2014 metų Prancūzijos literatūros premijos

Krizė, išauginusi bedarbių skaičių iki penkių su trupučiu milijonų žmonių (net atsirado šeimų, negalinčių sau leisti per vakarienę išgerti vyno, – ar galima įsivaizduoti tokią Prancūziją?), nepaisant šalies prezidento François Hollande'o įtikinėjimų, jog padėtis netrukus pradės gerėti, negalėjo neatsiliepti ir knygų pasauliui. Per metus skaitytojai nupirko 2 % mažiau knygų, o birželio mėnuo apskritai buvo katastrofiškas –­ knygų buvo nupirkta 6,5 % mažiau negu paprastai. Nėra ko stebėtis, kad leidėjai ieško būdų, kaip suvilioti pirkėjus. Be abejo, galima griebtis skandalo. Leidyklos „Les Arènes" savininkas Laurent'as Beccaria sužinojo apie Valérie Trierweiler norą išsakyti nuoskaudą dėl prezidento, devynerius draugystės metus ir dvidešimt mėnesių bendro gyvenimo Eliziejaus rūmuose išreiškusio aštuoniolika sausų pranešimo žodžių, po kurių jai tapo aišku, jog jis išsižada jos dėl aktorės Julie Gayet.

Leidėjai ėmėsi visų atsargumo priemonių, apie būsimą knygą žinojo tik penki žmonės. Autorė Johno Miltono slapyvardžiu rašė kompiuteriu, neprijungtu prie interneto. Pirminis knygos pavadinimas „Nelegitimus" leidyklos savininkui pasirodė perdėm kerštingas. Tada pati autorė pasiūlė naują pavadinimą – „Ačiū už šią akimirką". 200 tūkst. šios knygos egzempliorių atspausdino viena Vokietijos spaustuvė. Knygos ištraukos publikuotos žurnale „Paris Match" ir dienraštyje „Le Monde". Rugsėjo 2 d. paslaptis pagaliau išaiškėjo: parlamento tviterio paskyroje pranešta, kad poryt pasirodys V. Trierweiler knyga. Tą pačią dieną pati autorė apie tai pranešė prezidentui. Šis nustebo, kad patarėjai jo nesugebėjo informuoti apie tokį akibrokštą. Leidėjų tikslas pasiektas: V. Trierweiler knyga neabejotinai yra didžiausias metų skandalas. Visas knygos tiražas išpirktas greičiau nei per savaitę. Autorei knyga atnešė 1,3 mln. eurų pelną. Per tokį trumpą laiką ji sugebėjo uždirbti daugiau negu anglų rašytoja E. L. James su savo garsiaisiais „Penkiasdešimt pilkų atspalvių". Leidėjui atiteko dvigubai didesnė suma.

Tiesa, skandalai, atnešantys milijoninį pelną, nėra dažni, tad tenka ieškoti kitų būdų papildyti kišenes. Be abejo, geriausias būdas – pelnyti vieną iš penkių garbingiausių (brolių Goncourt'ų, Théophraste'o Renaudot, „Femina", Médicis ar „Interallié") literatūros premijų, kurios garantuoja nemažus knygų tiražus.

Šiemet leidėjai nutarė skaitytojus nustebinti romanų gausa. Literatūros rudens (laikotarpis nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio pradžios) metu išėjo 607 romanai, iš kurių 404 priklauso prancūzų plunksnai, o 203 – iš kitų kalbų (dominuoja anglosaksai) verstiems autoriams. Literatūros rudeniui imta ruoštis jau pavasarį, kai leidėjai susikvietė knygynų savininkus ir supažindino juos su leidyklų naujienomis, atkreipdami dėmesį į, jų akimis, svarbiausius leidinius. Vėliau iš knygynų savininkų estafetę perėmė literatūros kritikai, kuriems leidėjai išsakė savo pageidavimus, nes būtent jiems tenka recenzijomis suformuoti komisijų narių nuomonę apie romaną.

