Vakarų šalių gyventojai pastaruosius 7–8 dešimtmečius turėjo galimybę gauti psichologinę pagalbą, geriau pažinti save ir tobulinti tarpusavio santykius. Lietuvoje šie procesai dar tik įgauna pagreitį. Tūkstantmečio karta pagaliau pradėjo spręsti iš senelių paveldėtas ir išvešėjusias traumas. Bandom apčiuopti karta iš kartos perduotą skausmą, nemeilę, nepilnavertiškumą ir pasyvumą.
Neatsiliekame ir nuo pasaulinės tendencijos kasdieninėje kalboje vartoti vis daugiau psichologinių terminų. Ypač psichologinė šneka (therapy speak) išplito socialinėse medijose. Diagnozuodami save ir kitus kasdienėse situacijose terminų griebiamės kaip stenografijos simbolių. Neapgalvotas poelgis tampa trigeriu, kiek per daug rūpestingi tėvai – narcizais. Viena vertus, šie terminai leidžia vienu žodžiu apibūdinti ir geriau suprasti sudėtingus procesus. Tačiau rizikuojame supaprastinti kasdienes patirtis ir situacijas neapdairiai priskirdami jas pažįstamam šablonui. Užkabinam žmogui, pavyzdžiui, narcizo etiketę ir staiga jis praranda gylį, visi jo veiksmai ir motyvacijos paaiškinami vienu žodžiu. Vartojamos ne psichologo kabinete šios etiketės ištrina kontekstą ir neatsižvelgia į žmonių gebėjimą keistis.
/ / /
Tūkstantmečio kartos ambicija pagaliau „ant visos Lietuvos“ išspręsti psichologines problemas persikėlė ir į literatūrą. Šios kolektyvinės terapijos rezultatas – Beno Lastausko „Tiems, kurie neskaito“, Patricijos Tilvikaitės „Svetimkūniai“ ir Gabijos Grušaitės „Grybo sapnas“. Autoriai skirtingai prieina prie atpažįstamų elgesio šablonų ir nesibaido psichologinės šnekos.
Pradėkime nuo B. Lastausko fenomeno. „Tiems, kurie neskaito“ po šių metų knygų mugės tapo viena perkamiausių knygų. (Turiu idėją knygynams: pardavinėkit dviejų knygų rinkinį, perrištą juostele, prof. Danutės Gailienės „Ką jie mums padarė“ ir B. Lastausko knygą kaip profesorės tyrimo iliustraciją. Teorija ir praktika, lietuvių nepasitikėjimo, nusivertinimo ir nacionalinių traumų priežastys ir pavyzdžiai.) Autorius ironija balansuoja ant tyčiojimosi ir pašaipos ribos, bet jos neperžengia. Nors, tarkim, seksualinio smurto ir kitų socialinių problemų vaizdavimas kartais atrodo lengvabūdiškas.
Knygos siužetas apima laikotarpį nuo 2022 m. pradžios iki 2023 m. liepos. Veikėjai emociškai nesubrendę, kamuojami nepasitikėjimo, abejonių ir baimių. Beveik visi – neragavę tikros (šeimos ir draugų) meilės, nežino, ką reiškia kokybiškas ir brandus santykis. Veikėjai ieško laimės, bet jų sprendimai neapgalvoti ir spontaniški, todėl išganymo jie neranda. Dvidešimtmečiai, studentai ar tik pradėję karjeras, yra „sulipdyti iš savo traumų“, o „kiti žmonės yra reikalingi tik tam, kad nesijaustum nereikalingas“ (p. 167). Veikėjai neturi ambicijų, nesupranta savo galios keisti pasaulį ir veikti jame. B. Lastauskas pašiepia, bet nesmerkia emociškai nebrandžių veikėjų – Edgaro ir Kotrės, jie apibūdinami kaip „du maži vaikai suaugusiųjų kūnuose, kurie tikriausiai niekada ir neužaugs“ (p. 174). Netyčia tapęs toksiško vyriškumo influenceriu Edgaras tiesiog atkartoja tėvo (kuris turi sovietinio mento vaibą) elgesio šablonus. „Išsibarstęs, vietos nerandantis ir bernų chatą vietos psichoterapijos naudojantis“ (p. 50) Tautvydas be svarios priežasties apleidžia svarbius romantinius santykius su Alina. Užuot pastovėjusi už save, kebabų pardavėjo Dogušo seksualiai išnaudota Alina yra paralyžiuota gėdos. Nuo problemų bėga ir kiti veikėjai. Už jų pačių autentiškus jausmus veikėjams daug svarbesnis statusas ir tai, ką apie juos pagalvos kiti. B. Lastausko pasakotojas autoritetingai diagnozuoja veikėjus ir pašiepia jų nenorą tobulėti, dirbti su savimi, ir spręsti problemas. Alternatyvus knygos pavadinimas galėjo būti „Tie, kurie neina į terapiją“.
