Kartais gerai, kai poetai nustebina. Štai Erika Drungytė mano sąmonėje ilgai buvo įsitvirtinusi kaip lyriškos poezijos kūrėja, o nuo 2015 m. perėjo prie socialesnės kūrybos. Šeštoji knyga „Bukolikos“ perteikia jos centrinę ašį – atsparumą, kylantį iš gero savęs ir pasaulio pažinimo, išgrynintų vidinių tikrumo principų. Poezija naudojama kaip terpė tai įtvirtinti menine kalba. Kaip ir „Patria“ (2015), „Kalnas ir miestas“ (2020), naujoji E. Drunygtės knyga parašyta prislopinus asmeninį „aš“, renkantis nuošalę, tarsi be aktualijų, be rėksmingumo, be akivaizdžių dirgiklių, tačiau galima nujausti – poezijoje savivoką stiprina įveikta krizinė būsena. Šis aspektas ne itin būdingas šiuolaikinei socialiai poezijai: jau esame pratę, kad eilėraščiais aktyviai reaguojama į procesus, o aktualios temos ar aiškiai išreikštas socialinis jautrumas kartais padeda poetams formuoti tapatybę.

E. Drungytės poezijoje apie atsparumą kalbama ne tiesiogiai, o papildomų reikšmių įkrautais įvaizdžiais. Pagrindinė „Bukolikų“ veiksmo vieta – žalias sodas – suvoktinas kaip vertybinis orientyras: „neveikia jokie ten / kovos su priešu dėsniai / O atsilaikymo taktika – cikliškas vainikėlio kartojimas“ (p. 44). Žinome, kad lietuvių kultūroje kraštovaizdis laikomas aukštąja atramine kategorija, turinčia ilgą tradiciją ir atpažįstama nuo liaudies dainų iki Jono Aisčio „Miško ir lietuvio“. Pristatydama jo dalį – sodą, E. Drungytė įprasmina kraštovaizdžio raidą iki privačios teritorijos. Sykiu apeliuoja į tai, kad šiandien sodas neprarado universalaus krūvio. Todėl poetė išnaudoja šio įvaizdžio daugiareikšmiškumą – galima aptikti gyvybinį mito cikliškumą, globalią florą, sieti su Antikos motyvais, religijos simbolika. Tai leidžia per sodo vaizdinį reguliuoti panoraminį mastelį: tiek konceptualizuoti, tiek išplėtoti nuo privačios namų (sodžiaus) teritorijos, rojaus sodo iki Lietuvos būklės. 

Natūralu, kad simbolinėje erdvėje vykstantys mikroįvykiai, gamtos ciklai įgyja didesnę reikšmę. „Bukolikose“ rūpintis namų sferai priklausančiu sodu – tai lyg rūpintis savo vidumi („O iš didžiosios veidmainystės / Atrakinu tik tuos vartus / Kurie yra į sodą“; „miegas“, p. 56). Kita vertus, čia svarbus aplinkos suvokimas, leidžiantis stebėti sodą tarsi socialią sceną, kurioje klostosi tarprūšiniai santykiai (ciklas „Nykštukų klausimu“). Todėl tekstai rašomi iškart dviem kryptimis – aprėpia introspekciją (būsenos) ir kritinį komentarą. Vertinimą išduoda intonavimas – išmintingai ramus, šiek tiek čiurlioniškai sinestezinis, šiek tiek budistinis aplinkos išgyvenimas (atpažįstamas nuo ankstyvųjų šios poetės knygų), kartais ironiškas scenose, vykstančiose savame kieme. 

Todėl E. Drungytės poezija nėra neutrali. Tokio pobūdžio tekstai, kurių fone sutelkta didelė simbolinė vertė, tampa patogūs apmąstyti savo ir svetimo skirtį, atskiras bendruomenių salas. Atsparumas E. Drungytės poezijoje siejamas su gyvenimiška patirtimi, tačiau kyla iš vertybinio pamato ilgesio. Reikšmine „Bukolikų“ sąsaja knygos pradžioje tampa Kristijono Donelaičio „Metų“ ganytojiškos parafrazės, o pabaigoje pateikiama religinio pobūdžio eilėraščių oratorija, kurioje veikia religinės kaukės. Suprantama, XXI a. jau neįmanoma remtis hegzametru rašytų pamokymų formomis, tačiau „Bukolikas“ išbaigia tam tikras dainiškas bukoliškumas. E. Drungytės poezijoje į pokytį reaguojama: randasi trupantis, tai lyrinis, tai proziškas, skylantis kalbėjimas, kurio svarbiausia jėga – aprašymas, komentavimas. Tačiau atskleidžiama: jei cikliškumas tebėra pasaulį amžinybėje, savame kosmose laikanti forma, tai pamatinės vertės nesikeičia, todėl sąmoningai stojama jų pusėn, atvirai neišduodant konservacinio diskurso.

