„Mielas skaitytojau, nežinau, kaip jūsų rankose atsidūrė ši knyga", –­ pratarmėje prabyla „Laikrodininko" autorius, vienas iš apžvalgos trijulės. Galiu paaiškinti: lyg pasišventęs literatūrinis labdarys, nesitikėdamas nei gražaus pelno, nei skaitymo malonumo, apsiėmiau apžvelgti ne tik „Laikrodininką", bet ir dar dviejų debiutantų romanus, kad žinotume, su kuo turime reikalą. Nors nujausti galime jau iš pavadinimų, viršelių išvaizdos, anotacijų.

Kitaip sakant, šie romanai – įtartini.

Bet autoriai dar nekalti, kol jų kaltės neįrodė ši publikacija.

Aurimas Lukoševičius. „Kūnai ir kristalai". – Vilnius: „Kitos knygos", 2014.

Įsivaizduokite LNK kriminalų evangelistą Jaunių Matonį, prabylantį jau ne iš televizijos ekrano, o knygos puslapių, ir kur kas vulgaresne bei sodresne leksika – štai jums „Kūnai ir kristalai". Romano autorius – gabus raštingas vyrukas, turintis neblogą nuovoką, kaip jungti literatūrinius cheminius junginius, kad išlaikytų vientisą ūmoką pasakojimo stilių ir išgautų vaizdingą tropą: „Daugiau kaip pusę pajūrio verslininkų jis apdaužydavo profilaktiškai, trys iš jų mirė nuo profilaktikos perdozavimo" (p. 91). Bet kad ir kiek vyrutis piltų išraiškos rūgšties, literatūrinis tirpalas tik garuodamas šnypščia, o lauktoji reakcija neįvyksta. Verbalinė alchemija, ir tiek.

Aukščiausios klasės žodinį šamanizmą A. Lukoševičius demonstruoja metaforomis ir palyginimais, kurių svarbiausias sandas yra genitalijos –­ „pimpis" ir „putė" yra autoriaus „amen" ir „aleliuja", kad kas antrame puslapyje vis po tokį atrandant darosi sprangu: „Bet normalios bobos nepatvarkysi, jei kišenėje voras pimpį smaugia" (p. 48). Lietuvių literatūroje tai turbūt pirmas kūrinys, kuriame žmogaus lytiniams organams suteikta tiek poteksčių ir prasmių.

Genitalinė retorika vaizduojant nusikaltėlių gyvenimą tarytum pateisinama, deja, visa ta grubių verbalinių sprigtų ir spyrių kruša akimoju ištirpsta, neprisideda prie intrigos, netarnauja veikėjų kismui iliustruoti, žodžiu, lieka nepraustaburniška šneka be vilties sukelti skaitytojo empatiją, pakylėti aukščiau brutalaus buitinio lygio. Atvirų smurtinių ir seksualinių scenų antplūdis be subtilių pustonių ir nutylėjimų nekelia noro atversti kitą puslapį, todėl tekstą tenka vartoti porcijomis, jei jau turi tikslą viską perskaityti iki galo. O suvis gražiausia, kai A. Lukoševičius veikėjus paleidžia veikti už gyvenimiškos logikos ribų ir protarpiais romaną paverčia farsu – čia per transporto spūstį nukandamas penis (p. 75), o per audringą sueitį žūsta partnerė: „Pasidulkinau iki absurdiško lavonumo. Dariau kažkokį triuką iš kama bliad sutros ir ji tekštelėjo galva į rašomojo stalo kampą" (p. 159).

„Kūnai ir kristalai" – romanas be kompozicijos, tai estetiškai nemalonių, nors gana įtaigiai papasakotų bjaurysčių asorti. Ir netgi tos plačiai ir vaizdingai išplėtotos scenos, kaip antai – išsami narkotikų vartojimo seka tabaluojant „kojomis ant šėtono liežuvio" (p. 96–106) – meninei romano vertei pasitarnauja nebent tiek, kiek dirbtinis kvėpavimas numirėliui.

