× Denis Cosnard

Intriguojantis populiariosios literatūros specialistės tyrimas atskleidžia prancūziškojo noir romano atsiradimo istoriją nuo XIX amžiaus iki mūsų dienų. Nuo Charles’io Barbaros iki Marion Brunet, nepamirštant Georges’o Simenono, Jeano-Patricko Manchette’o ir DOA, – šiame straipsnyje pristatomas maištingojo žanro portretas ir pateikiamas glaustas naujausių romanų sąrašas.

Marlène Charine sugeba užkabinti nuo pat pirmųjų eilučių. „Aš ne visada buvau gera mergaitė, tai tiesa. Bet mirusi stengiuosi neišklysti iš tiesaus kelio“ („La Protégée“ („Globotinė“), leidykla „Calmann-Lévy“, „Noir“). Lygiai taip pat stipriai kerta ir Christianas Roux knygoje „Fille de“ („Jo dukra“, leidykla „Rivages“, „Noir“, skaitykite žemiau): „Artėdamas prie Didžiojo Namo garažo Kasio aukštumose, Kolaras ir vėl susijaudina. Pagalvoja, kad norėtų kaip reikiant išdulkinti šitą kalę.“ Prancūzas Carylas Férey’us ir britas Timas Willocksas savo bendrą romaną „Le Steve McQueen“ („Tas Styvas Makvynas“, leidykla „Points“, originalus leidimas, vertė Benjaminas Legrand’as) pradeda nuo miglotų kalėjimo prisiminimų: „Žiaurūs klyksmai, išsivadėjusio alaus kvapas ir pageltusios sienos apleido Gedo sąmonę, o jo mintis užtvindė katastrofos vizijos.“

Mirtis, seksas, žargonas, klyksmai. Sveiki atvykę į nepagražintą mažojo detektyvinio romano brolio – noir romano – pasaulį. „Tai nepaklusnus, taisykles laužantis, iš padorumo besišaipantis ir griovyje besivoliojantis vaikas“ – savo intriguojančiame ir subtiliame tyrime „Le Roman noir. Une histoire française“ („Prancūziškojo noir romano istorija“) taikliai apibendrina mokslininkė Natacha Levet.

Šiandien šis maištingasis literatūros vaikas yra pripažintas ir gerbiamas. Jam duris atveria kone visi leidėjai, net ir patys prestižiškiausieji. Kasmet pasirodo šimtai naujų knygų, kurių dauguma bus pristatyta per 20-ąjį „Quais du polar“ („Detektyvinio romano krantinės“) festivalį, vyksiantį Lione balandžio 5–7 dienomis. Tačiau taip buvo ne visada. Natacha Levet savo knygoje atskleidžia sudėtingesnę, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo, ir prancūziškesnę šio literatūros žanro istoriją.

Marlène Charine, Christiano Roux, Carylo Fé­rey’aus ir kitų šiuolaikinių autorių kūriniai nėra tik amerikietiškų hardboiled1 romanų apie sunkiai sučiumpamus vyrukus, dominavusių 1920–1950 metais, prancūziškos versijos. Žinoma, prancūziškasis noir įkvėpimo semiasi iš Raymondo Chandlerio, Dashiellio Hammetto, Horace’o McCoy’aus ir kitų kūrybos bei pagal jų knygas sukurtų filmų. Tai aiškiai juntama skaitant pirmuosius Léo Malet „amerikietiškuosius“ romanus arba anglišku Vernono Sullivano slapyvardžiu pasirašytus Boriso Viano tekstus.

Žanro pirmtakai

Visgi, remiantis Natachos Levet analize, noir romanas yra „prancūziška konstrukcija“, kurios šaknys siekia daugelį kitų žanrų. Limožo universiteto dėstytoja mini gotikinį romaną, XIX amžiuje populiarius romanus-feljetonus, to meto detektyvinius romanus ir pirmąsias nusikaltimų istorijas. 1855 metais išleistas Charles’io Barbaros kūrinys „L’Assassinat du Pont-Rouge“ („Raudonojo tilto žmogžudystė“), kuriame nevykdomas joks tyrimas ir nėra policininkų, o tik sąžinės graužaties kankinamas nusikaltėlis, pasak mokslininkės, „gali būti pirmasis noir romano pavyzdys“.