Stipriausia „Bukolikų“ dalis – tankia įvaizdžių sistema suformuluota idėjinė programa. Grupuojant įvaizdžius pagal jiems priskirtą papildomą vertinamąjį kodą, formuluojami alegoriniai įvykiai: „Kiekvienas miestas turi savo mažytes salas / Apsuptas daugiaaukščių – grėsmingų flotilių / Šaižiai svyrančių vėjyje / baugiai linguojančių / Nuasmenintom sausumos pėstininkų kajutėm“ („sniegas sode“, p. 44). Iš tokio vertybinio aprašymo aiškėja, kad svarbią funkciją atlieka meninės priemonės – apvertimas, net ironiškas nureikšminimas, sumažinimas (ypač politinis ciklas „Nykštukų klausimu“). Regis, būtent taip suformuluoti ir tekstų aprašymais paremti idėjinę sistemą poetei yra svarbiausia. Dėl to socialioje jos poezijoje išoriškai menkai išreikšta drama, bet galima nujausti, kad problematika reiškiama pusiaukalbe, pridėliojant žymiklių: „Baltuodamas / Šis peizažas pavirs nesvarumo vieta tavo nuojautoms / Stirnų ausys karpys jas kaip vakarą malkų nešėjui veltiniai“ („nuojautų trupiniai“, p. 25); „veiksmažodžiais tu nusivylei // labiausiai nuosakom nes tau iš jų beliko / vien tariamoji. Keistum jei galėtum“ („lapkritis. auštant“; p. 29); „Jei pasakytum kad jais tiki / Ir jei tvirtintum jog tai nesąmonė / Bet kuriuo atveju pasiaiškint reikėtų / Dviem oponentų stovykloms“ („Nykštukų klausimu I“; p. 35). Tai specifinė komunikacija, kurios krūvis sutelktas į eilėraščio foną, todėl komunikuojama lyg šešėlių teatre – gestais pro šydą. Tačiau sąmoningai atsisakius „dramatizuoti“, be įtampos pakomentuojamos iš anksto žinomos nuostatos.

Tai išties įdomi šios poezijos pusė. E. Drungytė demonstruoja doro intelektualo žinias: apeliuoja į reikšmines kategorijas, remiasi solidžiais autoritetais (K. Donelaitis, krikščionybė, Antika), bet vengia skambių žodžių ir socialiniams komentarams renkasi parabolės formą. Tačiau taip rašydama aiškiai pridengia savo poezijos temas ir jai reikšmingus kritikos taikinius – šitaip darė XX a. pabaigos modernieji poetai (pvz., Sigitas Geda, Vytautas Bložė, Marcelijus Martinaitis, iš dalies Justinas Marcinkevičius). Jų poezija stipri ir įspūdinga įvairiomis prasmėmis. Cenzūros sąlygomis poezija atliepė poreikį kalbėti apie pavergtą protą, įprasmino nuslopintą tautos istorijos tematiką. Kūrybiškai peržengdami tabu, kūrėjai lavino poetinę kalbą sąlyginiu, epiniu kalbėjimu, naudojo mitų, religijos pagrindus, bet iš esmės – dviprasmiškai interpretuodami realybę ir istoriją sugebėjo pranešti tiesą nekurdami melo. Tai atliepė kūrėjo ir jo auditorijos santykis: jei nebūtų, kas numanomą tabuizuotą pranešimą perskaito, neliktų poreikio tokio tipo komunikacijai. 