Šiemet 23 metus iš eilės į mūšį dėl Goncourt'ų premijos stojo Amélie Nothomb su romanu „Petronilė" (Albino Michelio leidykla), kuriame ji pasakoja apie savo draugystę su skaitytoja Petronile Fanto, už kurios iš tikrųjų slypi santykiai su rašytoja Stefani Ošė. Pastarąją ji sutiko prieš penkiolika metų ir buvo pakerėta jos juodų drabužių. Tai ne tik pasakojimas apie bičiulę, bet ir autoportretas. Romanas išleistas 200 tūkst. egzempliorių tiražu, ne viena Nothomb knyga yra pasiekusi ir milijoninį tiražą. Be to, ji gana populiari užsienyje, labiausiai Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Rusijoje ir Pietų Korėjoje. Lietuvoje išleisti penki jos romanai, taip pat geriausiu laikomas „Baimė ir drebėjimas", pelnęs Didžiąją Prancūzų akademijos premiją.

„Grasset" leidykla savo koziriu pasirinko mums irgi gerai pažįstamo Frédérico Beigbeder romaną „Una ir Selindžeris", pasakojantį apie J. D. Salingerio meilinimąsi paauglei Oonai, kuri vėliau tapo Charlie'o Chaplino žmona ir pagimdė šiam aštuonis vaikus. Tačiau knygoje išryškėja ir paties Beigbeder autoportretas. Po „Windows on the World" šis yra jau antrasis jo „amerikietiškas" romanas. Žinodamas šio autoriaus populiarumą, leidėjas ryžosi 120 tūkst. tiražui. Lietuvių kalba knygą ruošiasi išleisti „Tyto alba".

Rašytojo Emmanuelio Carrère'o, anksčiau išpažinusio katalikybę, kūrinio „Karalystė" (P.O.L.) pagrindu tapo autoriaus požiūris į Evangeliją pagal Luką ir šv. Pauliaus laiškus. Samprotavimai tampa ir išpažintimi, ir istoriniu tyrimu, ir teologine studija. Autorius tarsi preparuoja Bibliją, iš naujo skaito prancūzų religijos istoriką Ernestą Renaną. Šitaip knyga virsta intymiu svarstymu apie Šventąjį Raštą. Knyga netikėtai buvo pakilusi net iki pirmos vietos bestselerių sąrašuose. Šis rašytojas pažįstamas ir lietuvių skaitytojams iš romano „Sniego mokykla" („Alma littera").

Leidykla „Gallimard" nutarė pasitikėti Davidu Foenkinosu ir jo romanu „Šarlotė", pasakojančiu apie dailininkę Charlottę Salomon. Romanas savo stiliumi panėši į poeziją proza ir neprimena nė vieno ankstesnio Foenkinoso kūrinio. Pradinis romano tiražas –­ 60 tūkst. egzempliorių. Lietuviškai šis autorius žinomas iš romanų „Subtilumas" ir „Ištikus laimei" („Tyto alba").

Tiesa, ta pati leidykla nemažai vilčių dėjo ir į kitą autorių – Ericą Reinhardtą, kurį jai pavyko pervilioti iš leidyklos „Stock". Jo romane „Meilė ir miškai" pasakojama apie šeimos pragarą, kurio vengdama prancūzų kalbos mokytoja Benedikta internete susiranda meilužį. Tuo ji lyg ir primena garsiąją Emą Bovari, tačiau skirtumas tas, kad Emos vyras nebuvo sadistinių polinkių žmogus.

Nuo kitų leidėjų nenori atsilikti ir leidykla „Seuil", anksčiau drauge su „Gallimard" ir „Grasset" sudariusi trikampį „Galligrasseuil". Būtent šiam dariniui ir atitekdavo visos svarbiausios literatūros premijos. Tačiau laikai pasikeitė, kritikai vis rečiau beužsimena apie tą ydingą trikampį, nes literatūros premijų žiuri įvedė įvairių apribojimų, mėgindamos panaikinti leidyklų įtaką skirstant premijas. Taigi „Seuil" 50 tūkst. egzempliorių tiražu išleido Patricko Deville'io romaną „Viva", kuriame pasakojama apie rašytoją M. Lowry ir politiką L. Trockį. Pirmasis norėjo pakeisti literatūrą, antrasis – pasaulį. Abu juos gyvenimas atvedė į Meksiką, ir tai tapo dingstimi autoriui ieškoti tarp jų paralelių...

Minėtos knygos pasižymėjo ne tik tiražais. Apie jas daugiausiai rašė ir literatūros kritikai. Tačiau, kaip netrukus įsitikinsime, nė vienam iš šių kūrinių, kuriems buvo peršama pagrindinė – brolių Goncourt'ų – literatūros premija, šiais laurais neteko pasipuošti. Didžiausias smūgis, be abejo, teko E. Carrère'ui, A. Nothomb, F. Beigbeder, P. Deville'iui, kurie net nepateko į pirmąjį premijos atrankos sąrašą. Nieko nepadarysi, literatūra ne visuomet paiso prognozių...