Antros knygos – P. Tilvikaitės „Svetimkūniai“ – aprašymas ant galinio viršelio, išduodantis apie veikėjus kone viską, žada, kad kūrinys privers persvarstyti stereotipus, kad autorė rašo „aštriai ir ironiškai“ apie šiuolaikinę (ne)meilę sau ir kitiems. Knyga primena „Saulėlydžio“ ar „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ gerbėjų sukurtos literatūros (fanfiction) šabloną: kuklios ir tvarkingos mergaitės gyvenimą aukštyn kojom apverčia ir iš kiauto padeda išsiristi staiga pasirodęs paslaptingas vyras. Meda kovoja su vidiniu kritiku, o jos mama yra narcizė, sakoma viršelyje. Autorė ir redaktoriai tarsi pasitiki skaitytojais, manydami, kad jie žino, ką tai reiškia. Bet tuo pat metu ir nepasitiki, nes, užuot leidusi skaitytojams suprasti veikėjų charakterius iš to, kaip jie elgiasi, autorė detaliai nupasakoja jų psichologinius paveikslus. Pasakotojas vis sako, kad Meda buvo „nepaprastai savarankiškas vaikas“ (užuot parodęs, kad ji yra savarankiška). Šioje knygoje „kūnas kibirkščiuoja“, o nervingi veikėjai „barbena pirštais į stalą“. P. Tilvikaitės Meda primena Rūtelę B. Lastausko knygoje, ši mergaitė tvarkingai susilanksto drabužius atėjusi pas vaikiną vienai nakčiai.
B. Lastauskas knygoje (ir feisbuko įrašuose) kuria modernius visuomenės archetipus, o P. Tilvikaitės romane veikėjai yra gilūs tiek, kiek jų psichologiniai elgesio šablonai. B. Lastausko ironiški ir glausti tipažai šį tą pasako ir apie Lietuvos visuomenę bei asmeninius santykius: pasakoja apie nenorą prisiimti atsakomybę, dirbti su savimi, negebėjimą pripažinti savo ribotumo, apie pagarbos ir meilės trūkumą. P. Tilvikaitės romane veikėjai galėtų būti sutrikimų psichologijos vadovėlyje pavyzdžiais – jie ir lieka gerai atpažįstamais šablonais, trafaretais be didesnės gelmės. Nerimas ir ksanakso tabletės neatstoja žmogaus charakterio, jausmų ir minčių, nepaaiškina jų sprendimų. Nors psichologo ir kliento santykio vaizdavimas literatūroje tikrai galėtų atlikti pažintinę funkciją, psichologės Astos vaidmuo romane nėra pateisintas. Ji pasirodo du kartus ir dar keletą kartų yra minima Medos. Galima spėti, kad autorė siekė pavaizduoti terapiją kaip normalią praktiką, bet ar ne geriau pirmiausia paisyti vidinės romano logikos ir tik tada imtis kokių nors socialinių ar politinių funkcijų? Atrodo, Meda slepiasi už savo pačios psichologinių sutrikimų, teisinasi jais, skaitytojas iki galo taip ir nežino jos santykio su savo psichologine sveikata. Romano centre tarsi turėtų būti išsilaisvinimas iš savo bei šeimos lūkesčių ir tobulumo siekio, bet tema nėra originaliai ar subtiliai išplėtota. Kurdama veikėjų portretus autorė ramstosi į psichologinę šneką kaip į ramstį, bet skaitytojas taip ir lieka nepamatęs, kaip tie psichologiniai sutrikimai atsiskleidžia per Medospoelgius.
