– Kam trūksta žodžių?

– Mums trūksta kūno!

 

Monika Jagusinskytė, „Valgymo Ritas“

 

Kadras iš videokūrinio „Valgymo Ritas“, 2024 m. Monikos Jagusinskytės nuotr.

 

Gimiau su šokančiu kūnu. Bet pasodinau jį rašyti. Tikėjausi, kas nors išaugs? Mano rašančiam kūnui ne taip rūpi žarnynas, blužnis ar pėdų pagalvėlės. Rašyti užtenka galvos ir užpakalio. Jei patogiai sėdžiu ir patenku į teksto transą, kūno poreikiai traukiasi į antrą planą. Galvai gal atrodo, kad sisioti ir pietauti – banalybės, nieko monumentalaus iš jų negims. Banalybės, nes nuolat kartojasi, taip vienodai, taip paikai.

Sėdim visi vienoje Varšuvos galerijų, aptūpę pasienius. Laukiam, kol prasidės šokio performansas. Įjungia muziką, mano kūnas pradeda trūkčioti. Mielai eičiau į vidurį ir šokčiau. Bet sėdžiu ir rašau. Prasideda. Trys šokėjos atlieka cikliškus judesius. Atkartoja čia pat esančių eksponatų „Amžinoji mašina“ formas ir ritmą. Iš keleto tų pačių judesių lipdo vis šiek tiek naujas mozaikas. Lankstinuke rašo, kad jos verčia mazurką į šiuolaikinius judesius. Mazurkos mozaika, labai veža. Ir kokia atgaiva, kad šokėjos šypsosi.

Kai sako „kūnas ir galva“, išeina, kad galva nėra kūnas. Galva – atskira sistema, centriukas. Didingas, arčiau dangaus nei žemėtos kojos. Amžinoji mašina. O kūnas – visiškai neamžinas. Buvau tai pamiršusi. Daug metų gyvenau galvoje. Tada susikūrė iliuzija, kad laiko yra begalybė. Galimybių begalybė. Kai tik norėsiu, galėsiu pakeisti profesiją, šalį, gyvenimo kryptį, tapti kuo noriu. Nepadėjo ir tai, kad išplito megalomanijos filosofija „tu viską gali“. Galiu galiu galiu. Galvoju, vadinasi, galiu.

Mano didžiąją dramą atskleidžia buitinė kolizija: tęsti rašyti ar eiti pavalgyti? Kaip tekstų kūrėja, dažnai dirbu kavinėse. Kavinės, kurios įkvepia, dažniausiai turi kuklius meniu. Kruasanai, cinamoninės bandelės, beskoniai sumuštiniai. Bulka, keturios gražgarsčių skiautės, vienas išplaukęs pomidoras, sūrio užuominos, bulka. Iš jūsų 8 eurai. Kavos? Dar 4. Tai ilgą laiką buvo mano davinys, nes viršų ėmė rašymo srautas. Restoranuose neprisėdėsi, nes tarp trintų sriubų ir antrekotų ką ten parašysi.

Gyvenimas galvoje ypatingas ir tuo, kad ten daug erdvės. Vaikštai kur nori, sutinki ką nori, visų pokalbių dramaturgija – pagal tave. Ilgainiui pastebėjau, kad sutikusi tikrus žmones net nebežinau, ką jiems sakyti. Esu taip įsinarpliojusi savo naratyvuose, kad iškart bandau žmogų pritaikyti jiems, o ne matyti tikrovėje. Vienoje netflikso dokumentikoje apie amerikiečių šeimą pamačiau, kaip veikėja, sutikusi ką nors, ko nepažįsta, pirmiausia ištiesia ranką ir pasako savo vardą. Pasivogiau ir pradėjau praktikuoti: „Labas, aš Tautė.“ Man tai tapo didžiuliu išsigelbėjimu, nemoku apsakyt. Lyg įsmeigčiau vėliavą pagaliau atvykusi į realybę. Tik ką sakyti pusiau pažįstamiems, kurie mano vardą jau žino? Lauksiu serialo, kuris pagelbės.

