Marija Sulaberidze. „Motinos pienas“ – sovietinio režimo liudijimas moterų balsu

Noros Ikstenos romane „Motinos pienas“ dviejų bevardžių – motinos ir dukters – balsais pasakojama du sovietinės Latvijos dešimtmečius (nuo 1969 m. iki Berlyno sienos griūties) apimanti istorija apie tris moterų kartas. Motina – tremtinio dukra, jauna, gabi ir daug žadanti gydytoja – išsiunčiama mokytis į medicinos institutą Leningrade, kur ji nuo girtuoklio ir Didžiojo Tėvynės karo veterano apgina besilaukiančią žmoną. Dėl šio poelgio motina nušalinama nuo akušerės pareigų, yra priversta sugrįžti į Rygą, o dar vėliau su savo mažamete dukra išvykti į Latvijos kaimą ir žadėtas gydytojos karjeros aukštumas iškeisti į darbą kaimo ambulatorijoje.

Dukra – vaikas, neragavęs motinos pieno ir nepažinęs jos šilumos. Auginta motinos motinos (tekste nevartojami žodžiai senelė ar močiutė) ir motinos patėvio, ji mėgina suprasti, kokia naikinanti jėga gyvena toje, kuri ją pagimdė. Augdama dukra gyvena tarybinio vaiko gyvenimą ir viską supranta kaip savaiminę duotybę. Tačiau stebėdama dviejų pradų kovą motinos viduje, ji pradeda suvokti santvarkos pasekmes žmogui.

 

Nora Ikstena. „Motinos pienas“. Iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė. Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė. –V.: „Tyto alba“, 2019
Nora Ikstena. „Motinos pienas“. Iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė. Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė. –V.: „Tyto alba“, 2019

 

Iš dviejų pozicijų pasakojama istorija atskleidžia individo, pasmerkto gyventi totalitarinėje valstybėje, būtį ir kelia klausimą – kiek ta būtis natūrali, o kiek lemta aplinkybių? „Mes gimėm ten ir tada, ir tai nulėmė mūsų gyvenimą. Mūsų gyvenimas būtų buvęs kitoks, jei tik būtume gimusios kitur“ (p. 23).

Antroji duotybė – motinos pienas – natūrali. Motina mano sauganti savo vaiką: „Man nesinorėjo gyventi, ir aš nenorėjau, kad ji žįstų pieną motinos, kuriai nesinori gyventi“ (p. 61). Pirmasis kūdikio maistas šiame romane – santvarkos, kolektyvinės tragedijos ir liūdnos biografijos užnuodytas gėrimas, kuriuo girdomos ištisos pavergtų tautų naujagimių kartos. Įprasta folklorinė, kultūrinė ir tradicinė pieno samprata pakeičiama, jai suteikiama nauja – nuodo – reikšmė: „Kaimo mokykloje pienas buvo privalomas. (...) Aš kovojau su pienu kaip su neregimu slogučiu, kuris bet kokia kaina kėsinosi į mane įsismelkti, kad ir kaip to nenorėčiau“ (p. 58–59). Dukros priešiškumas pienui – kelio į individualizmą pradžia, į tai, kas ją išskiria iš sovietinio režimo konteksto. Šis „nenormalumas“ – lyg įrodymas, kad jos protas neužnuodijamas, o kova su pienu – tai kova su santvarka ir režimu.

Motinos linijoje plėtojama gyvybės ir mirties te­ma. Gyvybės samprata palaipsniui kinta – iš pradžių ji suvokiama tik biologiškai. Pirmoji motinos akistata su gyvybe įvyksta morge pjaustant ir preparuojant mirusiųjų kūnus: „Norint įminti gyvybės mįslę, teko pasitelkti mirties rebusą“ (p. 26).

Kaimo ambulatorijoje motina rūpinasi nėščiosiomis – padeda į pasaulį ateiti jų kūdikiams ar, atvirkščiai, užkerta tam kelią. Naujos gyvybės atėjimas – ne stebuklais ir gėriu apipintas įvykis, o techniškas veiksmas, šioje santvarkoje neturintis jokios prasmės: „Mes buvom pasmerkti (...). Pasmerkti kažkokiai mieguistai egzistencijai, kurią turėjom vadinti gyvenimu“ (p. 77). Tikrasis gimimas – ne biologinis veiksmas, o individualumo, to, kas leistų išskirti iš vienalytės žmonių masės, įgijimas. Motina svajojo tapti puikia gydytoja, bet jai buvo sutrukdyta tai pasiekti. Režimo sąlygomis daug svarbiau statusas ir pažintys. Nuolat susidurdama su neteisybe, motina balansuoja tarp gyvybės ir mirties. Mirtis tampa vieninteliu galimu laisvu pasirinkimu narve, būdu ištrūkti iš uždaro absurdo rato, persmelkto sovietinės propagandos, kuriuo yra tapusi jos būtis: motina kelis kartus pati mėgina nusižudyti.

