Negi nenustebintų, jei šmėkštelėjus minčiai, ar naujausiame autoriaus tekste bus gaktos plaukelių figūra, ją rastum jau pirmame sakinyje? Sigito Parulskio romane „Nutylėtų lelijų miestas“ (2016) šie specifiškai lokalizuoti kūno plaukai, tik įvardyti „dygiais plaukučiais“, irgi pasirodo pirmame pasakojimo puslapyje.

Šį kartą autorius susilaiko savo prozoje pamatinės Jėzaus Kristaus ikonos neįvardijęs iki 29 puslapio. Jėzus ir seksas, literatūra, atmintis ir vaikystė, tas „prakeiktas tarpas“ tarp vyro ir moters, kūniški ir intelektualiniai „ištvirkavimai“ – rašytojo kūryboje gerai pažįstamos temos ryškiausios ir šio romano turinio plotmėje. Vis dėlto bazinė tema laikytina atmintis – šita „sumauta duobė“ (p. 109), ji iš esmės lemia ir pasakojimo kompoziciją: „Niekas nežino, kokie siūlai mus sieja su praeitimi, kas kur kada prasidėjo, kodėl staiga išnyra (...)“ (p. 39).

 

Sigitas Parulskis. „Kaip aš mečiau“. Dailininkas Liudas Parulskis. – V.: „Alma littera“, 2024.

 

Intriga trumpai: apsilankęs pas gydytoją nebejaunas pasakotojas ryžtasi mesti rūkyti, tačiau vietoje praktinių pratimų pasirenka kitokį būdą – užklausia savo biografiją ir pirmiausia – atmintį. Todėl naratyviniame lygmenyje fokusuojamas ne pragmatiškas kelias atsikratyti įpročio, o sąmonės judesiai: intelektualūs pokalbiai su draugais, platūs šuoliai į prisiminimus, kurie tekste dažnai tampa nepriklausomomis istorijomis. Sudėtingą (sakytum, postmodernią) teksto kompoziciją apriša pakylančio ir nuo siūlo bandančio nutrūkti vabalo alegorija. Intertekstinių nuorodų ir kitų literatūriškumų tokia gausybė, kad vien iš pasakojimo laiko būtų galima parengti mokslinę analizę.

Vis dėlto siūlau atkreipti dėmesį į autofiktyvumo aspektą. Nežinau (neatsimenu), ar pats S. Parulskis rūkantis, žurnalas „Žmonės“ apie tai nerašo, bet ir nepaisant rūkymo ar nerūkymo fakto romane apstu nuorodų į patį autorių: pasakotojas ir autorius daugmaž bendraamžiai; abiejų vardas Sigitas; vienintelė atminties veiksmo vieta romane – rašytojo gimtinė Obeliai ir t. t. Pats autorius Vilniaus knygų mugės renginyje pripažino rekonstruojantis istoriją iš smulkaus patirties epizodo, detalės. Tačiau toks užrašymo būdas – dar ne autofikcijos pėdsakas, o kūrybos metodas.

Šiame romane stiprėlesnį nei ankstesniuosiuose autofiktyvumo įspūdį kuria ne tiek autobiografinės užuominos, kiek literatūriškumo svoris, ypač intertekstinės nuorodos. Viename fragmente pasakotojas su meiluže, literatūros profesore, po aistringos sueities aptardami pačiam S. Parulskiui svarbaus rašytojo J. M. Coetzee romaną „Summertime“ prisimena sceną, kokia iš esmės ką tik įvykusi ir „Kaip aš mečiau“ veikėjų gyvenime – t. y. seksualinę sueitį; pasakotojas galiausiai apibendrina, kad seksualinį aktą atlieka veikėjų aptariamo romano autorius: „Įdomu tai, kad tas vyras yra pats Džonas Kutsė, ir apie jį pasakoja moteris, su kuria jis užmezgęs romaną (...)“ (p. 155). Eksplicitiškai įterpiama intertekstinė nuoroda, susukta į kilpą Parulskis–veikėjas–Coetzee–veikėjas–Parulskis, nukreipia į autorių tiesiau ir tiesmukiau negu bet koks kitas tekste aptinkamas grynasis (jeigu toks iš viso įmanomas) parulskiškumas.

J. M. Coetzee nuoroda romane kviečia ir į kitą nuorodą – originalią Virginijos Cibarauskės disertaciją (VU, 2017), kurioje ji nagrinėjo S. Parulskio (tiesa, kaip poeto) literatūrinę biografiją. Tyrėja įžvelgia, kad „meninio teksto kalbantysis kalba tuo pat balsu, kuriuo siekia kalbėti ir pats autorius“ (p. 149) – taip ir šiuo atveju pasakotojas, kalbėdamas apie J. M. Coetzee, tarsi kalba apie kitą rašytoją, paties teksto autorių, todėl galima tarti, kad rašytojas Sigitas ir šiame romane susijęs su veikėju Sigitu. Kaip gaktos plaukeliai sieja romaną „Kaip aš mečiau“ su „Nutylėtų lelijų miestu“, taip daugybės kitų figūrų blokais romanas susisieja su dauguma ankstesnių S. Parulskio tekstų ir jo paties, kaip autoriaus, literatūriniu amplua. Rašytoją mugėje kalbinusioji Jūratė Čerškutė irgi liudija, jog romane atpažįstamas „senas geras Parulskis“. 