Dvibalsis romanas

Lapkričio 5 d. Drouant'o restorane, kuriame nuo 1914 m. Goncourt'ų akademijos nariai skelbia premijos laureatą, Goncourt'ų premija po penkių balsavimo turų buvo paskirta rašytojai Lydie Salvayre (g. 1948) už romaną „O ne verkti" („Seuil"), kuris pelnė 5 balsus. „Seuil" leidykla paskutinį kartą šią premiją buvo gavusi 1988 m. Keturi balsai teko rašytojui Kameliui Daoudui už pirmąjį romaną „Merso, kontrtyrimas". Balsų negavo D. Foen­kinoso „Šarlotė" ir Pauline Dreyfus už romaną „Tokie dalykai nutinka". Visuose keturiuose romanuose vienaip ar kitaip atsiskleidžia karo metų situacija. Įdomu, jog pas­kutinėmis dienomis prieš premijos skyrimą laikraščiai minėjo tik du favoritus – Foenkinosą ir Daoudą, apie Salvayre niekas net neužsiminė. Tai pats didžiausias literatūrinio rudens netikėtumas. Beje, tai jau dvidešimtoji autorės knyga. Lietuviškai jos romaną „Šmėklų draugija" 1998 m. išleido „Tyto alba".

Premijuotame romane rašytoja supina du balsus ir atskleidžia du požiūrius į tą patį įvykį – pilietinį karą Ispanijoje. Vieną įvykių versiją pateikia devyniasdešimtmetė rašytojos motina, kuri prie anyžių likerio stiklelio pasakoja dukrai apie 1936-ųjų vasarą, kai jai tebuvo 15 metų. Montserata gyvena nedideliame Aukštutinės Katalonijos kaimelyje, kur laiką reguliuoja religinės šventės. Tačiau kai kurie jaunuoliai, prisiskaitę Marxo ir Bakunino, ima svajoti, kad būtų galima „panaikinti pinigus, kolektyvizuoti žemes, išdalyti duoną". Kartu su broliu anarchistu Chosepu Montse­rata atsiduria Barselonoje, kur bendrauja su tarptautinių brigadų nariais iš įvairių Europos šalių. Tarp jų sutinka ir išvaizdų prancūzą Andrė (vėliau draugės jai sakys, kad tai buvo André Malraux), nuo kurio ir pastoja. Tačiau prancūzas įsitraukia į kovą su frankistais ir dingsta. Norėdama ištaisyti savo klaidą, Montsė paskubomis išteka už stalinistinių pažiūrų Diego, kurio negali pakęsti jos brolis. Tačiau pastarąjį nužudo frankistai. Tik vėliau moteris suvokia, kad žiauriausia pilietiniame kare buvo tai, jog politiniai konfliktai veikė žmonių jausmus, išguidami orumą ir meilę, atnešdami niekam nereikalingo chaoso. Dar didesnė mįslė jai buvo tai, kad Stalino nurodymu komunistai žudė ne tiek frankistus, kiek anarchistus. Bet vasara baigėsi, 1939 m. Montsė gavo bėgti į Prancūziją. Čia ji „privalėjo išmokti naują kalbą ir naują gyvenimo bei elgesio būdą, o ne verkti". Šito sakinio pabaiga ir davė pavadinimą romanui.

Kaip savotiškas kontrapunktas Montsei romane suskamba prancūzų rašytojo Georges'o Bernanoso balsas –­ jis labiau apibendrinantis ir pasižymi kitokia jėga. Monarchistinių pažiūrų katalikas Bernanosas vedė Žanos d'Ark brolio palikuonę, jo sūnus priklausė Ispanijos falangos nariams. 1936 m. prasidėjus pilietiniam karui, rašytojas gyveno Maljorkoje. Jį taip sukrėtė frankistų žiaurumas, kad jis parašė pamfletą „Didžiulės kapinės mėnesienos šviesoje", kuris buvo bene pirmasis kūrinys, nukreiptas prieš generolą Franką. Ne vienas rašytojo bičiulis atsisuko prieš jį ir net ėmė laikyti jį pavojingu anarchistu.

