× Andrius Jakučiūnas

Poetą, dramaturgą, žurnalistą Mindaugą Nastaravičių kalbina Andrius Jakučiūnas

 

Ruošiantis interviu mane (sugedusio telefono principu) pasiekė gandas, esą M. Nastaravičius turi prirašęs tekstų, tačiau jų nerodo ir nespausdina. Suprantu, kad tai sąmokslo teorija, kurią galbūt netyčia pakurstė ir nusivylę leidėjai, tikėjęsi prozos. Bet kai žinomas, vienas įdomiausių dabarties autorių po ilgos pertraukos išleidžia mažulytę knygelę... Primink, kiek ten puslapių?..

Septyniasdešimt du.

Taip, todėl žmonėms kyla įvairių minčių... Tiesą sakant, iš pradžių tuo gandu patikėjau. Kaip manai, kodėl?

Kompiuteryje turiu aplanką, pavadintą „Visokie dalykai“. Be pjesių eskizų ir neišvystytų kino scenarijų, čia guli ir prieš kokius penkerius ar šešerius metus pradėtas rašyti prozos tekstas, – taip, buvo ambicija parašyti nedidelį vieno sakinio romaną. Tam įtakos turėjo ir tavo „Lalagė“, ir apskritai kūryba, kuri sau kelia ne tik tematinę, bet ir meninę ambiciją, estetinį užmojį. Tačiau parašęs septyniolika puslapių ir užstrigęs su skyryba, po pusmečio dar kartą perskaitęs ir supratęs, kad nesuvaldau laiko, visgi padėjau tašką. Ir tas taškas, kalbant tiesiai šviesiai, man reiškė pralaimėjimą, nes sakinys turėjo tęstis išsisukdamas nuo taško. Tiesa, turiu paminėti, kad prozos bandymas galiausiai įkvėpė rašyti poeziją.

 

Mindaugas Nastaravičius. Agnės Bukartaitės nuotr.

 

Man, tiesą sakant, įdomesni ne (nepasirodę) tekstai, o tai, kodėl mintis, kad tu turi nepublikuotų tekstų „skrynelę“, atrodo įtikinama. Kaip poetas nesi labai produktyvus – tai gali skatinti gandus. Tačiau man atrodo, kad už to gando slypi šis tas daugiau: įtarimas ar nuojauta, kad labai daug (ar ne per daug?) reikalauji iš savęs ir teksto. Tau pažįstamas perfekcionizmas?

Artimiausi žmonės turbūt pasakytų, kad taip. Tačiau tą, sakykim, nepriekaištingumo siekį pats matau ne kaip besąlygišką norą irtis iki tobulumo, bet kaip užstrigimą vis dėlto supratus, kad tau nepavyksta.

Ryškiausiai ši jausena turbūt atsiveria mano eilėraščiuose apie eilėraščius, pavyzdžiui, knygoje „Mo“: ten kelissyk guodžiuosi, kiek daug tikėjausi ir tarsi bandau pasiteisinti, kodėl nepavyko. Nustebau, kai kažkas iš kritikų tai pavadino poezijos romantizavimu. Ne apie poeziją buvo tie eilėraščiai, o apie žmogų, pralaimintį sau.

Iš tavo viešų ir neviešų kalbų susidariau vaizdą, – tavo žodžiai irgi tai patvirtina, – kad mėgsti mintyse polemizuoti ir ginčytis su savo kūrinių recenzentais, permąstai jų pastabas. Jei taip, ar bandymai savyje sutarti su (įsivaizduojama) kritika nekomplikuoja kūrybinio proceso?

Autoriams, kurie knygas išleidžia retai, ne kas dvejus ar trejus metus, kiekvienas judesys į skaitytojo pasaulį turbūt yra dramatiškesnis, kupinas nereikalingų įtampų, galvojimo apie tariamus lūkesčius ir jų išpildymą. Taip yra ir man. Per daug užsitęsę pokalbiai su savimi kartais išvirsta į norą pataikyti į tą, tau tarsi tik trumpam suteiktą, galimybių ertmę – prasibrauti tarp kitų, kažką įrodyti, jaustis reikalingam. Savyje, be abejo, nuolat polemizuoju ir su skaitytojais, ir su kritikais – „Antros dalies“ atveju svarstau, ar esu įdomus, kai nerašau komiškai, kai sentimentalumą ar dramatizmą bandau keisti racionalumu ir kiek nujausmintu pasakojimu. Lūkesčiai sau ir kitų lūkesčiai tau visada yra svarbūs. Bet tai nėra pagrindinė kūrybos ir mąstymo apie ją dedamoji.