Kartą gatvėje sutikau bičiulį. „Nekaršta su žieminiu paltu?“ Kaip susinervinau. Koks tavo reikalas. Ką noriu, tą rengiuosi. Iš tikro žliaugiau. Galva turi savybę veiksmą kurti vakarykštėje dienoje ar rytojuje. Jai neįdomu, kas dabar už lango. Jei vakar buvo šalta, atsibundi šaltyje. Galva gali pramiegot pavasarį. Pažiūrėjau į šitą situaciją rimtai. Ji pertraukė cikliškumą. 

Turėjau grįžti į kūną, į materialią tikrovę. Buvau prisaikdinta valgyti kas keturias valandas. Ne rečiau nei kas penkias. Trūks plyš, tokiu ritmu. Tekstai, šedevrai, tvanas – laikas valgyti. Kaip banalu, apsiverksiu. Dar ir miegas. Laiku valgyt ir laiku miegot. Nekurti šių veiklų sąskaita. Kuo aš virtau – kūdikėliu. Kūdikėliai nerašo straipsnių, nekeičia pasaulio. Kūdikėliai yra rėkiantys kūneliai. Labas, labas, labas, jie raportuoja kiekvienu riksmu. Šalta, karšta, alkana, priglausk, kitaip rėksiu.

Rašytojų kūnai rėkia. Nežinau, kurių labiau. Tų, kurie rašo, ar tų, kurie nerašo. Kartais atrodo, kad turiu viską išrašyti, kitaip kūnas zvimbia. Nešiojuos pūdus neišrašytų patirčių. Tik reikalas tas, kad „išrašyti“ būtų galima ir šokant. Šokant, judant, einant. Haruki Murakami sakė, kad rašytojai turi bėgioti. Bėgiot nepamėgau, bet esmę pagaunu, Haruki.

Tęsiu šį tekstą traukiny. Vėl sėdžiu. Vėl akys ekrane. O fone šoka vaizdai. Nežiūriu į juos, nes dirbu su galva. Seni įpročiai nerūdija. Turiu parašyti, nes taip esu išmokusi megzti ryšius su pasauliu. Ar yra būdų kitaip? Brene Brown pasakojo, kad, kai rašė knygą, surinko kompaniją, išvažiavo į trobelę kalnuose ir vaikščiodama po kambarį garsiai diktavo, o užrašinėjo draugės.

Sėdintieji pasmerkti, kartą drėbė vienas jaunas kineziterapeutas. Jis sakė „ofisiniai“, bet jokio skirtumo – sėdėti yra žmogui nenatūrali poza, kartoja visi judesio profesionalai. Rašytojai irgi ofisiniai. Tik jų ofisas galvoj. Jie sėdi sulinkę kaip klaustukai ir sprendžia egzistenciją. O stuburas silpsta, krypsta. Reto rašytojo stuburas tvirtas. Yra ir kas nesiprausia, nesišukuoja, nesipuošia. Šitiek neigia kūną.

Bet kūno paneigti neįmanoma. Kūnas yra laikas. Visos dienos ten įsirėžusios. Kūnas yra mirtingas. Kiek nori ilgaamžysčių griebkis, mirtis kikena, tik iš toliau. Esam laikinoji mašina. Turim amžinumo dimensiją, bet ir trukmę. Menininkė Monika Jagusinskytė kūrinyje „Valgymo Ritas“ (rodomas Martyno Mažvydo bibliotekoje iki spalio 27 d.) tyrinėja žmogaus kūno ir dvasios santykį su maistu per gimtojo krašto, Lietuvos gastronomijos istoriją ir ritualus. Ji sako supratusi, kad anksčiau žmonių gyvenimai sukdavosi apie pastangas išsimaitinti. Svarbiausia geras derlius. Bet jei laiku pasimaitini, kokybiškai pasijudini ir dosniai pamiegi, kiek lieka tekstų derliui? Mažiau. Ir puiku. Kaktomuša su materijos ribomis, štai kas kviečia įsikūnyti.

