Andreï Makine. „Trumpų amžinų meilių knyga". Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: „Tyto alba", 2012.

Mano tėvai nemoka pasakoti apie sovietmetį. Jie kalba apie tai, kaip vogė iš barų kėdes arba kaip lakavosi nagus salotine spalva. Dar rodo pageltusias skaidres, kuriose paplūdimys, ilgaplaukė indėniškų bruožų mergaitė – mano mama – ir „Kastyčio" pakelis. Yra dar ir kito tipo istorijos, tos nuobodžiosios, tos, kurių pasakotojai įsitikinę, kad jie tai jau žino. Jie tai jau papasakos. Papasakos prancūzams, kas buvo tas komunizmas. Tik maloniai, tik švelniai, kad pastariesiems patiktų. O aš, geriau pagalvojus, visai panaši į prancūzus: kas, po galais, ta perestroika?

Ir apie perestroiką, ir apie visą sovietmetį prancūzams pasakoja toks And­reï'us Makine'as. Jo „Trumpų amžinų meilių knygą" pasigriebiau paviliota Goncourt'ų, kuriuos rašytojas gavo už „Prancūzišką testamentą". Ir nusivyliau: na taip, sovietinės realijos. Na taip taip, meilė. Net visos aštuonios. Į visumą gražiai suregztos, lengvai papasakotos istorijos. Bet tik tiek... Skaitydama kai kurias vietas jau buvau besulaikanti kvapą, jau jau tikėjausi: štai, keli šimtai kvadratinių kilometrų bergždžiai žydinčių obelų, daug žadanti gigantomanija, jusli rudaplaukė mergaitė-moteris (iš „Edeno belaisvių") timptels pasakojimą aukštėliau, bet viską gadina persmelkiantis lyriškas primityvumas. Mėgindamas pasakoti iš vieno žmogaus ir visų jo meilių perspektyvos autorius lyg ir pažada nuoširdumą, tačiau šis nuoširdumas arba netikras, arba lietuvės (t. y. mano) ausiai per lengvas, per papras­tas (t. y. banalus). Turint šitai omeny ir knygai už tai atleidus, skaityti, tiesa, gali būti beveik malonu. Klausimas, ar verta. Klausimą, žinoma, galėčiau mestelėti ir į savo daržą: visai gali būti, kad ne knyga bloga, bet kad lietuvis skaitytojas sugadintas. Ar bent apgadintas: vienas jų matė ir žino, kaip jau ten iš tiesų buvo, kitas prisiklausė pakankamai istorijų, kad manytų žinąs, nors nematė. A. Makine'o versija, tiesa, nėra prastai parašyta. Bėda ta, kad nuo jos kartais ima ir pabyra ašaros su cukrum. Bei gilios įžvalgos, pavyzdžiui: „Minia ir toliau žygiuos lyg niekur nieko. Nes jai nesvarbu, kas stovi tribūnose, svarbiausia –­­­ kad jos pilnos. Tai ir suteikia prasmę mūsų žmogiškojo skruzdėlyno gyvenimui. Taip, vietoj Lenino skulptūros reikia įsivaizduoti gražuolį su smokingu. Vieną dieną taip ir atsitiks. O eisenoje ir vėl dalyvaus tos pačios trys kategorijos: taikūs lunatikai –­ dauguma, pašaipūnai ir keli atskalūnai maištininkai..." (p. 15) Suklusti verčia ne toks niekuo neypatingas istorinis apibendrinimas, o tik paradoksaliai susidėliojusios asociacijos – su tuščia Lukiškių aikšte, kur kadaise stovėjo Leninas, o dabar stovi Niekas, ir su kostiumuotu ponu Kudirkos aikštėj. Bet geriau paliksiu prancūzą-rusą ramybėj. Ar jis kaltas, kad vyresnioji karta man išūžė ausis ir sumaišė protą istorijomis, prasidedančiomis „O mūsų laikais..."?

Libar M. Fofana. „Mirštančių lapų šauksmas". Iš prancūzų kalbos vertė Gerda Ana Melnik. –­ Vilnius: „Tyto alba", 2012.

Pirmaisiais studijų metais turėjau tokį įprotį: ant rašymui nepritaikytų, bet po ranka pasitaikiusių paviršių – lentynos, sienos, kėdės, puodelio – užsirašinėdavau atminty užsilikusius posakius, vaikiškus eilėraštukus, telefono numerius ir visokias smulkmenas. Buvo tokia arabiška patarlė, neva, pavadindamas daiktus, žmogus juos valdo.