Pateikdama šiuos du – motinos ir Bernanoso – pasakojimus, išreiškiančius tą pačią Ispanijos tragediją, romano autorė ne tik puikiai juos derina, bet ir savo kūriniui suteikia istorinio gylio.

Vienas išradingiausių dabartinių prancūzų rašytojų Ericas Chevillard'as prieš pat literatūros premijų skirstymą savo tinklaraštyje parašė: „Ponios ir ponai iš Goncourt'ų premijos žiuri! Tik nesakykite, kad išsaugojot nuostabų Lydie Salvayre romaną „O ne verkti" galutiniame kandidatų sąraše tam, kad galiausiai karūnuotumėt Davidą Foenkinosą! Neužsiverskit ant savo makaulių šio kibiro su gelsvu sisiuku, geriau papuoškite jas tikros pergalės laurais! Mes žiūrime į jus!" Sutapimas ar atsitiktinumas? Šiaip ar taip, nugalėjo literatūra!

Šarlotės istorija

Tą pačią dieną, iškart po Goncourt'ų premijos, tame pačiame restorane buvo paskelbtas Théophraste'o Renaudot premijos laureatas. Po šešių balsavimo turų juo ta­po D. Foenkinosas (g. 1974), už savo keturioliktąjį romaną „Šarlotė" gavęs penkis balsus. Trys balsai atiteko Jeanui-Marcui Parisis už romaną „Neužmirštamieji" ir vienas balsas K. Daoudo romanui „Merso, kontrtyrimas". Abu šie autoriai gavo balsų, nors jų ir nebuvo galutiniame kandidatų sąraše, kuriame, be Foenkinoso, dar figūravo Nothomb, Serge'as Joncouras su romanu „Nacionalinis rašytojas", Pierre'as-Yves'as Leprince'as su „Pono Prousto tyrimais" ir Jeanas-Marcas Moura su „Iliuzijų muzika".

Iki šiol rašytojas buvo žinomas kaip bestselerių autorius, šalia mums irgi gerai pažįstamų Marco Levy, Guillaume'o Musso. Jo kūriniuose netrūko prancūziško humoro ir švelnumo, nors kartais įsibraudavo ir paprasčiausia demagogija. Tačiau premijuotasis romanas yra visai kitokio pobūdžio.

Anot rašytojo, dar prieš pradėdamas rašyti knygą, jis dešimt metų domėjosi dailininkės Charlotte Salomon likimu. Autorius pradeda pasakojimą dar prieš Šarlotės gimimą ir išduoda paslaptį, kurią romano protagonistė sužinos tik būdama dvidešimt trejų, kai jos senelė bandys nusižudyti. Šarlotė nežinojo, kad jos motina, kuri mirė, kai dukrai buvo dešimt metų, iš tikrųjų nusižudė. Lygiai taip pat pasielgė ir jos teta. Gimusi 1917 m. Berlyne žydų šeimoje, Šarlotė po Krištolo nakties 1938 m. pasitraukia į Prancūzijos pietus, prie Nicos. Gyvena vienuolyno viešbutyje ir tampa universalia menininke – ir tapo, ir dainuoja, ir rašo. Per dvejus metus ji sukuria autobiografinį opusą, kurį sudaro 800 piešinių guašu, juos palydintys tekstai ir muzikinės partitūros. Kūrinys pavadintas „Gyvenimas? Ar Teatras?". Rašytojas tarsi išplėtoja pačios Šarlotės pasakojimą, papildydamas jį savo tyrimais. 1943 m. ji buvo suimta, būdama ketvirtą mėnesį nėščia, išvežta į Aušvicą, kur ir žuvo dujų kameroje. Prieš pat lemtingą kelionę ji savo kūrinį perdavė vienam gydytojui sakydama, kad tai yra jos visas gyvenimas. Šiandien darbas yra saugomas Amsterdame.

Rašytoją pritrenkė talentingos Šarlotės istorija. Rašydamas apie ją, jis ieškojo ir specifinės formos – kai kur romanas skamba kaip verlibras, kai kur netgi primena poemą, kai kur pats autorius įsiterpia į pasakojimą ir atskleidžia tyrimo etapus.

Théophraste'o Renaudot premija už esė atiteko rašytojui Christianui Authier už knygą „Apie mus", skirtą prancūzų tapatybės problemoms. Už kišeninio formato knygą įvertinta Florence Seyvos „Nedūžtamas vaikinas", pasakojanti apie nebyliojo kino legendą Busterį Keatoną ir neįgalų vaikiną.

