2025 m. prozos knyga „Bevardžio sagos“ išpildo autoriaus pamatinį kūrybinį interesą – atskleisti pokario pasipriešinimo reikšmę ir kartu ugdyti visuomenę. Vytautas V. Landsbergis žaismingomis pasakomis ugdė jaunąją kartą, savo filmais apie partizanus prisidėjo įtvirtindamas rezistenciją kaip neatsiejamą lietuvių savimonės, tautinio pasakojimo sąlygą. Ši knyga – dar vienas pasakojimas, sudarytas iš dešimties taupios apimties naratyvų (pasakų), tarytum proziniu glaistu surišantis ikišiolinę autoriaus kūrybinę biografiją. Tai menininko opus magnum.

 

Vytautas V. Landsbergis, „Bevardžio sagos“, V.: „Dominicus Lituanus“, 2025

 

Nors pokario pasipriešinimas yra lyg ir nusistovėjusi tautinio pasakojimo konstanta, kiekvienam skaitytojui jo reikšmė, aišku, šiek tiek kitokia. Ypač bėgant laikui, blėstant gyvam partizaninio karo atsiminimui, Lietuvai įsitvirtinant kaip pažangiai Vakarų valstybei, kurios skaudi ir traumuojanti XX a. istorija lieka kaip pastaba paraštėje šalia pažangos rodiklių, laimės ir sėkmės faktorių, rausvų šaltibarščių ir tokio paties rožinio BVP. Perteikdamas balsus iš ano meto, šių laikų (ir netgi anapusybės), romanas „Bevardžio sagos“ neblogai atskleidžia, kokia atmintis trapi, kartu pasiūlydamas būdą dar kartą priimti gentinę patirtį, susitaikyti su ja.

Sagos – iš skandinavų atėjęs žanras didžiūnų darbams atpasakoti – ypač tinka daugiabalsiam V. V. Landsbergio pasakojimui apie garsius ir nutylėtus Lietuvos didvyrius. Pavadinime minimas „bevardžio“ pasirinkimas taiklus – lyg nuoroda į kario antkapį be pavardės, tarsi okupantų trinto, nutrinto ženklo atsargus paliudijimas. Nuo pirmame sakinyje save bevardžiu (mažąja raide) įvardijančio veikėjo (veikiau jo vėlės) žvilgsnio į senas kapines, kuriose atsiminimai atgyja „nebent iš užrašų nublukusių, įžvelgiamų dar antkapiuos“ (8 p.), prasideda ir romano veiksmas. Daugelis pogrindyje kritusių partizanų mūsų atmintyje juk likę bevardžiai. Ir vis tiek toliau mums byloja, pasakoja, kartais ir mitinės minties takeliais – tokia galėtų būti romano pavadinimo potekstė. 

Pavadinimas turi ir tiesioginę reikšmę: Bevardis yra partizanų būrio vado slapyvardis, o dvi jo uniformos sagos – tai reliktas, kurį po mirtino stribų antpuolio kita veikėja, ryšininkė, išsaugo kaip tikro žmogaus, kovotojo už laisvę, atminimo ženklą ateičiai, t. y. šiuolaikinių žmonių kartai.

Bevardžio balsu pasakojimas ir pradedamas, ir baigiamas. Jautrūs, poetiški, melodingi pirmas ir paskutinis skyriai originaliai atnaujina nūdien nemadingą lietuvių lyrinės prozos žanrą: autorius, kaitydamas ritmą, tai veiksmažodį perkelia į sakinio galą, tai žodį pakartoja; kartais mintį išpildo trimis vienarūšėmis sakinio dalimis, kartais dviem, nuolat palikdamas nežymų ritmo lūžį, nenuzulindamas paragrafo iki krištolinio skambesio. Pavyzdžiui, šitaip pirmame knygos puslapyje prabyla bevardžio vėlė arba antkapis: „Kitą dieną prieš akiduobes – tas pats akiratis, ir kinta nebent smulkmenos: praskriejęs kėkštas, žebenkštis pralėkus, kiškis. Jei urvą kas išsikasa ar lizdą susuka, iš karto šventė, iš karto savas mums – kaimynas, brolis.“ (7 p.) Arba paskutinis knygos fragmentas – nepaprasto kalbos grožio, lyg eilėraštis proza: „O kur dar sniegas! Paskutinis, migdantis ir balkšvas. Ir saulė, švitinanti lygiai skriaudėjus ir nuskriaustus, atgimstančius kapoti galvas dilgėlėms, ratu, ratu, ratu... Ir vėl, ir vėl naivius, tikinčius, kad tai geriausias iš pasaulių, kurį privalom žaisti iki galo, kol pasipils lietus į smėlio dėžę, ateis mama, pakvies namo.“ (171 p.) 

Lyrinės prozos registras – ne vienintelis. Kiti veikėjai įprastai prabyla šnekamąja kalba, pirmuoju asmeniu. Ypač ryškūs kito svarbesnio personažo Martyno monologai su numanomu pokalbio dalyviu – įprastai su nepažįstamuoju, sutiktu traukinyje arba stotyje. Šis yra artimas autoriaus alter ego: irgi režisierius, surenkantis kitų istorijas, taip pat studijavęs Gruzijoje, kūrinyje atliekantis ir metafikcinį vaidmenį. Metaliteratūrinių nuorodų į paties autoriaus biografiją esama ir daugiau. 