Galiausiai gyvybė – tai gyvybės nešėjos dovana, o tai jai suteikia metafizinę reikšmę. Dievas nepaneigiamas taip, kaip to reikalautų ideologija. Motina demonstruoja agnostinį požiūrį ir paklausta, ar tiki į Dievą, atsako, kad dar nėra tekę jo sutikti (p. 26). Tačiau iš dalies tampa kūrėja: joje slypintis demiurgiškas pradas pasireiškia Leningrade, kur jai pavyksta dirbtinai pradėti naują gyvybę – apvaisinti savo kaimynę Serafimą. Būdama prie gyvybės atsiradimo arčiau nei bet kas kitas, ji kelia klausimus apie Dievą, tačiau atsakymų taip ir neranda.

Kūrėjo vaidmenį vėliau perima ir dukra. Autorė tarsi perkuria gyvybės įkvėpimo sceną iš Pradžios knygos ir tokia kūrėjo galia apdovanoja dukterį: „Aš žvelgiau į nebylią, lygią molio kilpelę. Ar ji atgis? Ar turiu jai įpūsti gyvybę?“ (p. 88) Kūrėjo vaidmens gija sieja abi pagrindines herojes stipriau negu motinystės saitas, kuris užčiuopiamas, tačiau labai trapus ir sudėtingas. Jaukių vakarų namuose epizodus keičia dukters mėginimai ištraukti motiną iš mirties nagų. Motina priklauso naujajai sovietmečio kartai – neprisimena laisvos valstybės, bet gali ją rekonstruoti iš pasakojimų ar vaikystės traumų ir laisvės troškimo geno, kuris, nors ir nematomas, bet jaučiamas. Pavergta tauta, vaizduojama per vienos šeimos istoriją, atspindi tūkstančių šeimų likimus ir įprasmina naują gyvenimo formą, kurią turėjo priimti visi, norintys išlikti, taip pasmerkdami save ne gyvenimui, o apsimestinei, dvilypei egzistencijai – „(...) šlovinti galingiausią pasaulyje Raudonąją armiją, revoliuciją ir komunizmą, o savo namų virtuvėje visa tai nuplauti stikliuku, žegnojantis ir laukiant anglų kariuomenės, kuri (...) išvaduos Latviją nuo rusų letenos“ (p. 22–23).

Trečioji, dukters, pozicija – atsivertimas. Ji pamažu susipažįsta su tikrąja laisvės sąvoka stebėdama motinos savidestrukciją. Dukra įkūnija prabudusius – tuos, kurių laukė skaudi akistata su tikrove, suvokimas, kad pasaulis, kuriame jie gyveno, tebuvo režimo sukurtas burbulas, kurio sprogimą jie patys ir paliudijo.

Individo ir masės santykis romane išryškinamas atkreipiant dėmesį į vardus. „Motinos pieno“ pasakotojos – dvi bevardės moterys, jų šeima, apie kurią kalba, santvarkoje veikiantys mokytojai, vadovai, direktoriai – taip pat neturi vardų. N. Ikstena vardais pakrikštija tuos savo romano herojus, kurie išsiskiria iš minios ir tuo pačiu veikia pagrindinių herojų sąmonę. Tai jau minėta kaimynė Serafima, hermafroditė (arba Dievo akibrokštas) motinos pacientė Jesė ir mokytojas Blūmas, kurio dėka dukra atranda sovietinės ideologijos neužnuodytą pasaulį. N. Ikstenos pasirinkti vardai neatsitiktiniai. Galima spėti, kad skaitytojui pateikiamos nuorodos į Senąjį Testamentą: Serafima – tai serafimai, hierarchijoje aukščiausi Viešpaties angelai, saugantys jo sostą (viename savo sapne motina regi Serafimą angelo pavidalu); Jesė – vienas pranašų, liudijusių apie Mesijo atėjimą, visai kaip romano Jesė, kuri pranašavo laisvą valstybę; mokytojo Blūmo figūrą galima būtų sieti su pranašu Balamu, turėjusiu skelbti tik tai, ką liepė Dievas. Blūmas pirmą kartą nusiveža moksleivius į bažnyčią, kur parodo jiems užtildytą varpą – kaip aliuziją į režimo užtildytus tūkstančius balsų.

Autorė įpina ir svarbią datą, atpažįstamą Latvijos auditorijai – tai latvių mėnesinio intelektualinio leidinio „Avots“ (liet. „Versmė“) bendraautorio Klavso Elsbergo žūtis. Taip įreikšminama ir kolektyvinė latvių atmintis. Poeto žūtis tampa priežastimi dukrai pirmą kartą pasipriešinti mokyklos autoritetams, o tai liudija jos atvirtimą: „Mes susimetėm pinigų ir nupirkom gėlių, kurios nušalo dar iki kapinių. O ten mus pasitiko žmonių jūra. Mes įsiliejome į ją, kad niekada daugiau nuo jos neatsiskirtume“ (p. 170).

„Motinos pienas“ – tai istorinę atmintį išsaugantis romanas, įtaigiai papasakotas moterų balsu. Moterų, kurios yra tikrosios gyvybės nešėjos, dovanojančios pasauliui naują žmogų, o šiame romane dar ir kovojančios ar mėginančios ištverti režimą. Tai tūkstančių istorijos viename pasakojime, kur kiekvienas okupacijoje gyvenęs žmogus gali atpažinti save, o negyvenę gali pažvelgti į laikotarpį, ilgam atėmusį galimybę įkvėpti laisvo oro gurkšnį.