Arūnas Matačius. „Naivus romanas apie meilę, vyrą ir šokoladą", 2014.

Vien pamatyti taip skambančią knygos antraštę „Literatūroje ir mene" – jau rimtas precedentas. Manytume, kad vien iš pavadinimo viskas aišku, bet dar neskubėkim, ką gali žinot.

Arūnas Matačius artimas kolegai debiutantui A. Lukoševičiui tematiškai – jų kūrinius vienija ryškus angažavimasis ties seksualiniais reikalais. Abiejuose romanuose pagrindiniai veikėjai jaučiasi neišpasakytai svarbūs, todėl fabula, be didesnių nuokrypių, sukasi apie pasakotojo „aš" ašį. Kartu kūriniai kitokie: jei „Kūnai ir kristalai" toks atstumiantis, kad beveik nepaskaitomas, tai „Naivus...", nors dėl savo primityvumo ir nekeliantis didelio skaitymo pasitenkinimo, nuteikia nuotaikingai. Pirmiausia balsu nusikvatoti išprovokuoja A. Matačiaus pastangos suformuluoti keletą išraiškingų figūrų, kurios čia tampa anekdotiniais kuriozais: „Kotrynos kūnas dar drebėjo, lyg joje būtų įtaisytas dyzelinis variklis" (p. 24), „Tu darai mane taip stipriai" (suprask – moki pamylėti, p. 42), „Tai buvo švelnus dviejų vienas kitą suprantančių draugų pokalbis lytiniais organais" (p. 46), „Palikti Laurą, raudančią vieną, negaliu – visgi tai žmogus" (p. 91), „Išgėriau stiklinę vandens, kuri priminė tyrą sielą" (p. 107). Arba negi nesukikensi net viename (26) puslapyje aptikęs du rimtus intertekstus iš poezijos: „nepalikdamas pėdų" ir „akimirka žavinga".

Protarpiais į pasakojimo orbitą įskrieja subtiliau sužybsinčių metaforų. Vienur pasakotojas vietoj matematikos pamokos pradėjo diferencialines lygtis „spręsti Monikos lūpose" p. 153), kitur per skubią sueitį „slibinas išėjo apsižvalgyti, bet buvo iškart prarytas" (p. 157). Nors nepretenzingi, gal moksleiviški, bet kartu išradingi yra laiškų jausmams (p. 51–53) arba veikėjų susišnekėjimo popdainų žodžiais (p. 161–163) fragmentai. Vienur autoriui pagaviai nusisekė sukurti dialogą (p. 102), kitur išplėtoti paslaptingą fantasmagoriją (p. 170), vietomis galima apčiuopti vidinės veikėjų refleksijos (p. 117) arba įtraukiančio siužeto (p. 136) užuomazgų.

Bet tų kelių kūrybiškų epizodų per maža, kad knyga būtų visavertė. „Naivus..." pasakojimas nepakylėja virš kasdienybės, kūrinio kalba mažne nesiskiria nuo šnekamosios, o kompozicija nepranoksta net pramoginio žurnalo rubrikų. Laimė, pats autorius tai turbūt supranta ir jau pavadinimu mus adekvačiai įspėja.

Tiesa, dar būtina atsižvelgti į faktinę aplinkybę, jog romanas yra erotinis. Sekso scenos aprašytos nuoširdžiai ir kruopščiai, nors didelio apetito nekelia (žr. ankstesnes pastabas). Knygoje visos trys veikėjos pirmiausia pačios imasi iniciatyvos, tad turinio potekstė gali pasitarnauti dėmesio trokštančioms, bet nepasitikinčioms ar konservatyvioms moterims, kad taptų drąsesnės. Kita vertus, „Coffee Inn", kuriuose šis produktas rožiniu viršeliu plačiai reklamuojamas ir platinamas, vadovybei paauglių tėvai galėtų užduoti pelnytą klausimą, ar šešiolikmetės iš tiesų turėtų būti tikslinė romano auditorija.

