Regina Katinaitė-Lumpickienė. „Žala pre slinksčia“

Kiek tarmė „veikia“ poezijoje ir kiek ji veikia poeziją? Dažno ne miestiečio poeto (tiesą sakant, beveik visų) tekstuose tarmė paviršiuje nejuntama, ją galima nutuokti tik iš tam tikrų žodžių, sintaksės, kalbos ritmo. Sakau tai kaip žmogus, dar ne visai primiršęs savo senelių tarmę ir kartais įterpiantis kokį žodį ar posakį, nors rašyti tarme nedrįsčiau, per prastai ją moku, mano lūpose ji skamba nenatūraliai, nejaučiu visų jos registrų, negaliu ja laisvai reikšti minčių.

Negana to, dar visai neseniai rašyti tarmiškai buvo gėda, tarsi tai būtų žemesnis lygis. Laimė, dabar šios „gėdos“ atsikratoma. Nemažai poetų įterpia vieną kitą eilėraštį sava tarme (Benediktas Januševičius, Jurgita Jasponytė, Vladas Braziūnas ir kiti). Tiesa, nuosekliai tarmiškai iš žinomesnių poetų nerašo beveik niekas. Poetė Regina Katinaitė-Lumpickienė, kilusi iš Juknėnų, rašanti uteniškių tarme, yra viena iš retų (ir malonių) išimčių.

Ko reikia, kad rašymas tarme nevirstų etnografinėmis pratybomis ir šiaip egzotika, knygos viršelyje labai tiksliai nusako Vladas Braziūnas, tad nieko geriau nepridursiu: „Gal sunkiau čia išlikti savimi, nepradėti mėgautis nebejuokingais juokeliais ar nepersūdyti eilėraščio kadaise prie tarmių prilipusiomis leksinėmis ar kitomis svetimybėmis.“

„Žala pre slinksčia“ – devintoji autorės poezijos knyga ir penktoji parašyta aukštaičių uteniškių tarme. Įdomu, kad tiek knygų tarmiškai parašiusi poetė vis dar bando pasiteisinti, kodėl šitaip rašo: „Nepraeis mana kalba šių dienų čysčiaus.“ Taip atsiranda šiek tiek atsiprašantis knygos tonas. Autorės tarmė poezijoje – gryna, aiški, natūrali, niekur nekliūva nei skambesys, nei ritmas, leksika taip pat „neegzotizuota“, tad poetei tikrai nelimpa jokios V. Braziūno paminėtos tarmiško rašymo ydos.

Didesnę knygos dalį sudaro poetės kasdienybės mozaika, prisiminimų fragmentai, trumpai švystelintys gimtieji peizažai („nupurta vėjas menulį / žvaigždes // insiutįs nusgraužia / latenų“, p. 88). Dalis eilėraščių – rodos, prabėgomis brūkštelėtos mintys, pastabos, prisiminimai, savo forma atrodantys lengvi kaip „sakala plūksna“.

Rašymo lengvumas (kuris nėra lengvas, tai rašymo meistrystės ženklas) yra ne tik žavus, bet ir padeda knygai nenugrimzti tiek į buitį, tiek į didaktizmą. „Žala pre slinksčia“ svyruoja tarp šių dviejų dalykų: nuo kasdieniškų darbų iki „šio svieto“ papročių ir siaubų (papročiai kiek pašiepiami, siaubai – truputį pasmerkiami). Karas Ukrainoje taip pat aidi eilėraščiuose: iš ukrainiečių poetų eilių, iš asmeninės empatijos ir užuojautos – subtiliai, paprastai, tiksliai („kų tik sakau apie karų supruntu / kad paviršutiniškai // mana sopej daugiau / yra baimes“, p. 26).

Dalis eilėraščių rinkinyje yra saviironiški, lyg savotiškas žvilgsnis į save iš šalies. Nenumenkinatis, blaivus ir aiškus žvilgsnis, švelniai pašiepiantis ir amžiną poeto susireikšminimą, ir norą patikti (pvz., eilėraštis „Paėzijas pavasaris A. ir J. Juškų muziejuj Vilkijoj“, p. 33).

Trumpai tariant, pasiilgusiems aukštaitiško atlapaširdiškumo (bet be marškinių draskymo ir patetikos), kalbėjimo apie paprastus, kasdienius dalykus, buities detales, šis rinkinys bus savas ir reikalingas.