Prie ištakų galima priskirti ir žemiausiųjų visuomenės sluoksnių gyvenimą siekusio atskleisti Émile’io Zola realizmą bei Marcelio Carné tarpukario filmų poetiškąjį realizmą. Nereikėtų pamiršti ir socialinės bei proletarinės literatūros.

Iš pradžių „prancūziškasis noir romanas yra proletarinis romanas, kuris pats to nežino“, ir jam pavyksta tai, ko jo pirmtakams pasiekti nepavyko, pastebi Natacha Levet: daugelis jo pradininkų, tokių kaip L. Malet, G. Simenonas ir Albert’as Simoninas, buvo autodidaktai. Tai autoriai be diplomų, šnekamąja kalba pasakojantys apie paprastų žmonių ir įvairaus plauko nusikaltėlių, su kuriais patys bendravo, gyvenimą, kaip, pavyzdžiui, Auguste’as Le Bretonas ar José Giovannis, kalėjęs vienuolika metų. Tam tikra prasme tai literatūra, parašyta liaudies ir jai skirta.

Visų šių noir romano įtakų susipynimas po karo sudaro sąlygas jo aukso amžiaus pradžiai. Dėl garsiosios leidyklos „Gallimard“ serijos „Série noire“ („Juodoji serija“) žanras staiga tampa aiškiai identifikuojamas. Serijos spalva atskleidžia romano esmę: jis pesimistiškai žvelgia į realybę ir, kaip rašo Natacha Levet, yra „moderni šiuolaikinio tragizmo išraiška“. Detektyvinis romanas, kuriame siekiama atskleisti paslaptį, gali būti juokingas, aštrus, žaismingas kaip Agathos Christie kūriniai, o noir romane daugiau smurto, brutalumo, pesimizmo ir dažniausiai politinės kritikos. Šio žanro knygose nebūtinas inspektoriaus veikimas, tyrimas ir net nusikaltimo išaiškinimas. Pakanka sekti nusikaltėlio ar jų grupės kriminalinę veiklą. Anot autorės, būtent per šią veiklą noir romanas „atskleidžia politinio smurto poveikį individui“ ir siūlo dominuojančiam diskursui alternatyvų pasakojimą.

Pasibaigus po Antrojo pasaulinio karo tris dešimt­mečius trukusiam Prancūzijos ekonomikos augimui, tradiciniam noir romanui iššūkį meta naujo tipo detektyvinių kūrinių, tokių kaip Jeano-Patricko Manchette’o ar Thierry Jonquet romanai, atsiradimas. Šiuose dažniausiai kairiųjų pažiūrų greito tempo tekstuose gausu smurto, o autoriai – labiau išsilavinę nei jų pirmtakai. Tačiau Natachos Levet knygos privalumas yra tai, kad ji neapsiriboja šiuo svarbiu etapu. Jos tyrimas apima ir šiuolaikinius autorius, tokius kaip Fred Vargas, DOA, Franckas Bouysse’as ir Hervé Le Corre’as.

Atverti istorijos žaizdas

Išskirtinos trys tendencijos. Pirma, noir romanas yra tamsesnis, beviltiškesnis, radikaliai pesimistiškas. Jis tarsi rentgenas išryškina mūsų laikmečio problemas, iš kurių įkvėpimo savo knygoms semiasi Thomas Bronnecas arba François Médéline’as: klimato kaitos grėsmę, kraštutinės dešinės kilimą ar politinius-finansinius skandalus. Štai François Médéline’o naujasis romanas „La Résistance des matériaux“ („Medžiagų atsparumas“, leidykla „La Manufacture de livres“) prasideda nuo François Hollande’o1 ministro, apkaltinto milijonų slėpimu Liuksemburge…

Be to, vis dažniau noir romanų autoriai naudoja šį žanrą istorijos žaizdoms atverti. Pavyzdžiui, Romainas Slocombe’as ir jo knygų serija apie kolaborantą ir antisemitą inspektorių Sadorskį (šeši tomai, Robert’o Laffont’o leidykla, 2016–2022). Arba Stéphane’as Pairas, savo knygoje „Furie caraïbe“ („Karibų įniršis“) (10/18, skaitykite žemiau) grįžtantis prie siaubingųjų Haičio tonton makutų3.