Gediminas Stanišauskas. „Laikrodininkas", 2013.

Žurnalisto G. Stanišausko debiutinė knyga pagal išorinius požymius atrodo artimesnė literatūrai nei pirmosios dvi vien dėl kompozicijos ir dėmesio charakteriams. Autorius, neblogai išmanydamas aktualijų kontekstą, į savo pasakojimą įkomponuoja įvairių istorinių interpretacijų ir visuomeninių reiškinių, apdairiai konstruoja intrigą po kąsnelį pateikdamas užuominų, kad Vilniuje planuojamas teroro aktas.

Deja, skaitytojas stačia galva panardinamas į knibždantį klišių skruz­dėlyną. Štai ar tinka „peilis" ir „širdis" viename sakinyje? Drąsiai, ir ne kartą: „Prisiminimai, kaip peilis, pjausto širdį (p. 19)", „Tie žodžiai ėjo kažkur iš širdies, kurią vėl pradėjo pjaustyti peiliai" (p. 80). Jau net nekalbu apie atseit dvasingus paslaptingo asmens pagrindiniam veikėjui žurnalistui siunčiamus laiškus, kuriuose „kalba žmogaus siela", „pati gryniausia meilė" (p. 41), o iš tikro giedami ditirambai primityvumui ir infantilumui. Darau prielaidą, kad G. Stanišauskas nepastebėjo padaręs nelemtą literatūrinį fokusą: romantizuodamas taurius jaumus, pasakotoją, kuris atrodo it autoriaus alter ego, aprūpino abejotinomis vertybėmis ir gležnu emociniu intelektu, ypač kuriant ryšį su moterimis ir jas vertinant (čia moteris lyginama su mašina, kuriai sugedus įsigijama nauja, p. 75). Tad nepasirodė netikėta staigi veikėjo vidinė metamorfozė, kai moteris jo akimis iš Monos Lizos (p. 47) tapo „suknista kekše" (p. 81). Klasika!

Tuo metu gardesni teksto gabalėliai šiame romane – vienetiniai. Nebuvo gaila užlenkti tuodu knygos kampus: „Karimas apsižvalgė, bet jo dėmesį pertraukė bibliotekos darbuotoja: senyvo amžiaus moteriškė, čia dirbanti turbūt nuo faraonų laikų, pasiryžusi bibliotekoje mumifikuotis" (p. 106), „Tą dieną „Spernicelli" dviratis, ko gero, važiavo greičiausiai per jo gamybos istoriją –­ taip greitai pedalus mynė Romanas" (p. 146).
Blausią romano kalbą kiek kompensuoja įvykių plėtotė, ypač personažo Karimo veiksmų aprašymas ketvirtajame skyriuje, bet galų gale nei planuojamo sąmokslo ir žurnalistinio tyrimo, nei karo metų Kauno ar romantinių ieškojimų kintamieji taip ir nesusikerta į grakščią siužetinę funkciją prasminėje koordinačių sistemoje –­ perskaičius romaną susidaro efektas lyg padauginus keletą sveikų skaičių iš nulio...

Aptartųjų romanų herojai nuolat apeliuoja į širdį ir sielą, kurią jiems skauda ar gelia, ar, kaip minėta, lyg peiliais pjausto. Gyvenime tiesmukai įsivardyti jausmus sveika, užtat gera literatūra privalo įsigraužti giliau psichologinio fasado. Tie trys romanai kasdienybės kevalo nepramuša, todėl nelaikysiu jų asmeninėje bibliotekoje ir niekam neketinu rekomenduoti, bet ir panaudoti pakuroms nesiryšiu – neatrodo jau tokios beviltiškos ar kenksmingos. Tad jeigu žinote kokį nors nenaudingų knygų naudingą pritaikymo būdą arba norėtumėte šiuos daiktus už dyką perimti, prašom parašyti el. paštu marijus @ gazeta.pl.