 

„mana žodį pridaboja

trys Untanai –

Tėte, Miškinis, Baranauskas“

(p. 36)

 

Dovydas Grajauskas. „Debreceno gatvės bliuzas“

Pasirodžius antrajai Dovydo Grajausko poezijos knygai „Debreceno gatvės bliuzas“ kilo susidomėjimas ne tiek pačia poezija, kiek Debreceno gatvės (esančios viename iš Klaipėdos rajonų) egzotika – bendrabučiai, gyvenimo dugnas, spalvingi personažai. Iš karto kažkur akiratyje sušmėžavo ir Charleso Bukowskio fizionomija. Laimė, tai ne viskas, ką šioje knygoje galima rasti (galvodamas apie sąsajas ir panašumus, būčiau linkęs prisiminti Enrikos Striogaitės 2019 m. išleistą knygą „Žmonės“, kalbančią apie Kauno gyventojus, o ne Ch. Bukowskį). Personažai, Debreceno gatvė – tik objektyvi autoriui duota, jo gerai pažįstama tikrovė, kuria jis kaip rašytojas ir kliaujasi. Pro skaitytojo akis praslenkanti gatvės gyventojų virtinė vaizduojama negailestingai, aiškiai, bet su užuojauta ir supratimu. Rodos, tai sunkiai suderinama, bet tokia strategija, rašant apie žmones, veikia („kaip visi jie / sulūžę daiktai iš palovio / jie vaikšto ar guli šioj žemėj / ir jiems niekuo negalima padėti“, p. 67).

Raktas į D. Grajausko knygą yra melodija, ritmas, muzika, o tiksliau – bliuzas. Žinoma, nereikėtų primygtinės autoriaus nuorodos į bliuzą suprasti tiesmukai. Bliuzas duoda intonaciją ir galbūt ritmiką. Būdamas muzikos diletantas, nekapstysiu giliau ir nesiimsiu spręsti, koks čia bliuzas, kiek jo ir kaip jis pateikiamas.

Tai šiurkštoka, vėjuota, kiek apniukusi, miesto žiburių, nakties, telkšančių balų pilna knyga. Erdvi ir kartu ankštoka it sausakimšas baras. Knyga apie grįžimą namo, ėjimą namo, negalėjimą pareiti namo. Namai joje – vis tolstanti kelio ir kelionės pabaiga, galbūt pasiekiama, bet ne šiame rinkinyje. Knyga apie sproginėjančią kalbą ir sprogdinimą kalba. Reta kur lietuvių poezijoje užtiksi tokią energingą kalbą (nebent Agnės Žagrakalytės eilėraščiuose): ja švaistomasi, mojuojama, kapojama, kertama iš peties, glostoma (nors labai retai). Žaidimas kalba – „Debreceno gatvės bliuzo“ variklis. Tai žaidimas miestiečio kalba ir jo gyvenimo motyvais.

Kartu ir kalbos bliuzas, kurį šiuo atveju kildinčiau iš svetimžodžio „bliuznyti“ (negražiai kalbėti, blevyzgoti). D. Grajauskas rašydamas poeziją truputį bliuznija – nekalba gražiai, vaikšto kalbos paribiais, kartais pasirausia jos atliekose, kartais švelniai pašventvagiauja (perpoteriauja poterius). Nes kalba nėra rūtų darželis, eilėraščiai, kaip žinome, dygsta visur („ir štai guliu girtas griovy tarp / žodžio ir jo reikšmės ir // kalbu lyg negalėjo būt bet buvo“, p. 44).

Knygos herojus „Debreceno gatvės bliuze“ – truputį romantizuotas, tačiau kartu ir lengvai pašiepiamas miesto bastūnas, barų riteris ir „world weary“ gatvės gyvenimo stebėtojas. Nuo poetinės visažinystės jį gelbsti ironija ir „gulėjimas griovy“ – šiek tiek budistiškas, šiek tiek diogeniškas. Visgi, nepaisant ne itin elegantiško personažų nuovargio, pati knyga yra itin energinga, gyva ir šmaikšti.

 

„šakės kaip įdomu tai kas visgi ten išteka kai

žmogų labai smarkiai

prispaudi“

(p. 58)

 

Mats Traat. „Haralos gyvenimai“

Estų literatūros klasiko Matso Traato (1936–2022) „Haralos gyvenimai“ – turbūt storiausia poezijos knyga, kurią pastaruoju metu esu skaitęs. 500 puslapių „rašytojo sugalvoto Estijos kaimo kapinėse gulinčių mirusiųjų autoepitafijų“ (pasak puikaus įvado autorės Donatos Mitaitės) nėra lengvas, vienu ypu įveikiamas skaitinys. Jis reikalauja atidaus, neskubraus įsiskaitymo, reikalauja pasinerti į istorinį ir poetinį laiką, aprėpti visa tai „iš viršaus“, iš platesnės perspektyvos.

