Marija Sulaberidze. „Moteris Raudonais Plaukais“ – šiuolaikinė tėvažudystės istorija

1988 m. net Turkijoje mažai kam žinomas būsimasis Nobelio premijos laureatas Orhanas Pamukas rašė pasaulinės šlovės sulaukusį romaną „Juodoji knyga“. Kiekvieną ankstų rytą gretimame kieme darbą pradėdavo šulinių kasėjas ir du jo pameistriai, kuriuos rašytojas atidžiai stebėjo. Jį labai sudomino meistro elgesys: dirbdamas jis buvo griežtas ir net žiaurus, o vakare – rūpestingas ir švelnus lyg tikras tėvas jaunesniems pameistriams. Stebėdamas tokį jo elgesį rašytojas prisiminė savo santykius su tėvu. Juos yra aprašęs memuaruose „Stambulas. Prisiminimai ir miestas“ ir aptaręs keliuose interviu – tėvas nebuvo griežtas ir reiklus, o atvirkščiai – namuose dažnai nesirodantis ir retai besidomintis vaikų gyvenimu.

Šie du tėvų pavyzdžiai paskatino O. Pamuką prisiminti senuosius mitus apie tėvo ir sūnaus santykius ir sukurti šiuolaikinę tėvažudystės istoriją – praėjusių metų pabaigoje jau ir lietuvių kalba pasirodžiusį dešimtąjį romaną „Moteris Raudonais Plaukais“.

Svarbiausi pasakojimui du mitai – Sofoklio „Oidipas karalius“ ir X a. rašiusio persų poeto Firdousi’o epas „Karalių knyga“, tiksliau – tragedija iš šio kūrinio „Rustamas ir Sohrabas“. Toks pasirinkimas dar kartą pabrėžia O. Pamuko gebėjimą jungti europietišką ir islamišką (šiuo atveju – persų) kultūrą. Lyginant abu mitus ir įterpiant kitus kultūrinius tekstus, trijų dalių romane pasakojama individo ir autoriteto, dabarties ir praeities santykius reflektuojanti istorija.

Pagrindinis herojus šešiolikmetis Džemas, šeimą palikus kairiųjų pažiūrų tėvui, per vasaros atostogas išvyksta į netoli Stambulo esantį Engereno miestelį. Ten jis ketina užsidirbti korepetitorių kursams reikalingus pinigus tapęs šulinių kasėjo pameistriu.

Meistras Mahmudas – puikiai savo amatą išmanantis šulinių kasėjas. Jis – senojo pasaulio, kurį siekiama ir norima pamiršti, atstovas: „Meistras Mahmudas, be abejo, žinojo visas plepių senovės meistrų paslaptis ir įmantrybes. (...) Jis jautė, kad priklauso paskutinei, prieš tūkstantmečius išrasto amato atstovų kartai“ (p. 22).

Ilgainiui Džemui staiga išėjusį tėvą pakeičia meist­ras Mahmudas – dienomis jis be paliovos plūstasi ir rėkia ant pameistrio, o vakarais rūpinasi, kad Džemas būtų pavalgęs ir pailsėjęs. Toks meistro elgesys priverčia Džemą kartu ir jį gerbti, ir jo nekęsti: „Mums nerandant vandens, meistro Mahmudo veide vis dažniau pastebėdavau šį paniekos kupiną, kaltinamą ir netgi įtarų žvilgsnį. Štai tada mane apimdavo sąžinės graužatis ir išsyk – pyktis ant meistro“ (p. 62). Suvokdamas, kad meistro yra spaudžiamas ir varžomas, Džemas jam visada nusileidžia ir paklūsta, nors pats negali dorai paaiškinti kodėl.

 

Orhan Pamuk. „Moteris Raudonais Plaukais“. Iš turkų kalbos vertė Justina Pilkauskaitė- Kariniauskienė. Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė. – V.: „Tyto alba“, 2019.
Orhan Pamuk. „Moteris Raudonais Plaukais“. Iš turkų kalbos vertė Justina Pilkauskaitė- Kariniauskienė. Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė. – V.: „Tyto alba“, 2019.

 

Dienos darbus alinančiame karštyje, nesėkmingas turtus ir sėkmę turinčios atnešti vandens gijos paieškas keičia vakarai miestelyje, kur Džemas sutinka keliaujančio teatro aktorę – Moterį Raudonais Plaukais Giuldžihan: „Raudoni plaukai keistai žvilgėjo saulėje. Akimirką, kai ji pažvelgė į mane, it būčiau senas pažįstamas ir ji ketintų paklausti, ką čia veikiu, mudviejų žvilgsniai susitiko. Mes tiriamai, tarsi bandytume prisiminti kažką bendro, žvelgėme vienas į kitą“ (p. 29).