Galiausiai, pastebimi ir pokyčiai, susiję su autoriais. Šiuo metu retai pasitaiko noir romanų rašytojų, neturinčių aukštojo išsilavinimo. Dažnai jie būna įgiję patirties žurnalistikoje, kaip Thomas Bronnecas ir Olivier Trucas, arba policijoje, kaip Huguesas Paganas.

Moterys taip pat pagaliau rado savo vietą šioje ilgą laiką išskirtinai vyrų dominuotoje sferoje: tik 1971 metais „Série noire“ pasirodė pirmosios prancūzų autorės knyga – ir net tada mažai skaitytojų žinojo, kad ant viršelio atspausdintas „J. Oriano“ vardas yra Jeanine! Nuo to laiko iškilo tokios autorės kaip Fred Vargas ir Marion Brunet. Kitos rašytojos taip pat siekia pripažinimo: sociologė Océane Perona, rengdama disertaciją apie sutikimo turėti lytinių santykių vietą seksualinio smurto bylose, įsitraukė į policijos komisariato veiklą ir, remdamasi šia patirtimi, parašė romaną „Celles qui peuvent encore marcher et sourire“ („Apie tas, kurios vis dar vaikščioja ir šypsosi“, leidykla „Julliard“).

Tačiau šio žanro literatūrą kuriančių moterų vis dar mažuma. Pasak Natachos Levet, iš beveik šimto autorių, nuo 1990 metų pirmą kartą išleidusių noir knygą, tik ketvirtadalis yra moterys. Be to, knygų personažai „blogiukai“ – beveik vien vyrai, o tai atspindi itin „vyrišką“ socialinę realybę: moterys sudaro mažiau nei 4 proc. Prancūzijos kalėjimuose kalinčių asmenų. Tai dar vienas įrodymas, kad noir romanas savaip, nors ir kiek iškreiptai, atspindi Prancūzijos kriminalinę istoriją.

„Galų gale, noir romanas yra įtarumo literatūra: ne tokia, kaip paslaptingi pasakojimai, priverčiantys skaitytoją atkreipti dėmesį į kiekvieną ženklą, bet kaip istorijos, demaskuojančios politinius žaidimus ir jų garsiuosius „kalbos elementus“, atskleidžiančios disonansus ir skirtumus tarp politinės komunikacijos bei nuslėptų faktų ir įtakų. Pasitelkdamas kriminalinį žiaurumą, noir romanas parodo politinio smurto poveikį individui, nesvarbu, ar šis smurtas būtų vykdomas institucijos, įmonės, ar politinės valdžios. Be to, noir vis dažniau kreipia žvilgsnį į praeitį.“

Noir, detektyviniai ir panašūs šiuolaikiniai romanai

Stéphane’as Pairas. „Furie caraïbe“ („Karibų įniršis“)

Po knygos „Elastique nègre“ („Juoda guma“, leidyk­la „Fleuve“, „Noir“, 2017), kurios veiksmas vyksta Gvadelupoje, žurnalistas Stéphane’as Pairas toliau tyrinėja tamsiąją Antilų pusę, šįkart žvilgsnį nukreipdamas į tragišką Haičio istoriją. Čia negalima kliautis tuo, ką matome. Paplūdimiai, kalnai, romas... Iš pirmo žvilgsnio buvęs „Antilų perlas“ turi viską, kad sužavėtų. Jis taip pat yra istorinis simbolis – čia 1804 metais įkurta pirmoji juodaodžių respublika. Vis dėlto niekam nekiltų mintis rekomenduoti šios vietos turistams. Korupcija, nelygybė ir smurtas seniai sužlugdė haitietišką svajonę.