Gražus tas vardas Libar M. Arba jo personažai: Fotėdi, Pieno Dubenėlis, Ramatulė, Gasimu, Balamori. Dar yra mašina, plačiau žinoma kaip Alakabon (Alachas yra didis). Visa knyga persmelkta tam tikros auros, kurią pavadinčiau à la Afrika: ant kiekvieno kampo po afrikietišką posakį, kiekviename puslapyje po afrikietišką nelaimėlį ir sukčių. Autorius negrabiai – be manierizmo, be apsimestinių vingrybių –­ į knygą prikaišioja politinių ir socialinių realijų. Tas pats afrikietiškumas telkiasi ir varduose, kuriuos netyčiom ištari kaip burtažodį: Fo-tė-di.

Knygos vidury afrikietiška aura imu abejoti. Ji šiek tiek stebuklinė, primena gražiai įvyniotas, bet pusskones Coelho knygas. Jei spręsčiau iš „Mirštančių lapų šauksmo", tai kiekvienas afrikietis per dieną ištaria bent tris keturias išminties kupinas frazes. Kaip, pavyzdžiui: „Be kito mes esame tik menkas niekas" (p. 63), „Sąžiningas žmogus, parduodamas silpnapročio laimę, neperka savosios. Tačiau melagis pelnosi iš kitų patiklumo. O pats blogiausias yra melas, kai meluoji silpniesiems" (p. 44). Maždaug ties šimtuoju puslapiu pradedu įtarti, kad čia ne afrikiečiai, o autorius šitaip kalba slėpdamasis už jų nugarų. Kita vertus, džiugu, kad daugelis antraeilių personažų gana spalvingi, ryškių charakterių, nenudailinti. Taip pat ir Fotėdi, silpnaprotis, bet teisingas žmogus, pasakojimą pagyvina, leidžia autoriui sužaisti paradoksais: „Jeigu būčiau beprotis, – pagalvojo, – žinočiau, kad toks esu, ar ne?" Akivaizdu, tad pritardamas sau jis linktelėjo. Nužvelgė savo rankas, dvi sveiko proto plaštakas, paskui kojas, neatrodė, kad ir jos būtų išprotėjusios (...) Mažyčiai džiaugsmo burbuliukai sproginėjo jo kraujyje" (p. 13). Tuo tarpu Sali, kuri kartu su Fotėdi yra viena pagrindinių knygos personažų, pernelyg tragiška ir pernelyg išmintinga. Bene vienintelė jos funkcija – būti vilties ir žmogiškumo simboliu. Fu. Bijojau, kad knyga ir baigsis kokiu tragiškai viltingu vaizdeliu. Vis dėlto epilogas maloniai nustebino.

Ponas Fofana ėmėsi rašyti apkurtęs. Sakė, ligoninėje buvę nuobodu. Dar pasakojo, kaip rašo knygas: pasiima krūvą popieriaus ir susižymi, kas kiekviename skyriuje įvyks. Ir turi begalę žodynų, skirtų kalbai praturtinti. Ypatingo kalbos turtingumo, tiesa, nepajutau. Galima būtų suversti kaltę ir vertėjai, tačiau taip elgtis nesinori – akį rėžiančių vertimo klaidų nesimato, kalba sklandi, nors sakinių struktūra kartais labiau prancūziška nei lietuviška. Beje, knygą, apie kurią čia skaitote, autorius norėjo pavadinti taip: „Žmogus, kuris nužudė Alachą". Leidėjai lyg tarp kitko patarė geriau taip nedaryti. Reikėtų paminėti, kad rašytojas už šį kūrinį 2011 m. pelnė Lietuvos jaunųjų frankofonų premiją. Nesiimu spręsti, ar svarus šis laimėjimas. Kaip ir keblu pasakyti, kokiomis aplinkybėmis knygą rekomenduočiau. Galbūt taip: jei laikote rankose –­­ skaitykite.

Peter Høeg. „Dramblių prižiūrėtojų vaikai". Iš danų kalbos vertė Rūta Poškutė-Andreikienė. – Vilnius: „Tyto alba", 2012.

