Pirmasis Kotrynos Zylės romanas suaugusiesiems sutiktas euforiškai (žr. „Goodreads“). Adaptuotas folkloras, vaizduotės šventė, jautrios temos, pavykę veikėjai, originaliõs, anot Pauliaus Jevsejevo, „pasaulėkūros branduolys“ – visa tai šaunu. Kritikai ir apžvalgininkai susitelkė vien į turinį arba siužetą ir neatkreipė dėmesio į kalbos organizavimo (ir deformavimo) praktiką tekste, t. y. nevertino sluoksnio, kuriame tekstas pirmiausia ir formuojasi kaip grožinė literatūra.

Nepaisant originalaus pasaulėvaizdžio, knyga tarsi nesuredaguota, neperrašyta. Tai reiškia – iki galo neužrašyta. Ir autorė, matyt, tai padarė tyčia. Tekstą parėmusi asindetonais, kur reikia nereikia išvengusi jungtukų, neužbaigė sakinio ten, kur jis jusliškai tarsi turėtų baigtis. Žinoma, tai visiškai legali retorinė figūra, tik ar šiuo atveju pritaikyta tinkamai? Kokią įtaką pasakojimo tėkmei ir pragmatiškam prasmės suvokimui turi K. Zylės pasirinkta maniera laiku nepadėti taško arba įterpti jungtuko?

Prozinių veiksmų arsenalas morfologiniame lyg­menyje, kaip žinome, yra ribotas. Todėl romane į žodžių sandarą irgi kišamasi vos retsykiais: „Kur tuuu, Ona, On, On, Onaaa, eikim eikimeikimeikim.“ (P. 78.) Leksikos variacijų galimybės prozininkui kur kas platesnės, tačiau „Mylimuose kauluose“ ši terpė bemaž neišnaudojama, autorė nepiktnaudžiauja archaizmais, slengu ar naujažodžiais. Pagrindinis prozinio rašymo mediumas vis dėlto yra sakinys. K. Zylės sakinys yra ir romano visraktis.

Galbūt pasirodysiu senamadiškas, vis dėlto besąlygiškai sutinku su Viktorijos Daujotytės siūlomu sakinio, kaip „pirminio, pirmapradžio, savaimingo kalbos kaip kalbėjimo darinio“, apibrėžimu ir sakiniui jos suteikiama fenomenologine perspektyva, kai sakinys „tarsi išsprūsta, pasirodo, [...] turi tarsi buvimo, glūdėjimo už sąmonės slaptį“ („Trys sakiniai“, 1997, p. 5). Tai jokia ne mistifikacija: sakinys yra pamatinis tiek prasmės perdavimo, tiek priėmimo vienetas. Sakiniu steigiamas literatūriškumas, kuriama prozinė vertė; sakinių junglumu, raizgumu, santykiu išpildoma literatūrinė kokybė. Arba ne. Tiek sakinio gale padėtas, tiek nepadėtas taškas arba kitas skyrybos ženklas turi atitinkamą pragmatinę vertę.

 

Kotryna Zylė. „Mylimi kaulai“, dailininkas Bernardas Burba, V.: „Aukso žuvys“, 2024

 

Garielle (anksčiau – Gary) Lutz savo sakinio apologijoje „Sakinys yra vienatvės vieta“ („The Sentence Is a Lonely Place“, 2008) apie sakinį kalba lyg apie gyvą būtybę, jautriai ir švelniai. Truputį idealizuoja tardama, kad ją traukia tie pasakojimai, kuriuose „sakinys yra baigtinė, nešiojama vienuma, minutė išpildytos kalbos tiesiogiškumo – tai toks sakinys, kuris, net išlaisvintas iš suvokiamojo konteksto, pats iš savęs duria į akį ir nukreipia ausis kaip visuma, vienovė“. Jos manymu, tokiame sakinyje paprastumas ir įprastumas dera su aforizmui būdinga akustine elegancija.

K. Zylės romane pasigendu sakinio savaimingumo ir elegancijos. Laiku nepadėtas taškas, žinoma, pats savaime joks trūkumas: šit Jono Fosse’s visa „Septologija“ arba, tarkime, Tomo Vaisetos novelė „Elgetų susirinkimas“ parašyta vienu sakiniu, nes toks metodas. O aptariamos autorės tekste betaškiai sakiniai pasirodo lyg netvarkingos sintaksės dariniai:

„Blyškus veidas stambiu planu, vos šypsosi, kviečia pirkti loterijos bilietus, sako, būsiu naudingas, baltos blakstienos kaip šerkšnas aplink triušio akis, mums reikia naujo daugiabučio, būsiu prizu loterijoje, tai leis uždirbti pinigų, linkiu sėkmės, kasdien, iki gyvenimo galo, aštuonias valandas būsiu jūsų, suspaudžia lūpas ir pažiūri tiesiai į kamerą.“ (P. 53.)