Sutinku, kad geras. Kai kurių pasažų sakinio rit­mas, sintaksinis tempas sužadina dar romano „Trys sekundės dangaus“ (2002) skaitymo patirtį, atpažįstame ir esė rinkiniu „Nuogi drabužiai“ (2002) kultūros atmintin įrašytą nuogą vyrišką atvirumą. Ištisi gabalai riebios prozinės mėsos.

Sutinku, kad senas. Negi brandus (ne amžiumi, o psichologiškai) vyras manytų, kad su moterimi po sekso geriausia kalbėtis apie „burokėlių ir pėdkelnių kainas“ (p. 155)? Ar nors kokią pridėtinę stilistinę vertę turi pasakotojo tiesmukas priekaištas jaunesnėms kartoms, kurios nepritaria priekabiavimui („Sėdi prie kompiuterių, smauko į delną ir aiškina apie toleranciją“, p. 84)? Sakykim, pastebėjimai, kad „knyginiais idealais“ (p. 107) tikintys berniukai pasmerkia save kančiai arba kad rusai yra „kaip kokios pleiskanos“ (p. 219) – patys savaime literatūriškai žavūs, vis dėlto akis bado nei literatūriškas, nei žavus seniokiškas pasakotojo niurzgėjimas. Formos plotmėje literatūros seržanto bicepsus iššovęs rašytojas turinio plotmėje vietomis šauna pro šalį.

Manau, didžioji įtampa kyla autoriui viešai deklaruojant pastangą išsiveržti iš socialumo ir čia pat įkliūvant į socialumo lauką. S. Parulskis daugeliu romanų rašo iš esmės tą pačią knygą, ir kyla asociatyvinė pagunda jo tekstus palyginti su Michelio Houellebecqo kūryba. Prancūzų autoriaus romanuose, kaip ir S. Parulskio, veikia giminiškas pasakotojas, užtat temų įvairovė didelė ir socialiai angažuota. Būdamas pabrėžtinai asocialus (susvetimėjęs) M. Houellebecqo pasakotojas (kaip iš dalies ir pats rašytojas) yra triuškinančiai socialus; jis, būdamas subjektyvus, kartu yra universalus. S. Parulskiui gi išeina it atvirkščiai: įprastai būdamas socialus jo pasakotojas turinio plotmėje regisi kaip nelemtas „asocialas“.

Tiesa, atgyvenusio vyriškumo normos – ne kokia nors specifinė, vien S. Parulskiui būdinga problema, o veikiau visos lietuvių kultūros ypatybė, pasireiškianti ir kitų autorių kūriniuose. Tai todėl lietuvių žemdirbiškojo postegzistencializmo tikrovėje tradiciniam vyrui šiuolaikinės lietuvių prozos pavidalu tenka „teisintis“, kodėl „buvai pažįstamas su homoseksualu“ (p. 81). Romano „Kaip aš mečiau“ 20-asis skyrius yra vienas nesėkmingiausių fragmentų XXI a. lietuvių grožinėje literatūroje.

Gali būti, kad ne tik šiuolaikinės lietuvių literatūros Panteonui priklausančio autoriaus tekste, bet ir apskritai socialinėje šalies plotmėje dažnai taip ir yra – sunku senti oriai. Labai graudus ir atbaidantis toks vargšo joriko, niekingo vabalo amžėjimas. Bet juk grožinė literatūra, kaip sakytų pats S. Parulskis, nėra tiesioginės realybės atspindys, vadinasi, galime būti ramūs, ar ne?

 

P. S. Kavinėje skaitydamas romaną pastebėjau jauną žmogų lyg iš praėjusios eros. Jis buvo pabrėžtinai mandagus ir barmenei bylojo kaip oratorius. Pastebėjęs mano žvilgsnį, užkalbino. Pasirodo, pats sau misionierius. Pokalbio tema sutapo su skaitomo teksto motyvu: jis aiškino apie Jėzaus meilę, kurią štai pats patyręs, o aš, niekingas vabalas, vargšas jorikas, – dar ne. Neoapaštalas dar įteikė savo sektos skrajutę su tragiško stiliaus tekstu: „Jėzus gali tave išgydyti ir atnešti pabudimą ir atstatymą į tavo širdį ir gyvenimą ir duoti tau amžiną gyvenimą išdrįsk atiduoti savo širdį ir gyvenimą į tavo kūrėjo rankas“ (kalba netaisyta). Klausyk, malonusis jaunuoli, sakau, išgirsk ir tokią biblinę interpretaciją: „Mes, krikščionys, garbiname mirusį dievą, kuris tai prisikelia, tai numiršta, tai vėl prisikelia, kol galiausiai nebeaišku, gyvas jis ar miręs. Greičiausiai – mirtinai apsirūkęs. Mes garbinam sumautą zombį, vadinasi, kaip ir demoną“ (p. 166).

O, ir kaip neatsargiai vienu sakiniu be konteksto, Jėzau, gali išgąsdinti jautrų žmogų...