Rašytojo meistriškai aprašytame pragare po atviru dangumi karaliauja Rozalija Adolf. Ji vadovauja tonton makutams – diktatoriaus Fransua Diuvaljė, pravarde Tėtušis Dokas, slaptosios policijos būriams. Vieną 1964-ųjų vakarą šie būriai surengia eilinį reidą Žeremijo mieste, vakarinėje šalies dalyje. Jie ketina susidoroti su šeima, kritikuojančia režimą. Mergaitei, vardu Sibilė, žiauraus reido įkarštyje pavyksta pabėgti. Po dvidešimties metų ji tampa studentų judėjimo, tvirtai pasiryžusio nuversti diktatūrą, lydere.

Pasakojimas šokinėja laiku tarp dviejų svarbių Haičio istorijos laikotarpių: tarp 1971 metų, prieš pat Tėtušio Doko mirtį, ir 1986 metų, kai nuverčiamas Vaikelis Dokas, Diuvaljė sūnus. Įtraukiantis istorinis romanas „Furie caraïbe“ („Karibų įniršis“) pasakoja apie mažai žinomą Antilų istorijos dalį, apie kurią taip pat rašė Dany Laferrière’as, – jo „Le Cri des oiseaux fous“ („Bepročių paukščių klyksmas“, leidykla „Le Serpent à plumes“, 2000) vaizdavo žudikišką tonton makutų beprotybę.

Skaitant tekstą juntamas S. Pairo nusivylimas: pirmoji juodaodžių respublika turėjo išsilaisvinti, tačiau tikrovė pasirodo esanti visai kitokia. Sibilė ima bendradarbiauti su narkotikų prekeiviais, kurių veikla galiausiai sužlugdo salą. Pasipriešinimo lyderis kunigas Žanas-Bertranas Aristidas, Diuvaljė slaptosios policijos persekiotojas, turės ir savuosius būrius, kai jo įtaka 2000-ųjų pradžioje pradės mažėti. Tačiau to skaitytojas nesužino – knyga baigiasi prieš pat šiuos įvykius. Visgi sąlygos naujai tragedijai kilti jau sudarytos.

Romane „Furie caraïbe“ („Karibų įniršis“) mirtis lydi viską: tiek slaptosios policijos būrių nusikaltimus, tiek salos istoriją ir labai paplitusį Haičio vudu tikėjimą, ypatingą reikšmę suteikiantį zombiams, būtybėms be krislo žmogiškumo, paklūstančioms juodąją magiją praktikuojančiam burtininkui. Visai kaip tonton makutai.

Franckas Bouysse’as. „Âpre monde“ („Atšiaurus pasaulis“)

Kaip atsikratyti to, kas nereikšminga, išsaugant esmę? Kiek reikia prarasti, kad atrastum ramybę? Naujausias Francko Bouysse’o romanas „Âpre monde“ („Atšiaurus pasaulis“, leidykla „Phébus“) bando atsakyti į šiuos du klausimus. Jie neleidžia atsikvėpti Elijui Grinhilui, pagrindiniam šalto ir geliančio kaip žiemos vėjas Vakarų Amerikos miškuose pasakojimo veikėjui. Šiam iš incesto gimusiam ir indėnų poros įvaikintam prancūzui turėti praeitį ir turto reiškia nepakeliamą naštą. Todėl jis nusprendžia viskuo atsikratyti. Pardavęs savo biologiniams tėvams priklausiusią nuosavybę, sudegina savo trobelę, pasitraukia į miškus ir mano daugiau negalintis nieko prarasti. Tačiau jis klysta. Tai, ką tebeturi – arklys, šiek tiek meilės, per daug aukso, keli įsitikinimai, – jam kainuos be galo daug. Ir baigsis kruvinu susidūrimu su Dramu – įmonės, eksploatuojančios mišką, savininku.

Noir romano ir vesterno bruožų turinti antroji serijos „La Marche du rêveur“ („Svajotojo žingsniai“) knyga yra tarsi pamoka apie netektį. Savo nuosavybės atsisakyti priverstam Elijui pavaizduoti Franckas Bouysse’as pasitelkia santūrią, tikslią ir įtraukiančią rašymo manierą be jokių puošmenų. Ne veltui jo vienišas herojus iš bibliotekos skolinasi Jimo Harrisono (1937–2016) romanus ir Jeffrey’o Lento „La Rivière des Indiens“ („Indėnų upė“, leidykla „Plon“, 2003). Dėl to Amerikos gamta atrodo tik dar atšiauresnė, o įtampa tarp Elijaus ir Dramo – vis grėsmingesnė.