Arba:

„Plaunu rankas, varškė, miltai, pirštais gnaibau tešlą, braukiu tarkos šonu, vakarienei varškėčiai, ežiukai, rikiuoju, Alė taip ir nenusileido, tuoj išvirs, eisiu pakviesti, miltuota ranka atmetu plaukus, dirsčioju pro langą, užkaisiu ir važiuosiu namo, pati nenoriu valgyt, tik į lovą.“ (P. 67.)

Pasitaiko, kad iš sakinių prapuola ne tik pabaigą žymintys skyrybos ženklai, bet ir veiksmažodžiai. Tokiuose pasažuose prozos nelieka nė regimybės:

„Keleiviai iš septinto maršruto stotelių, sūris, medus, vairuotojai, skilandžiai, kaimynai, vaikystės draugai, pyragai, vėl sūris, mano klasiokai, giminės, dešros, papločiai, piemenėliai, Kerdžius, jauno teliuko skerdiena šermenims, Alė, kisielius, Piemenėlių namų direktorė ir pavaduotoja, medus, Senis Martynas, alus tėvui ir svečiams, Justis ir fizinio mokytojas, net sudrebu juos išvydusi, bet neišsiduodu, nusuku žvilgsnį, kai pamatau besibrukančius pro kaimynus, užsirakinu vonioje.“ (P. 46.)

Tokios struktūros sakiniai nemotyvuoti. Nepavyko aptikti, ar K. Zylės sintaksė ką nors specifiško signifikuoja. Galbūt savo sakinių konstrukcijomis autorė tarsi atskleidžia pasakotojos vidinį ritmą, sintaksiniu tempu nusako psichologinę būseną? Nieko panašaus: betaškiais sakiniais apibūdinama bet kas: tiek veikėjų mintys, tiek aplinkos aprašymai. Kai „sąmonės srautu“ prabyla ne tik pasakotoja, bet ir kitas veikėjas, nusitrina jų savybių skirtumai, niuansai. Skubotas sakinys skubina, todėl dažnai pritrūksta nedidelės pauzės prasmei suvokti. Irzliu sakiniu vaizduojama emociškai intensyvi situacija (pavyzdžiui, brutalus seksualinis priekabiavimas 68 psl.) subanalėja, netenka jautrumo, subtilumo, kurio tarsi reikalauja įvykis.

Tai ir ne autorinis braižas. Jeigu visa knyga būtų suausta iš tokios sintaksės, galėčiau sutikti su prielaida, kad tokia yra stilistinė visuma. Tačiau romane aptinku ir normalių sakinių. Šen ar ten jų savaimingumas optimalus, pavyzdinis, išryškinantis intonacijos, pauzės svarbą: „Brėkšta. Ką tik baigėm mokyklą. Tiesą sakant, šiemet jos gerai nė nepradėjom.“ (P. 33.) Laiku padėto taško taktas juolab išryškina kitų (daugumos) sakinių palaidumą.

Kai kur betaškiai sakiniai netrikdo ir netrukdo suvokti prasmės – tai nėra atsitiktinumas. Nėra atsitiktinumas dėl to, kad autorė galų gale daugmaž vietoje padeda tašką: „Norėčiau žiūrėti į žemę, durų kilimėlį „Welcome“, į sienas, lubas, bet kur kitur, bet žiūriu į akis, Jusčiui, tėvui, motinai, tėvui, Jusčiui. Sulaukiau, pakartoju, ir sutikau.“ (P. 65.) Taškas po antro naudininko „Jusčiui“ išgelbėja visą pasakymą. Ne tik tai – intonaciją ir reikšmę juolab įtvirtina grakščiai įterptas chiazmas, atspindintis pasakotojos žvilgsnio kryptį.

Neretai palaida sintaksė ne tik trukdo įsisavinti pasakojimo reikšmę, bet ir ją paslepia – tai vėlgi nėra atsitiktinumas. Kitaip tariant, sakiniai tampa nesąmonėmis: „Kokį vyrą, pakartoja Lukas kikendamas, savo laimingą bilietą, sako ir paleidžia.“ (P. 70.) Tai dalis dialogo, šiame sakinyje veikėjas Lukas atsako į pasakotojos klausimą, užduotą dviem sakiniais anksčiau. Bilietas yra dar ankstesnė siužetinė nuoroda į pasakotojos loterijoje laimėtą vyrą. Kad suvokčiau sakinio reikšmę, netgi žinodamas pasakojimo kontekstą, buvau priverstas jį perskaityti tris kartus.

2002 m. pasirodžiusi lietuvių eseistų rinktinė pavadinimu „Siužetą siūlau nušauti“ žymėjo prozos rašymo madą. Ar gali būti, kad nepadėdama skyrybos ženklo arba jungtuko laiku ir vietoje K. Zylė tarsi siūlo pribaigti patį sakinį? Proza gali būti puiki ir be siužeto, tačiau be sakinio – vargu. Beje, visos daiktavardžio „proza“ priebalsės aptinkamos kitame žodyje, kuris, perfrazuojant prezidentą, prasideda p ir baigiasi a: tai yra pretenzija.