Iš viso pagrindinių veikėjų, kurių vardais pavadinti 55 skyriai, yra dešimt. Bevardis, jaunieji partizanų rezervistai Vilis, Rička, Liepa, ryšininkė Alina, stribų majoras Grigorijus Titovas veikia pokario metais. Martynas, mergaitė Algė, kuri vėliau įstoja į filologiją, jos motina Eugenija – šiais laikais. Vaikino Simo vaizduojamas laikas – gilusis sovietmetis. Jokūbo laiko skalė ilgiausia: nuo 1971-ųjų iki dabartinių laikų. Jų pasakojimai vienas į kitą įsiterpia skyrius po skyriaus, po truputį aiškėja, kaip veikėjai susiję: kas giminystės ryšiu, kas įvardijamas kito veikėjo lūpomis, kas pasirodo kažkieno sapnuose ir panašiai. Reikšminė jų sąsajų genealogija galėtų būti filologijos mokslinio darbo objektas.

Vienintelės balsų chorą aprėpiančios siužetinės linijos nėra. Perteikiami skirtingų žmonių pasirinkimai, apsisprendimai tam tikru svarbiu, neretai likiminiu momentu. Vaizduojami keli partizanų susirėmimai su stribais. Ypač įsimintina Algės sapnu perteikiama saga apie dvylikametį berniuką. Išžudžius šeimą, jis randa prieglaudą pas partizanus slepiančią kaimynę ir visus neatsargiai išduoda, kai pats iš vaikiško užsidegimo apsirengęs partizano uniforma išeina į lauką ir pakliūva į naikintojų nagus. Tokia istorija verta atskiros novelės. Pasakojimo pasaulėvaizdis sudėliojamas iš įvairių detalių – netiesmukų, iš pirmo žvilgsnio kartais nepastebimų, tačiau vėliau stipriai lemiančių veiksmų. Tai Ričkos-Kėkšto pavydas dėl draugui partizanų perleistų žiūronų – pirmo dvasinio signalo apie būsimą išdavystę, tai Simo sužadėtinės ultimatumas per Sausio mūšį likti namie („Su savo Lietuva ir ženykis!“, 98 p.), tai vaiko užuomina apie psichologinę būseną tipinėje sovietinėje šeimoje: „Grįžta visada šiek tiek pagėręs. Šiek tiek daugiau nei šiek tiek“ (40 p.) ir t. t. Dažnai tarytum nieko ypatinga nevyksta, tačiau pasakojimą nuolat lydi vos juntama negera nuojauta. 

Nuojauta, pagrįsta kalbos taupumu ir taikliu reikšmės dozavimu, išskaidytu po skirtingus laikmečius ir sielas, sudaro pasakojimo intrigą.

Kažin ko ypač tiesiogiai šiame tekste suprasti nebūtina, vis dėlto kai ko akivaizdžiai nesupratau. Jau brandaus amžiaus Jokūbo, buvusio teatro kūrėjo, buvusio kunigo, susitikimas su nuoga nepažįstamąja, gerokai jaunesne moterimi paupyje per maudynes, šitą kontaktą siejant dargi su mergelės Marijos apsireiškimu, – savaip smagus erotinis epizodas, tačiau bendrame kūrinio kontekste jis iškyla lyg seniokiška fantazija (na, ir nieko tokio). Tačiau Algės apsilankymas Merkinės piramidėje ir jos tariamas gebėjimas delnais išlydėti senolius į pomirtinį pasaulį pasirodė kaip okultizmo romantizavimas, kuris pagadina šiaip jau sveiką V. V. Landsbergio pasakojimo mitologiškumą. Tiesa, pats autorius praktikuoja ezoteriką, ir tai jo asmeninis reikalas, tačiau kūrinyje apie istorinę atmintį, jos gyvastį šiam tikėjimui suteikiama reikšmė glumina (suprantu, kad tai mano subjektyvi vertybinė nuostata – ne literatūrologinė pastaba). Beje, veikėjo majoro Titovo lūpomis dar minimas „juokingas dėdulė su akiniais, kurio pavardė skambėjo kaip keiksmažodis“ (105 p.). Akivaizdu, čia galvoje turimas pirmasis nepriklausomos Lietuvos vadovas, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis – autoriaus tėvas. Autofikcijoje tokia nuoroda būtų visiškai legali, tačiau šiame subtiliame pasakojime atrodo dirbtinė, politiškai prikištinė.

Vis dėlto rimtą kritinę pastabą turiu tik vieną – dėl romano viršelio. Įprastai į viršelius dėmesio kreipiu mažai, o šisai nustebina kiekvieną kartą paėmus knygą į rankas. Du dizaineriai ir viena iliustratorė sukūrė reikšmių pertekliaus jovalą, kuriame iš stiklainio auga gyvybės medis, vietoj galvos sukasi viesulas, o jo centre dargi kita poligrafine technika įsukta saga (suprask, nuoroda į pavadinimą). Autoriaus pavardės (gal neva rūke skendintis?) šriftas su knygos pavadinimo šriftu regos lauke pjaunasi, lyg į akiduobes pripūtus medžio dulkių. Kad ir kaip būtų, viršelis juk teksto negadina.

Nors V. V. Landsbergio romane iš pirmo žvilgsnio irgi apstu reikšmių, išbarstytų tarp 10 adresantų ir 55 skyrių, vis dėlto sugebama jas suverti į vieną daugmaž nuoseklią prasmės giją. Tai pasakojimas apie gentinę atmintį, talentingas autoriaus viso gyvenimo kūrybinės ir visuomeninės veiklos koncentratas, sudėtas į pirmąją jo prozos knygą suaugusiems skaitytojams. Bet lygiai taip pat romaną galima skaityti kaip jautrią likimų štrichų knygą apie tuos, „kurių gyvenimai prasideda tyliai, bet griūva dar tyliau“ (79 p.). Tarp šiuolaikiniam žmogui pokario rezistenciją įtaigiai įprasminančių prozos tekstų „Bevardžio sagos“ tvirtai stoja šalia ankstesnių: Antano Šileikos „Pogrindžio“ ir Valdo Papievio „Brydės“.