Ir meilė, ir neapykanta

Anksčiau startą premijų dalyboms visuomet duodavo Goncourt'ų premijos žiuri, tačiau kitų komisijų nariai likdavo nepatenkinti, kad ne jie pirmieji paskyrė premiją favoritui. Užtat dabar laikomasi tam tikros rotacijos: vienais metais premijas pradeda skirstyti „Femina", kitais – Médicis, trečiais – Goncourt'ai.

Šiemet garbingiausių literatūros premijų dalybas pradėjo „Femina" premijos žiuri, kurią sudaro vien moterys. Jos lapkričio 3 d. po antro balsavimo rato premiją paskyrė Haičio rašytojai Yanick Lahens (g. 1953) už jos ketvirtąjį romaną „Mėnulio vonios" (Sabine'os Wespieser leidykla), gavusį šešis balsus. Keturi balsai teko Marie-Hélène Lafon romanui „Žozefas". Į šią premiją dar pretendavo An­toine'as Volodine'as su romanu „Spindinti galutinė stotelė", Ericas Vuillard'as su romanu „Žemės liūdesys" ir Yves'as Bichet su romanu „Žmogus, kuris žingsniuoja".
Romanas „Mėnulio vonios" yra savotiška dviejų šeimų saga, prasidedanti XX a. 3 dešimtmetyje. Pajūryje randama mergina, išsigelbėjusi iš sudužusio laivo. Ji mėgina prisiminti, kaip čia atsidūrė, ir šitaip prasideda jos pasakojimas, susijęs su dviejų šeimų istorija, kurią lydėjo ir meilė, ir neapykanta. Neatsitiktinai romaną užbaigia personažų genealogija. Romane supriešinamos dvi – Laflerų ir Mezidorų – šeimos. Jas sujungia meilė, kai Tertulianas Mezidoras turguje išvysta Olmeną Dorival, Laflerų palikuonę. Meilės istoriją autorė papildo politine istorija: Fenelonas Dorivalis tampa dėdule makutu, tarnaujančiu šalies diktatoriui François Duvalier. Kitas šios šeimos atstovas – Leostenas iš pradžių pabėga iš šalies laivo triume, tačiau grįžta išdidžiai lėktuvu, šitaip nustebindamas visus gimtojo kaimelio gyventojus. Vis dėlto kaimelio, o kartu ir tų dviejų šeimų gyvenimą lemia ne meilė, bet politiniai įvykiai. Romane kalbama kolektyviniu „mes" vardu. Haičio kultūrą rašytoja atskleidžia pasitelkdama kreolų ir vudu kultūros ženklus.

„Femina" premija užsienio rašytojui atiteko izraelietei Zeruyai Shalev (g. 1959) už romaną „Kas lieka iš mūsų gyvenimo", pasakojantį apie mirštančios motinos Hemdos ir jos dviejų vaikų santykius. Už esė apdovanotas 84 metų prancūzų istorikas Paulis Veyne'as už knygą „Ir amžinybėje aš nenuobodžiausiu".

Apokaliptinė pranašystė

Lapkričio 4 d. Médicis premija atiteko rašytojui A. Volodine'ui (g. 1949) už keturiasdešimt pirmąją knygą „Spindinti galutinė stotelė" („Seuil"). Tai rašytojo slapyvardis (jis yra buvęs rusų kalbos mokytoju), dar pasirašinėja Lutzo Bassmanno, Manuelos Draeger ir Elliso Kronauerio vardais. Premija jam atiteko po pirmojo balsavimo rato, kai jis pelnė aštuonis balsus. Vienas balsas buvo atiduotas Laurent'o Mauvignier romanui „Aplink pasaulį". Nė vieno balso negavo Erico Reinhardto „Meilė ir miškai".

Premijuotame romane pasakojama apie branduolinių sprogimų nusiaubtą Sibirą, kur sutinkame gyvus miruolius arba mutantus. Rašytojas pasirodo kaip vizionierius, vaizduojantis stepę, kur susitinka keistos žmogystos: kareiviai, zekai ar plėšikai? Keistas posovietinis pasaulis, kuriame nebėra sienų ir atskaitos taškų. Aišku tik viena – antroji Sovietų Sąjunga irgi patyrė krachą. Proletarinė moralė, lygybės idėja pagimdė pasaulį, kurį branduolinės avarijos padarė negyvenamą dešimčiai tūkstančių metų į priekį.