Šią knygą atsiversdavau mieliausiai, ypač pirmuosius 200 puslapių. Jei būčiau dešimčia metų jaunesnė, kiti 200, galiu lažintis, būtų tokie pat puikūs. Dabar gi jaučiuosi perkandus knygą dar jos nepabaigus. Kaip ir su Fofana, viskas, rodos, paprasta: imi žirkles, atsiverti knygos vidurį ir perkerpi. Vieną dalį skaitai pats, kitą dovanoji draugui, abu džiaugiatės. Galite, jei norite, pasidalyti įspūdžiais, nors tai ir nebūtų esminga.

Autorius mums galėtų būti pažįstamas iš kelių anksčiau išverstų knygų, ypač jį išgarsinusio „Panelės Smilos sniego jausmo" („Tyto alba", 1999). Iš interviu, skelbto bernardinai.lt, susidaro įspūdis, kad danai šį autorių medžiote medžioja, o už knygas moka nemenkus honorarus. Meditatyvus intelektualus atsiskyrėlis –­ toks, koks, jei tikėsime literatūrinėmis etiketėmis, ir turėtų būti skandinavų rašytojas.

„Dramblių prižiūrėtojų vaikai" įdomiai laviruoja tarp to, kas skirta vaikams, ir to, ką skaito suaugusieji. Nebūtina, žinoma, apie šią skirtį apskritai kalbėti – visa vaikų ir suaugusiųjų opozicija savaime ganėtinai sudėtingas reikalas, jau nekalbant apie tai, kad vaikų literatūra atsirado ne taip jau seniai. Vis dėlto akivaizdu, kad autorius mėgino vienu šūviu nupilti du zuikius. Minėtas interviu taikliai pastebi, kad autorius nuolat grįžta prie vaikystės temos. Šiuo atveju P. Høegas ne tik rašo apie vaikus, jis rašo jiems. Smagi, gal net pernelyg smagi intriga, vaikiški ir vaikiškai ypatingi personažai, lengvas, šmaikštus pasakojimo tonas. Jei nesate detektyvų mėgėjas, pati istorija turėtų greitai pabosti. Viską lemia skaitymo malonumas, kuris, mano galva, nėra tapatus gerai suregztai intrigai. Autoriaus koziris – čia, matyt, reikėtų padėkoti ir vertėjai – sklandus ir jokiu būdu nenuobodus pasakojimas, kuris tikrai nėra šiaip kažkoks, o greičiau šiaip neblogas. Žodelytis šiaip čia figūruoja todėl, kad knyga, tenka pripažinti, skirta laisvalaikiui. Tai nieko blogo. Tik norėjosi, kad dramblio – ilgesio, dramblio, kuris lyg ir knygos šerdis, būtų buvę daugiau. Kad būčiau galėjusi žvilgtelti jam, kad ir bauginančiam, į akis. Dabar autorius tik pamosavo jo uodegėle ir ausytėmis.

Neskaičiusiajam turbūt kyla klausimas: kas per dramblys? Dramblys – tai sausumos gyvūnas, didelis ir nerangus. Jis nėra baisus, bet, kartą į kambarį įsirioglinęs, vargiai iš jo kur nors dings. Dramblys –­ ilgesys. Dramblys susijęs su durimis, o durys – dalykas savaime masinantis. Visas toks žinojimas, visi tie svarbūs dalykai beveik hariškai poteriškai atsiskleidžia per stebuklus, fantastiškus nutikimus ir vaikiškai įžvalgius, protingus Pėterį ir Tiltę. Vaikai keliauja gelbėti suaugusiųjų – net nežinau, kuriems skaitytojams, vaikams ar suaugėliams, tai patiks labiau. Kad ir kaip būtų, magiška Fino salos atmosfera pakibusi tarp vaikystės pasakų ir kiek narkomaniškos psichodelikos. Nieko tame naujo –­ L. Carrollio tai jau niekas nepralenks. O Fino saloje, t. y. P. Høego knygoje, tik užuominos į spalvingą, tačiau moraliai teisingą „Didžiojo kalno", narkomanų reabilitacijos centro, gyvenimą. Likusieji Fino salos gyventojai irgi neatsilieka – beveik visi turi po porą profesijų ir po kelis pomėgius, kaip kad laidojimo verslas, akušerija, seksas telefonu, seksualinės ir dvasinės žmonų konsultacijos, Rytų religijos, ne Rytų religijos ir kt. Susipažinti jau vien dėl karjeros perspektyvų verta.