Hannelore Cayre. „Les Doigts coupés“ („Nukirsti pirštai“)

Vis daugiau noir romanų rašytojų įkvėpimo ieško istorijoje. Dominique Manotti, Huguesas Paganas, Hervé Le Corre’as… Šie ir kiti autoriai kapstosi po tamsiausius Paryžiaus komunos, nacių okupacijos, pokario ekonominio augimo ir Alžyro karo užkaborius. Tačiau Hannelore Cayre pasiryžo nusikelti į kur kas senesnius laikus – prieš trisdešimt penkis tūkstančius metų įvykusį galbūt pirmąjį nusikaltimą žmonijos istorijoje! Itin originalaus jos naujojo romano „Les Doigts coupés“ („Nukirsti pirštai“) (leidykla „Métailié“, „Noir“) pradžioje Dordonės oloje randamas labai senas moters skeletas. Ant olos sienų – šimtai sužalotų rankų atvaizdų ir septynios stilizuotos vulvos. Pagrindinei knygos veikėjai – ambicingai paleontologei – teks išsiaiškinti, kas iš tiesų nutiko.

Prieš rašydama šį romaną, Hannelore Cayre rinko medžiagą. Kaip autorė teigia knygos pabaigoje, didžiausią įtaką jai padarė italų feministės antropologės Paolos Tabet darbai, o ypač knyga, kurios pavadinimą ji pasiskolino ir savo romanui, – „Les Doigts coupés“ („Nukirsti pirštai“, leidykla „La Dispute“, 2018). Iš šios esė „La Daronne“ („Močia“, leidykla „Métailié“, 2017) autorė perėmė idėją, kad nuo neatmenamų laikų vyrų dominavimas remiasi ginklų ir darbo įrankių monopolizacija, priverstiniu dauginimusi ir ekonominiais-seksualiniais mainais.

Visa kita romane – autorės vaizduotės vaisius. Savo priešistorinėms herojėms ji priskiria mintis ir teiginius, kuriems pritartų ir daugelis šiuolaikinių moterų. „Aš renkuosi tą, su kuriuo noriu patirti malonumą“, – skelbia viena. „Mano kūnas priklauso man!“ – šaukia kita, o jų balsai atrodo be galo tolimi Josepho-Henri Rosny vyresniojo „La Guerre du feu“ („Ugnies karo“, leidykla „Plon“, 1909) veikėjų urzgimui4. Tai gyvas, juokingas, kartais šiek tiek demonstratyvus, bet gana įtraukiantis pasakojimas, verčiantis naujai pažvelgti į priešistorines moteris.

Christophe’as Penalanas. „Eden. L’affaire Rockwell“ („Edenas. Rokvelo byla“)

Christophe’as Penalanas – įsiminkite šį vardą. „Eden. L’affaire Rockwell“ („Edenas. Rokvelo byla“, leidykla „Viviane Hamy“, „Chemins nocturnes“) yra įtraukiantis 33-ejų metų bretono, „Ouest-France“ sporto žurnalisto, pirmasis romanas, kurio centre – netikėtų posūkių kupinas detektyvinis tyrimas, priverčiantis žvelgti į tamsiausius žmogaus sielos užkaborius. Ch. Penalanas yra amerikietiškų trilerių mėgėjas, tad ir jo pasakojimo veiksmas vyksta mažame ir ramiame Kalifornijos miestelyje Beikersfilde. Dingsta vienuolikmetė mergaitė. Trys kitos pagrobiamos Los Andžele. Ar tai serijinio pedofilo darbas? O gal už to slepiasi mafijos grupuotė? Visos teorijos ima klibėti, kai pagrindinis įtariamasis randamas peršauta galva.