„Spindinti galutinė stotelė" – tai visų užmirštas kolchozas kažkur taigoje. Čia buvo griebtasi savotiško eksperimento – branduolinė baterija turėjo aprūpinti kaimą energija, tačiau, įvykus avarijai, nedaugelis išsigelbėjo, visame krašte pasklido radiacija. Tame kolchoze gyvena pirmininkas – pusiau burtininkas, pusiau šamanas – Soloviejus, trys jo dukros (po perukais slepiančios nuplikusias galvas), sugyventos su nežinoma motina, ir keistuolė sargybinė Mėmė Udgul, kuri bedugnėje be perstojo kursto ugnį politiniais traktatais, proklamacijomis, žmonių lavonais, suakmenėjusiais gyvūnais. Į šį kraštą atklydusio kareivio Kronauerio aistra trims pirmininko dukroms primena įvairius meilės atspalvius, pradedant Petrarca ir baigiant de Sade'u. Šio personažo klajones papildo traukinys su kareiviais ir kaliniais, kurie po ilgos kelionės nebeskiria vienas kito. Vaiduokliškas traukinys gabena išsekusius žmones į „koncentracijos stovyklos uostą", kur galiausiai jie tikisi surasti poilsį ir pagalbą, nes „niekas negali paneigti, kad koncentracijos stovykla yra aukščiausias orumo laipsnis".

600 puslapių romane autorius aprašo pasikeitusią augmeniją, keistų formų medžius, žolę, grybus. Šis kūrinys šiek tiek primena amerikiečių rašytojo Cormaco McCarthy romaną „Kelias". Tačiau Volodine'o raudonasis žmogus „niekuo netiki ir tik laukia galo", pasmerktas klajonėms po pasaulį, kuris neturi ateities ir kur plutonis išnaikino visą civilizaciją. Rašytojas kuria hiperpasaulį, remdamasis Tibeto, rusų, europinės literatūros tradicija. Pats romano autorius šį pasaulį pavadino postegzotiniu.

Médicis premija užsienio rašytojui atiteko australei Lily Brett už romaną „Lola Benski" apie merginą, kurios tėvai išsigelbėjo iš Aušvico. Kaip esė įvertintas Frédérico Pajako „Neapibrėžtas manifestas", kuriame autorius pasakoja apie Walterio Benjamino likimą, tekstą palydėdamas savo piešiniais.

Transilvanijos paslaptys

Lapkričio 20 d. „Interallié" premija užbaigė literatūros apdovanojimų sezoną. Po penkių balsavimo turų ši premija atiteko Mathiasui Menegoz (g. 1968) už pirmąjį romaną „Karpatija" (P.O.L.). Nuo jo atsiliko Simonetta Greggio su romanu „Naujosios šmėklos".

700 puslapių apimties kūrinys yra sykiu ir istorinis, ir nuotykių romanas, kurio veiksmas plėtojamas XIX a. pradžioje, Austrijos–Vengrijos imperijoje. Rašytojas, anksčiau dirbęs biochemiku, šiuo kūriniu sumanė pažvelgti į savo ištakas. Romane aprašomas tautų katilas, tuomet kunkuliavęs šalyje. Įvykius stebi jauna aristokratų pora, kuri atvyko į protėvių dvarą norėdama išvaduoti jį iš sąstingio. Jaunuoliai gėrisi ūkanotais miškais, jų žvilgsnį traukia niūri pilis kalnuose, jie bend­rauja su vietiniais gyventojais. Tačiau jaunasis vengrų grafas, atvykęs į savo protėvių buveinę, tampa tuo akmenėliu, dėl kurio viskas ima griūti. Ir iš pirmo žvilgsnio ramus ir tykus pasaulis palaipsniui žlunga...

2014-ieji Prancūzijos literatūros premijų pasaulyje jau pagarsėjo kaip žlugusių prognozių metai. Labiausiai galbūt „nukentėjo" rašytojas E. Reinhardtas, kuris buvo nominuotas visoms penkioms premijoms, bet negavo nė vienos. Nesėkmingi šie metai ir E. Carrère'ui, kuriam kritikai vienbalsiai piršo Goncourt'ų premiją. Vis dėlto net ir premijas pelnę autoriai negali būti ramūs, nes tikrąjį įvertinimą rašo tik visagalis Laikas.