsiaiškino, bet ankstyvųjų mūsų revoliucionierių likimuose nerado nieko reikšmingo, reklamiško?..

Man asmeniškai apmaudu, kad rašytoja nesiryžo traukti iš užmaršties to, ką pati geriausiai atsimena – brežnevinio stingulio dešimtmečių. Šito nesugeba imtis nė vienas Lietuvos kūrėjas, nes, norint priartėti ir išanalizuoti, neužtenka juodos ir baltos, neužtenka užrašyti „lenkai bėgo iš Vilniaus tūkstančiais“, „rusai tuntais kraustėsi į Vilnių, butus užimdavo su viskuo (...) griūdavo į lovas su baldakimu“ (p. 108).

D. Kalinauskaitės romano šachmatų partijoje akivaizdžiai dominuoja juoda. Greta vaistininko Venansijaus galima statyti keistuolį siuvėją Joną – jo gyvenimas baisus ir drauge gražus, tikras („Jo šaka atsukta tik į saulę“; „Apsiūdavo ir nabašninkus (...), jiems niekada netempdavo ties krūtine ir neverždavo tarpukojo“, p. 176–178). Keistuolių moterų portretų irgi yra, tačiau jos, mano manymu, pernelyg autentiškai nurašytos nuo knygos pradžioje su padėka paminėtų. „Bet Elena kalba. Tau praeitis parūpo? Laiškai? Nuotraukos? Sumegzti giminės ryšius? Na, jei tau tas įdomu, tai mes atvažiavom į Vilnių tuoj po karo iš Utenos...“ (p. 97)

Pati juodžiausia juoduma yra nūdienis vyriškis Zenonas, bendraujantis su palikimą gavusia 50-mete Dalyte (aliuzija į autorę ir giminės medžio sudarytoją Danutę K.) ir į šį palikimą besikėsinantis. Saukiškas, riebiai nuteptas Zenono portretas ir ilgiausias monologas – tarsi nulaužta medžio viršūnė. Nors pabaigoje sulauki dar linksmesnių žurnalistinių grimasų laisvoje Lietuvoje: Rusijos opozicijos branduolio ir Dukart Nuodytojo, taip pat Legendinio Šachmatininko, RTV įsiveržimo, sfinkso, akinamos Vilniaus mero šypsenos... Bandau tai interpretuoti kaip laikiną pasakotojos susitapatinimą su demencija sergančia motina, kuri vis įsiterpia į tekstą ir mėgina padėti dukrai jį susiūti. Kaip juodųjų šachą baltiesiems.


Karl Ove Knausgård. „Mano kova. Kartais turi lyti“

Kino aktoriaus išvaizdos norvegų rašytojas Karlas Ove Knausgårdas (g. 1968) pirmiausia atkreipia dėmesį savo vyrišku veidu ant knygų viršelių, o vėliau vidinio, negirdėto, nematyto pasaulio projekcija, išbraižoma per 6 autobiografines „Mano kovos“ knygas. „Baltos lankos“ išleido jau penktąją autoriaus gyvenimo epopėją su paantrašte „Kartais turi lyti“. Tie, kurie prarijo ankstesnes keturias, pažįsta K. O. Knausgårdą kaip nuluptą.

Šį prozininką atradau skaitydama jo debiutinę į lietuvių kalbą taip pat išverstą knygą „Anapus pasaulio“. Šis „taip, kaip reikia“ parašytas romanas įrodo, kad hiperrealistas gali valdyti plunksną pagal mums įprastus verbalinius modelius. Tačiau ir šioje knygoje paauglę įsimylėjęs kaimelio mokyklos mokytojas (taip, Norvegijoje egzistuoja mažos mažulytės mokyklos!) preparavo savo sujauktus jausmus, pasidėjęs juos ant stiklo po mik­roskopu.

Ryškumą pasididinusi „Mano kova“ čia pat, tavo mintyse ir atmintyse, esantį užvakarykštį, vakarykštį nuosavą pasaulį išsikloja ir smulkiai aprašo. Sakyčiau, aprašo lyriškai. Nors autoriaus intonacija sausa, išoriškai bejausmė, bet skaitant – ilgai ir kantriai bėgant per eilutes – ji įsismelkia ir po tavo oda veikia be jokios prievartos, be išmanių kryžiažodžių, kartais atrodo, kad pernelyg tiesmukai ir primityviai, bet iš tiesų tiktai pabrėžtinai atvirai. Stebina, kad net intymiuose jaunuolio atviravimuose visai nėra vadinamosios pornuchos, o santykiuose su despotu-auka Tėvu prasišviečia meilė.

„Mano kova“ ant kitokios šachmatų lentos dėlioja skandinavišką būtį ir buitį netolimais ano amžiaus 8–10 dešimtmečiais. Čia irgi „siužetas nušautas“, 1000-tį knygos puslapių nukloja detalių monotonija. Tačiau praėjusios epochos medžiai tamsoje šlama.


Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.