Ch. Penalanas turi neįtikėtiną talentą kurti painų siužetą, vedžioti skaitytoją už nosies ir staiga priversti suabejoti tuo, kas atrodė savaime suprantama. Jis taip pat gerai išlaiko pasakojimo tempą. Nors šis įsibėgėja gana lėtai, vėliau atsikvėpti nebeduoda intensyvūs tardymai, gaudynės ir intriguojantys grįžimai į praeitį. Tuo tarpu pagrindinis veikėjas – pirmąją svarbią bylą narpliojantis ir meilės reikaluose pasimetęs inspektorius – yra ne toks originalus, bet vis dėlto užsitarnaujantis skaitytojų simpatiją. Kitos Dvaito Mejerso bylos tikriausiai padės jam užsiauginti storesnę odą. Vienintelis dalykas, kurio norisi užbaigus šią knygą, – ir vėl sutikti naują nusikaltimą tiriantį inspektorių.

Christianas Roux. „Fille de“ („Jo dukra“)

„Ar mes pažįstami?“ – šito mandagiai paklausia Antuanas, sutikęs savo dukrą Samantą, visų vadinamą Sam. Po patirto infarkto jis nebeprisimena ne tik jos. Sam yra pavedama susitvarkyti su šiuo gąsdinančiu atminties praradimu. Prieš daugelį metų Antuanas, Sam ir dar vienas plėšikas priklausė nusikaltėlių gaujai. Po jų paskutinio apiplėšimo Antuanas pabėgo su laimikiu, vėliau viską užmiršo. Iš kalėjimo paleistas jo bendrininkas pasiryžta susigrąžinti 500 000 eurų, „pradingusių Antuano smegenyse“. Sam savo tėvą nugabens į jų buvusių nešvarių darbelių vietą, taip tikėdamasi padėti jam susigrąžinti atmintį.

Knygoje „Fille de“ („Jo dukra“, leidykla „Rivages“, „Noir“) nerandame nei policininkų, nei jų atliekamo tyrimo. Čia sutinkama tik keistai patraukli, gyvenimo vėtyta ir mėtyta trijulė, kurios painius ir rizikingus veiksmus Christianas Roux seka Prancūzijos keliais bei atsiminimų labirintais. Romane ne tik gerai suregzta intriga, bet ir išvystytas Sam, jaunos moters, personažas: maniusi, kad pavyko ištrūkti iš nešvarių reikalų, ji visgi perima beviltiškai sudėtingos šeimos vairą.

Vyšnia ant torto – puikus Ch. Roux stilius. Kaip geras džiazmenas, rašytojas nevengia improvizacijų, nukrypdamas nuo klasikinio noir romano standartų. Pavyzdžiui, įsimintinas Antuano žvilgsnio, perveriančio savo lėkštę iki pat žemės centro, aprašymas. Arba jaudinanti išpažintis apie jo gyvenimo partnerę Nikolę, mirusią prieš kelerius metus. „Tai ji sugalvojo šią istoriją“, – knygoje teigia rašytojas. O tada tęsia savo jaudinantį, tamsų, bet juokingą pasakojimą. Tai daryti jam puikiai sekasi.

1 Detektyviniams ir noir romanams artimas literatūros žanras, kurio veiksmas dažniausiai vyksta JAV galiojusio Sausojo įstatymo metu ir kurio pagrindinis veikėjas pasižymi antiherojaus bruožais. Čia ir toliau – vert. past.

2 Prancūzijos Respublikos prezidentas 2012–2017 m.

3 Sukarinti slaptosios policijos būriai, nuo 1959 m. veikę Haityje jo diktatoriaus François Duvalier įsakymu. Pavadinimas „tonton makutai“ kilo iš haitietiško kreolų mito apie dėdę („tonton“), kuris grobia ir baudžia neklusnius vaikus, įkišdamas juos į maišą („macou­te“) ir po to juos suėsdamas.

4 1909 m. Prancūzijoje pasirodęs Josepho-Henri Rosny vyresniojo priešistorinis romanas, sulaukęs didžiulės sėkmės.

 

Publikuota 2024 m. kovo 31 d.

Iš prancūzų kalbos vertė Ieva Vaitkevičiūtė