Pažintis su ja užvaldo Džemo mintis – vos pasitaikius progai jis keliauja į Engereną, kad vėl ją pamatytų, o savo aistrą sumaniai slepia nuo meistro. Lemtinga pažintis su paslaptinga moterimi ne tik atveda septyniolikmetį į suaugusiųjų pasaulį, bet ir tampa nelaimingo atsitikimo priežastimi – po kartu praleistos nakties, ryte darbuojantis prie šulinio, įvyksta nelaimė, kuri pagrindinio herojaus gyvenimą paženklina kalte ir nežinomybe.

Kitaip nei Sofoklis ar Firdousi, O. Pamukas suteikia galimybę visą tėvažudystės istoriją papasakoti moteriai iš jos perspektyvos. Pamuko Moteris Raudonais Plaukais – ne verkšlenanti ir silpna būtybė, o atvirkščiai – stipri, savo pasirinkimais ir sprendimais neabejojanti herojė. Pavyzdžiui, tai atsiskleidžia epizode, kur Giuldžihan sutinka kitą, prigimtinę raudonplaukę: „Jūs gimėte tokia, o aš pati pasirinkau plaukų spalvą. (...). Jūsų plaukų spalva – Dievo dovana, o maniškė – sąmoningas pasirinkimas“ (p. 221). Turkijos kontekste raudonplaukė – dažniausiai su garsių filmų kino aktorėmis lyginama, konservatyviosios visuomenės dalies vertinama kaip laisvo elgesio ar lengvai prieinama moteris. O. Pamuko raudonplaukė – tai Silvios Plath eilėraščio „Ledi Lozorė“ įkvėptas moters įvaizdis. Ji, prispausta religijos, visuomenės, tradicijos ir vyro, užsiaugina pyktį, tampantį jos ginklu ir galimybe keisti savo likimą.

Raudonplaukės įvaizdį papildo ir romane minimas Dante’s Gabrielio Rosetti paveikslas „Regina Cordium“, kuriame dailininkas savo mirštančią mylimąją Elizabeth Siddal įamžino lyg širdžių damą. D. G. Rosetti buvo apsėstas mylimosios ir mūzos: tai liudijo tūkstančiai jo pieštų Elizabeth portreto eskizų. Paveikslas dar labiau pabrėžia moters ir vyro ryšio svarbą romane, tad ne veltui „Regina Cordium“ puikuojasi ant romano originalo kalba viršelio. Tačiau lietuviško romano varianto viršelis greičiau primena pigius, jokios išliekamosios vertės neturinčius prekybos centruose parduodamus romaniūkščius, tad leidyklos pasirinkimas romaną „padabinti“ be raudonų plaukų daugiau nieko bendra su pasakojimu neturinčios merginos nuotrauka, apačioje prilipdant mečetę ir Bosforą, švelniai tariant, stebina.

Sugretindamas visiems gerai žinomą Sofoklio „Oidipą karalių“ su Firdousi’o „Rustamu ir Sohrabu“ O. Pamukas primena gerai žinomą persų mitą. Iki šiol senieji mitai atgimdavo kitomis formomis, pavyzdžiui, turkiškojo bolivudo „Yeşilcam“ kuriamuose filmuose: „Mes, turkai, „Karalių knygą“ nugrūdome į kampą. Gyvename kitais laikais, žmonėms nebeteikia malonumo seni pasakojimai apie karingus didvyrius, tokius kaip Rustamas. Visi užmiršo Firdousi’o kūrinį, bet „Karalių knygos“ pasakojimų – ne. Jie vis dar gyvi. Paskiros istorijos, keisdamos savo rūbą, klajoja tarp mūsų“ (p. 147). Senieji mitai ir legendos – tai tapatybės dalis, kurios nevalia pamiršti, kad galėtume spręsti, ar jie lemia mūsų likimą. Didelė Turkijos visuomenės dalis šias istorijas pamiršo dėl vykdomos vakarietinimo politikos, kurios pagrindinė misija – nutraukiant bet kokius saitus su Osmanų imperijos palikimu sukurti naują, europietišką Turkijos žmogų.

„Moteris Raudonais Plaukais“ – romanas, provokuojantis skaitytoją pagalvoti, kiek jo atmintyje įsirėžę vaizdiniai yra lemti istorijos, o kiek įpiršti aplinkybių.

O. Pamukas 2016 m. pavasarį kaimyninėje Lenkijoje vykusiame susitikime su skaitytojais teigė, kad stebėdamas, kaip Turkija ilgainiui tampa vis autoritariškesnė, norėjo parašyti istoriją, verčiančią susimąstyti, kodėl, nors ir suvokdami, kad jų vadovas yra autoritarinis tėvas, žmonės pasirenka ir aklai paklūsta griežtai jo rankai.

Draugai