G. Grušaitė jau yra įvaldžiusi psichologijos šneką (perdėtą psichologinių terminų vartojimą) ir moka kurti psichologinį portretą: „Grybo sapno“ veikėjai dorojasi su panašiomis egzistencinėmis problemomis, kaip ir knygose „Neišsipildymas“ bei „Stasys Šaltoka“ (prasmės paieškos, nepasitenkinimas ir nusivylimas karjera, perfekcionizmas). Kitaip nei B. Lastauskas, G. Grušaitė užkabina kiek globalesnes tūkstantmečio kartos tendencijas. Ir nors didelė dalis „Grybo sapno“ yra labai konkrečiai įvietinta Kuršių nerijoje, nepilnavertiškumo komplekso, tobulumo ir statuso siekimo problemos kamuoja bendraamžius daugelyje kitų pasaulio šalių. „Neišsipildymas“ buvo vienas pirmųjų lietuvių romanų, kuriuose mano karta (žinoma, remiuosi asmenine patirtimi) tarsi veidrodyje atpažino save.
Upė, Karlas, Dustinas, Inga, Alma – sudėtingi, bandantys save suprasti, gyvenimo jau matę veikėjai. Juos kamuoja savigaila ir beveik visi priklauso AP – anoniminiams perfekcionistams. Didelė dalis veiksmo vyksta ateityje – ekologijos, ekocentrizmo stipriai pakeistame ir karą išgyvenusiame pasaulyje, kuriame moksliškai įrodyta, kad iracionalias mintis valdo žmones užkariavęs grybas. Kitaip nei kompiuteriniame žaidime ir seriale „Paskutinieji iš mūsų“, grybas užkariavo mūsų biomą, o ne smegenis. Grybas yra metanaratyvas, būdas paaiškinti visus neracionalius sprendimus ir balsus galvoje, kurių mano – tūkstantmečio – karta taip įniko klausyti. Milenos žodžiais, „niekaip kitaip nepaaiškinsi žmogaus. Ir visko, kas mums nutinka“ (p. 373).
G. Grušaitės sukurtas pasaulis laviruoja tarp keistumo ir atpažįstamumo: kaltinkime grybieną už savo iracionalumą, už tai, kad darome klaidas, esam netobuli – „pjaunam grybą“. Knyga gal ir nesiūlo jokios išeities (išskyrus tai, kad reikia susitaikyti su grybu). Knyga veikiau yra siūlymas susigyventi su iracionalumu ir gyvenimo netobulumu, bandymas suprasti gyvenimą „iracionalių sąvokų, klystkelių, troškimų ir savidestrukcijos labirinte“ (p. 240). „Vidinis pragaras“ persekioja visus tiek terapijos kabinete, tiek už jo ribų. Ir „jokie laimėjimai ar užkariavimai“ negali išgelbėti. Tai portretas žmonių, kurie, pervargę nuo tobulumo paieškų, pilnatvę rado siurbčiodami taurę chianti prie marių, o ne geriausiame pasaulio restorane.
Psichologinės šnekos nedaug ir, kitaip nei „Svetimkūnių“ atveju, ji nepakeičia sudėtingų veikėjų portretų (gal išskyrus knygos pradžioje Upę, kurios portretas yra toks pats sterilus kaip ir Kuršių marios). Narpliodama asmeninius santykius tarp pagrindinių veikėjų G. Grušaitė nagrinėja tas pačias nepilnavertiškumo, nepasitikėjimo, nemeilės, gėdos temas, kaip ir kiti du autoriai. Kaip ir B. Lastauskas, G. Grušaitė pastebi ir postsovietinės visuomenės ypatumus: kontrastas tarp Inos ir jos šeimos nepilnavertiškumo, siekio taupyti ir likti „paprastais žmonėm“ yra skaudžiai pažįstamas kartai, kuriai buvo žadėtas visas pasaulis bei jo gerovės – ir pasaulį toji karta drąsiai griebia. Dabar madinga kritikuoti trendus ir vidutinybes, lyg populiarumas būtų literatūrinis maras, kurio reikia kratytis. Bet šios temos apie nepilnavertiškumą grįžta, nes jos yra dalis vis dar vykstančio pokalbio apie Lietuvos praeitį ir jos padarinius jaunesnėms kartoms, kuriančioms gyvenimą pasaulietiškoje Lietuvoje. Ir nei sintaksė (redaktorės žinutė knygos gale pasirodė perteklinė), nei detalus pasakojimas (nors ne toks detalus kaip P. Tilvikaitės) romane nesutrikdė esminės knygos siužeto linijos. Tai Inos saviieška ir transformacija, kuri gali būti tiek įkvėpimas, tiek paguoda tūkstantmečio kartos perfekcionistams.