O kokia esminė dedamoji?

Esminė? Ar tiki tuo, ką parašei. Ar, galvodamas apie eilėraštį praėjus laiko tarpui, vis dar prisimeni ir supranti būseną, atvedusią iki eilėraščio. Skaitydamas „Mo“, prieš dešimt metų išleistą knygą, kai kurių eilėraščių atveju nebegaliu paaiškinti, kodėl jie parašyti, – ir jie nebeveikia. Nebeveikia, nes buvo sukurti atsirėmus į emociją, kuri išnyko, užsimiršo. Šia prasme „Antra dalis“ – ir apie antrą išgyvenimų etapą po emocijų. Labiau apie būsenas, kurios išlieka.

Klausdamas apie tavo perfekcionizmą turėjau galvoje ir tai, kad „Antros dalies“ tekstai yra sudėtingos daugialypės struktūros, kuri giliai apmąstyta ir valingai sutelkta. Rodos, tokį kūrinį įmanoma sukurti tik kruopščiai (turbūt net šiek tiek paranojiškai) iščiupinėjus ir permąsčius kiekvieną jo sandą, galimas reikšmes. Pajuokausiu, bet bandymas tokį didelį užmojį sutalpinti į ankštą knygelę panašus į diversiją...

Smagu ir svarbu, jei knygos struktūrą išties matai kaip apgalvotą, o ne spontanišką ir atsitiktinę. Nėra ko slėpti – prie idėjos ir jos sandaros sėdėjau ilgai, mąstydamas ir apie kiekvieno eilėraščio, ir apie visumos dramaturgiją. Todėl būtų sąžininga pasakyti, kad aplanke „Visokie dalykai“ liko ilsėtis pirmoji „Antros dalies“ versija – tarp eilėraščių įsiterpiantys aštuoni prozos gabalai. Leidyklai pateikiau jų ištraukas, visiems viskas tarsi patiko, bet... Tai nėra perfekcionizmas ar liguistas nepasitikėjimas savimi – tik juos išmetęs (nors bandžiau perrašyti į eilėraščius) pasijutau laisvas, atsipalaidavo ir rankraštis, nesyk manęs klausęs: Ką tu čia darai? Kam ir ką nori įrodyti? Tai gal dar ir pjesės ištrauką įkišk? Pagaliau susitelkiau į sumanymą, kad knyga – tarsi vienas ilgas eilėraštis, pasakojantis apie pasakojimo šaltinį.  

Matyt, čia laikas ir vieta pasiaiškinti dėl skaičių. Knyga vadinasi „Antra dalis“. Pabrėži, kad joje yra vienas eilėraštis. Rašei vieno sakinio romaną. Judviejų su Tomu Vaiseta rengta radijo laida vadinosi „Pirmas sakinys“. Kieno tai antra dalis, ir apskritai ką reiškia ši skaičių pasiutpolkė?

Pameni, Tomo romane „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ yra dvi dalys. Prieš ketverius ar penkerius metus, kaip tik po laidos mums leidžiantis LRT laiptais, pajuokavau, kad kitą eilėraščių knygą pavadinsiu „Antra dalis“. Dar nebuvau parašęs nė vieno eilėraščio, bet tarstelėjau pavadinimą ir jis pasiliko. Kaip jį paaiškinčiau šiandien? Kad atminties pasakojimas yra pirmas veiksmas, kad vaikystė ir paauglystė, apie kurią tiek rašiau, – pirma dalis. Kad pirma dalis yra mūsų gyvenimai šiapus. Pirma dalis – mūsų troškimai ir lūkesčiai, sėkmių ir nesėkmių istorijos, po kurių visgi prasideda antra dalis.

Galbūt galėtum atskleisti, kaip vystėsi knygos koncepcija ir kas šioje knygoje, palyginti su ankstesnėmis, yra naujo? Kaip apskritai vertini galimybę sukurti ką nors naujo?