Kūnas mena viską, jau aidi kelintus metus. Per Varšuvos galerijų savaitgalį mačiau labai daug kūniškumo. Bet tiesiog organų lygmeniu. Menininkas Piotras Uklańskis per visą sieną pakabino monumentalią tekstilės instaliaciją – rožinį burnos vidų su kraujagyslėmis, ląstelėmis, mikroorganizmais, pamėtė čiužinukų ant grindų ir kvietė užsimerkus pagulėti, pajusti kūną. Rašytoja Gabija Grušaitė sukūrė meninę meditaciją „Pasimatymas su aštuonkoju“, kuri irgi kviečia gulėti ant jogos kilimėlių ir jausti save. MO muziejuje per parodą, skirtą Vilniui, taip pat buvo salė su čiužinukais prigulti. Ar pasaulis keičia pozą? Mąstytojai nutarė prigulti? Bet gulėti užsimerkus irgi atrodo šiek tiek virtualu. O gal tai vis dėlto būdas jaukintis mirtį, galutinį prigulimą.

Nežinau, kas vyks su mūsų kūnais. Viena vertus, apie juos pradėta kaip niekad daug kalbėti. Kita vertus, atrodo, kad šitos kūnų temos tėra grimasos vis labiau išsikūnijančiame pasaulyje. Begliutenis, bekūnis pasaulis. Kūnų nebeliks, prognozuoja psichoterapeutė Susie Orbach knygoje „Kūnai“. Nebebūtina į susitikimą nešti savo torso, savo pulso, savo prakaito – užtenka patransliuoti smegenis. Originalius kūnus atiduodam apdoroti chirurgams, ir niekas nė neprisimena, ką ta gamta buvo siūliusi. Nebelieka charakteringų drąsių nosių, tik vienodos smailiukės. Ilgaamžystė į kūną žiūri kaip į mechanizmą. Svarbu geri tepalai, geras servisas. Nuo vieno kraštutinumo atsisupom iki kito? Nuo „gyventi be kūno, nes galvoj didingos idėjos“ iki „gyventi be kūno, nes kūno gamta šlykštu“. Kūno laikinumas gali būti nepakeliamas. Visi skirtingai bandom paneigti mirtį.

Rašymas padeda paneigti laiką ir materiją. Man, pavyzdžiui, atrodo, kad neblogai pažįstu Oscarą Wilde’ą, nes daug jo skaičiau. Nors tikrovėje gal būčiau raukiusis nuo jo aštrių kvepalų ir krūpčiojusi nuo balso tembro. Bet santykio iliuzijai gana, kad mūsų mintys turi ryšį. Jei sakysime, kad kūnai būna kietieji, skystieji ir dujiniai, tenkinuos dujiniu O. Wilde’u. Kietąjį palieku kietai tikrovei. Vartoju O. Wilde’o vaizduotę, o girdėti jo raugalus būtų iššūkis. Rašytojas turi kūną??? Reikia pastangos tai priimti. Ačiū bezdukei Azijai, kad gyvenant ten padėjo gyti šiais klausimais. Vienas kolega prie baro karpėsi nagus ir pasakojo, kaip visą naktį viduriavo.

Žinom, kad idealai gražinasi kaip pasiutę, nes apeliuoja į fantazijas. Į mūsų virtualias dalis. Juk idealai nuo žodžio „idėja“ – eteryje plaukantis tobulas archetipas. „Kūnas tampa neapčiuopiamas, todėl atsiranda galimybė kurti naujas tapatybes, tinkamas postmoderniam amžiui. Neprivaloma būti fiziniu, tikruoju savimi, koks buvai iki tol. Kiekvienas gali būti menininkas ir kurti įdomias tapatybes, asmenybes ir kūnus, kurie iki šiol egzistavo tik vaizduotėje. Arba net ir vaizduotėje neegzistavo“, – rašo S. Orbach.

Sulig dirbtiniu intelektu ir ilgaamžiškumo banga žengiam į vaizduotės triumfo amžių, kuriame pirminis materialus, yrantis kūnas neatrodo produktyvus. Produktyvus yra sufantazuotas, rekonstruotas, optimizuotas. Laimei, yra ir sakančių, kad kūno intelektas galbūt liks vienintelis pranašumas prieš dirbtinį intelektą. Kaip gerai, kad galiu apie tai parašyti. Galėtų tik taip nealkinti.