Gal net kiek apmaudu, kad nebuvo išplėtotas grybo kaip metaforos ar literatūrinio įrankio vaidmuo. Mamos ir dukros santykis (ir jį lydinti trauma) taip pat atskleistas tik iš dalies. Bet gal tai grybo sapno pasekmė: skaitytojas niekad nėra iki galo tikras, ar tai, ką pasakotojas paaiškina (pavyzdžiui, Dustino ir Ingos santykio reikšmingumas), knygos pasaulyje yra realybė, ar tik racionalizacija. Gal sulauksim antro grybo sapno ir tolesnių jo nuotykių?
/ / /
Psichoterapija ir bandymas geriau pažinti save gali padėti kurti įdomesnius, psichologizuotus veikėjų paveikslus. Tačiau gali veikėjus ir suplokštinti iki jų psichologinės diagnozės. Liūdesys tokiu atveju nebėra žmogaus egzistencijos dimensija, o tik lengvai paaiškinama diagnozė. Werneris Herzogas autobiografijoje „Kiekvienas už save ir Dievas prieš visus“ rašo, kad XX amžius buvo klaida, jo neturėjo būti, ir taip iš dalies įvyko dėl to, kad tapome apsėsti pažinimo, ypač savo pačių pažinimo. Nereikia apšviesti visų proto pakampių ryškia šviesa, tegul lieka tamsių pakampių, šešėlių, – rašo W. Herzogas. Todėl jam nepatinka analitikai ir psichoterapeutai – jie viską susiaurina iki šablonų. Nebegalime gyventi nežinioje ir neužtikrinti. Bet ar literatūroje yra vietos tokiai nežiniai? Ar yra vietos veikėjams, kurie egzistuotų nepriklausomai nuo savo diagnozių (ar jų nebuvimo)? Veikėjams, kurių diagnozes atskleistų jų veiksmai, o ne pasakotojo balsas? Visų trijų autorių kurti personažai leidžia pasijuokti iš savęs, o gebėjimas juoktis – dalis savistabos ir pasitikėjimo savimi. O tautos kultūra taip pat yra tiek tvirta, kiek leidžia tautai juoktis iš savęs.
Literatūroje sutikti personažus, su kuriais gyvenam kasdien, prasilenkiam „Maximoje“ ir į kurių pažastis kvėpuojam pergrūstuose troleibusuose, – ramina ir guodžia. Vis trys autoriai pastebi vis dar didelę visuomenės problemą: norą sukurti gero gyvenimo fasadą, svečiams parodyti blizgančius namus, slepiant kasdienybės nešvarą, nesvarbu, kad tuo fasadu dangstome nemylima santuoka ir neišsipildę gyvenimai (ar, kaip nutiko Vilniaus reklamoje, benamiai ir šiukšlės gatvėse). Šis statuso ir tobulumo siekis vargina, bet jis vis dar tvirtai kaip piktas grybas apraizgęs mūsų šalį.
„Mes neapmąstėme savo praeities kaip laisvi ir brandūs žmonės. Mes nemokame apie tai ramiai kalbėti“, – knygoje „Ką jie mums padarė“ rašo D. Gailienė. Galime pasidžiaugti, kad apmąstymo procesas – tai įrodo ir aptariami kūriniai – jau vyksta.