Tiesa, į pasakymą, kad „viskas jau seniai parašyta“, žvelgiu skeptiškai, nes vis tik dar nėra parašyta tai, ką mes rašome šiandien. „Ką nors naujo“ kūryboje atveria ir formos, ir esamo laiko tikrovė – temos, kuriomis kalbame, iš tiesų atrodo nekintančios, tačiau būdai nuolat keičiasi, taigi „Antra dalis“ yra pastanga man pačiam kiek kitaip rašyti savo poeziją. Turbūt sutiksi, kad temų požiūriu esu gana uždaras, sukuosi tame pačiame prisiminimų rate. Tačiau knygos koncepcija ir vystėsi iš klausimo, kaip įveikti atminties vakuumą, svarstant, o kas tas vakuumas yra, – tuštuma ar sandarumas. Turbūt galėčiau grįžti prie ankstesnio tavo klausimo ir pajuokavimo apie knygos ankštumą: ji tikrai labai maža, bet, viliuosi, sukurianti erdvę, kuriai knygos dydis visiškai nesvarbus. 

Susidaro įspūdis, kad „Antroje dalyje“ tu – kaip čia tiksliau pasakius – nebandai aprašyti, bet stengiesi paklausti. Dėl to skaitytojas įgyja galimybę rasti savo atsakymą. Kodėl pasirinkai būtent tokią raišką?

Taip, bandau paklausti ir kalbėtis, tarsi į dialogą įtraukdamas vis kitus žmones, ir tai dar viena antros dalies išraiška: kad mano paties žodžiai tėra pirma dalis, o vykstantis pokalbis – jau antros dalies galimybė. Dialogas man įdomiausias ir teatre. Net rašydamas personažo monologus, juos taip pat kuriu kaip numanomą pokalbį, kuriame nuolat klausiama, tikslinamasi, dvejojama, kitą žmogų įsivaizduojant kaip atsakymo šaltinį.

Žinau, kad nesieji savęs su išpažintine poezija ir vengi žodžio „trauma“, – vadini tai krize. Tačiau kūryboje asmeninis išgyvenimas vis dėlto labai svarbus, tik jis kreipia ne link asmeninių, bet bendrų problemų, linksta prie kolektyvinio „mes“. Tai lietuvių literatūroje neįprasta. Drauge susidaro įspūdis, kad tas bendrumas – tarsi priebėga, būdas paslėpti pačią traumos anatomiją...

Sudėtingas ir svarbus klausimas. Turėčiau paaiškinti, iš kur tie asirų ir babiloniečių įvaizdžiai šioje knygoje, iš kur ta Mesopotamija. Pradėsiu nuo dviejų upelių, tarp kurių praleidau vaikystę, – Juodės ir Petešos Vilniaus rajone.

Ten netoli yra kaimas, kuris vadinasi Senasis Tarpupis... Žinau tas vietas, esu keliavęs.

Nesitikėjau, kad kažkas žinos. Maniau, gal kas nors žemėlapyje pasižiūrės, kur tos upės, išvys Senąjį Tarp­upį ir tik tada susies su Mesopotamija „Antroje dalyje“. Žodžiu, dalis paslapties dingo. Bet problemos tai neišsprendžia... O problema yra ta, kad ieškojau, su kuo susikabinti, į ką įsitverti, kad „aš“ galėčiau pakeisti į „mes“.  Ir kad tie „mes“ nebūtų tik vaikystės draugai, o „mūsų“ krizės ir traumos, apie kurias tu klausi, nebūtų tik asmeninės traumos.

Šitaip (iš pradžių tai atrodė labai paviršutiniška, bet ilgainiui patikėjau) atsirėmiau į civilizacijos kūrimosi pradžią. Skaitydamas apie tvenkiamas upes, deginamus žemės plotus šalia Tigro ir Eufrato, iš esmės skaičiau apie pirmosios dalies ir esamos duoties naikinimą ar keitimą tam, kad galėtų rastis antroji. Kaip visa tai susiję su tuo, apie ką klausi? Gal mūsų krizės ir prasideda tada, kai neišsitenkame savo ribose, kai norime jas išplėsti. Mano atveju intensyviausias išgyvenimas buvo labai aiškus įstrigimas praeities laike, kuriame ir bandžiau kalbėtis su tuo kolektyviniu „mes“, žinoma, neturėdamas iliuzijų prakalbinti šumerų, – iš atminties atklydo man kiek geriau pažįstami balsai.

Taip, akivaizdu, kad tavo kūryba remiasi į atmintį. Kodėl ji tau, kaip poetui, tokia svarbi?