„Haralos gyvenimus“ autorius rašė keletą dešimt­mečių, jie buvo leisti atskiromis knygomis ir tik 2021 m. išspausdinti vienu rinkiniu (jį dabar ir galime skaityti lietuviškai). „Haralos gyvenimai“ aprėpia visą praėjusį Estijos istorijos amžių ir pasibaigia ties tūkstantmečių sandūra. Per asmenines istorijas, mirties aplinkybes, anekdotus, nuoskaudas, filosofinius pasvarstymus gulintieji kapinėse pasakoja savo ir Estijos istoriją. Auto­epitafijos – puikus būdas išvengti gremėzdiško daugiatomio prozos epiškumo. Paradoksalu, bet jis idealiai tinka šiuolaikiniam skubriam skaitymui ir prie trumpų tekstų įpratintam skaitytojui. Ironiška, kad epitafija tampa tinkamiausiu žanru skaitmeninių technologijų amžiuje. „Lengvai išsisukau ir netikėtai – / mirtis įstrigo į mane it varžtas, / pavirtęs traukiniu, per pūgą / aš jo tiesiog neišgirdau.“ (P. 368.)

Žinoma, poetinių epitafijų žanras nėra naujiena. Kaip rašo D. Mitaitė, „kurdamas „Haralos gyvenimus“ M. Traatas jau buvo skaitęs Edgaro Lee Masterso autoepitafijų knygą „Spūn Riverio antologija“, išleistą 1915 m. (lietuviškas Sigito Gedos vertimas pasirodė 2000 m. – aut. past.). Spūn Riverio žmonių likimai irgi visokie, nors jiems, gyvenusiems JAV XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, didžioji istorija buvo kur kas gailestingesnė nei estams“.

Vėl pakartosiu, kad epitafija nuostabiai tinka poezijai: kalbant mirusiojo vardu, atsiveria daugiau laisvės ir galimybių. Visas gyvenimas aprėpiamas jau iš nuotolio, pasakojantysis žino, koks tas gyvenimas buvo ir kaip baigėsi, tad, tarsi savo likimo teisėjas, gali daryti plačiai aprėpiančias išvadas: „Netrukus pasidės nauja kova / su ta dabartimi, kuri paliko po manęs, / nes Estija tėra vandens stiklinė, tiktai vandens stiklinė, / kiek didesnė už tą, kur buvo ant staliuko prie mano lovos.“ (P. 397.)

Haralos gyvenimai – patys įvairiausi: nuo vagių, girtuoklių, žmogžudžių ir išdavikų iki poetų, didvyrių, namudinių filosofų (o kartais viename žmoguje telpa visa amplitudė). Kiekvienas Haralos kapinių gyventojas (knygoje jų 513) turi savo balsą, kalbėjimo manierą, žodyną. Mirusieji ir padainuoja, ir padeklamuoja eilėraščių. Už asmeniškų balsų perteikimą, turtingą žodyną, balsų unikalumą reikia dėkoti ir Danutei Sirijos Giraitei. Jos vertimas nuostabus.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad Estijos istorijos šimtmetį skaitytojas susidėlioja pats. Kaip rašo įvado autorė, „Traatas skaitytojų negraudina, bet ir nesaugo nuo jo šalies žmones ištikusio siaubo vaizdų. Kiekvienas Haraloje turi savo tiesą, kuri rašytojo netikslinama ir nekomentuojama, pasitelkus visą intelektualo istorijos išmanymą. Vieno gyvenimo tiesą knygoje tikslina ir pildo tik kita, kitokia patirtis“.

Knygoje gausu ir gana makabriško humoro, gyvenimo absurdo (apžvelgiamo iš pomirtinės perspektyvos), pagaliau tiesiog puikių istorijų. Drįstu teigti, kad ją būtina perskaityti, nes savo personažų patirtimi ji itin artima mums (daug artimesnė nei Spūn Riverio kapinių gyventojų).

P. S. Pabaigai vienas apgailestavimas: kaip čia yra, kad Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos leidyklos „Hieronymus“ leidžiamos knygos – geros, įdomios, svarbios, profesionaliai išverstos – pradingsta skradžiai vos pasirodžiusios? Apie jas skaitytojas sužino tik akiai atsitiktinai užkliuvus už viršelio knygyne (ne bet kokiame, o vos keliuose Vilniuje). Leidykla svaido knygas į nežinią, ir jos tik retkarčiais iš tos nežinios išnyra.

 

„Gyvenimas yra toksai,

kad peilis nejučia atsilenkia kišenėj.“

(p. 455)