Knygos pirminė idėja kilo iš klausimo, ar egzistuoja alternatyva atminčiai ir iš kur dar gali rastis eilėraštis, kuris būtų mano. Neslėpsiu, išbandžiau visokių variantų. Tačiau prisėdęs parašyti tai, ką norėčiau, įtampą vis tiek jusdavau ne kalboje, ne poetikoje, bet pačioje pasakojimo ir jo šaltinio struktūroje – kodėl sukuosi atgal. Atrodo, tarsi neturėčiau jautrumo dabarčiai, tarsi nenorėčiau apie ją mąstyti... Nežinau, galbūt neturiu tokio kultūrinio raštingumo ir išsilavinimo, kuris leistų įkvėpimo ir tematikos semtis iš to, kas su mūsų pasauliu ir su mumis vyksta šiandien. Kita vertus, juk rašau ir apie šiandien, tiksliau – iš šiandien. Bet atminties autonomiją vis tiek turiu pripažinti.

Jeigu nori išgirsti asmeninių istorijų, tai mano atvykimas į sostinę iš Senojo Tarpupio buvo traumuojanti patirtis. Gimtajame Marijampolyje buvau centre – mokinių tarybos narys, šokėjas ir dainininkas, rašantis eilėraščius, mokytojos sūnus, o į universitetą įstojau gavęs paskutinę trisdešimt devintą vietą. Ten sutikau nepalyginti geriau už mane apsišvietusių žmonių. Rugsėjo 1-ąją susipažinau su Tomu, o rugsėjo 3-iąją jis man jau pasakojo apie É. Zola, kurio tik pavardę buvau girdėjęs, apie A. Camus, apie A. Škėmą. Žinoma, bandžiau karštligiškai vytis, būti panašus į juos.

Kokia išeitis?

Vaikystės upių Juodės ir Petešos sankirtoje matau kitų dviejų upių – atminties ir vaizduotės – sankirtą. Iš čia ir knygos skyrius, kurį pavadinau „Mesopotamija“. 

Taip išeina, kad vaizduotė yra vienintelė alternatyva atminčiai?

Turbūt tai visų mūsų upės, kurias apčiuopti lengviausia. Tikiu, kad alternatyvų ar upokšnių yra daug. Gal išmintinga būtų apskritai nepriešinti atminties ir vaizduotės.

Artėdamas link pokalbio pabaigos dar noriu paklausti apie mūsų lūkesčius, susijusius su kultūra. Ar tai, ko tikimės iš literatūros kaip visuomenė, atitinka literatūros prigimtį?

Galvodamas apie meną, ne tik apie literatūrą, labiausiai vertinu ir pasiilgstu kūrybinių sprendimų, kurie nebūtų „jokie“. Norisi meno, kuris tave glumintų, jaudintų, gąsdintų, džiugintų. Literatūros, kuri neleistų likti tokiam pačiam, koks buvai prieš ją skaitydamas. Kokie lūkesčiai trikdo? Kad literatūra būtų sociali, sprendžianti problemas. Menas apskritai gali neturėti jokių pretenzijų į tikrovę. Skulptūra neprivalo komentuoti to, kas vyksta už lango. Pats jos skulptūriškumas savaime yra tema.

Šiandien vyksta procesas, kurį pernai pavadinau genijų saulėlydžiu. Kultūra kolektyvėja, didžiąsias asmenybes keičia komandos. Tai ypač akivaizdu teatre. Ar šios paradigmos nykimas tave kaip nors asmeniškai liečia? Žlunga svarbi kultūrinė linija, siejusi su tradicija.

Vertikalę pakeitė horizontas. Režisierius (ar režisierė) šiandien yra bendradarbis, kolega. Ne žmogus, kuris priima sprendimus. Kostiumų dailininkas, apšvietėjas, aktoriai – visi esame vienam lygmenyje. Iš esmės tai kolektyvinė kūryba. Yra tekę atsidurti situacijose, kurios baigdavosi dramomis, nes atsakomybės niekas neprisiimdavo. Kritinėje situacijoje tu sukiesi ir klausi režisieriaus: ką daryti? O režisierius atsako: mes čia dirbam visi. Kita vertus, išnyko vienpusiškumas, monopolis, žmonės mokosi kalbėtis tuo pačiu lygiu, ne kaip asmenybės su vidutinybėmis, o kaip bendrakūrėjai, turintys ką pasakyti ir apie scenos dialogą, ir apie scenos apšvietimą.