Gana nedaug kalbame apie Sąjūdžio laikotarpiu brendusius poetus, kuriuos ši modernioji poezija paveikė skirtingai. Kiek akivaizdesnė estetinė įtaka (ypač S. Gedos estetika, V. Bložės verlibras), kiek rečiau orientuotasi į su tokia estetika susietą idėjinę ir patriotinę trajektoriją. Pastaroji įtaka – ambicingesnė. Tokio pobūdžio poezijos šiandien rašoma nedaug. Šiuo metu ją geriausiai atspindi Rimvydo Stankevičiaus tekstai (nuo „Kertinio skiemens“, 2015). Pastarąjį dešimtmetį poetas prisiima bendruomeninį tradicijos tęsėjo vaidmenį, o kultūrą (sąsajas su poezijos klasikais) pasirenka kaip dvasinę atramą. Poezijos žinutes formuluoja ne tiesmukai, o šifruodamas – per dramatiškai alegorinį tekstą ir problematiką pridengiančiais bendro pobūdžio įvaizdžiais (tamsiųjų viduramžių siužetai, vasalų ir valdovų santykiai, klaidinanti pūga; Lietuva tampa simboline bendruomenine kategorija). 

E. Drungytės pasirinkta kryptis artima R. Stankevičiui, bet ir kitokia. Jau knygoje „Patria“ (2015) susiformavo jos poetinė programa – introvertiškas būvis, orientuotas į atsparumą ir dvasinį bagažą. Tai atpažįstama ir „Bukolikose“. Nusivylus iliuzijomis, pasyvumas suvokiamas kaip orus buvimo būdas, o ironiška distancija palaiko šią vertybinę laikyseną: subjektei leidžia išlikti savimi, žaisti kuriant landas, kurios leistų iš užuominos interpretuoti visą kultūrinės ginties paveikslą. Tokia laikysena nėra prisitaikėliška ar alternatyvi, tačiau gynybiškai taktinė. Dėsninga, kad ji paveikia minties raišką, o šią pratęsia komunikacija poteksčių kalba – maskuojant temas, tarsi jos savaime būtų tabu. Todėl poezijoje nuspėjama sava ir svetima erdvė, susvetimėjimo būsena, o buitiniai rūpesčiai (vištų klausimas, kurmių pasaulis) tampa jų simboliniais vektoriais. Ironiškai vertinami socialiniai ekscesai neišvengiamai tampa atsparumą palaikančios laikysenos dalimi. 

Labai įdomu, kad poezijoje problemos reiškiamos taip neakivaizdžiai. Tačiau, kitaip nei R. Stankevičiaus atveju, E. Drungytės poezijos kodai subjektyvesni ir, drįsčiau sakyti, mažiau paveikūs. Skaityti „Bukolikas“ man buvo keblu, nes poetė renkasi uždarus įvaizdžius, sode rikiuojamus pagal nuostatas, kurios suvokėjui gali likti nežinomos. Tarkime, sodo semantika aiški, tačiau atskirame tekste jo sudedamųjų dalių (zylės ar krapo), iš kurių formuojamas eilėraščio įvykis, – dažnai ne, nes koduotoje kalboje nėra aiškiai iškomunikuotų kontekstų. Be jų išties sunku adekvačiai įvertinti teksto įtampų taškus. O tai svarbu, nes specifinei komunikacijai turi atsirasti adresatas, dėl kurio pasirinkta tokia raiška. Įdomu, kas jis?

Net jei nepriklausau tikslinei šios poezijos interpretacinei bendruomenei, vis tiek gaila, kad socialinės poezijos potencialas išnaudojamas būtent tokiu būdu. Kai pastarąjį dešimtmetį socialinio turinio viešoje erdvėje padaugėjo, su ja siejama problematika ėmė skverbtis ir į poeziją. Į tai sureagavo jaunesnieji, kuriuos socialinės realijos domina natūraliai. Todėl svarbu girdėti daugiau skirtingų generacijų poetų balsų. Tačiau susidaro įspūdis, kad tiek R. Stankevičius, tiek E. Drungytė savo socialią poeziją rašo taip, lyg poezijos skaitytojas būtų užstrigęs XX a. pabaigoje ir gyventų prievartos atmosferoje. Jų tekstuose problemos išreiškiamos apibendrintai – kaip slegiantis foninis pavojus be veido, be vardo (aišku, tik nesusiprantantiems) – ir skatina ieškoti kitų orientyrų. O toliau vertybės plėtojamos pagal cenzūros sąlygomis paplitusias susimirksėjimo manieras (pvz., J. Marcinkevičiaus mąstymo kelias, kad tikroji Lietuva yra vidinė, atsiranda katedros simbolis etc.). Tad paliksiu klausimą atvirą, kiek šiandien tokia maskuojanti poezija iš tikrųjų yra pajėgi perteikti idėjas. Ar tikrai mums pakanka vien miglotų įtampų ir nuojautų? Kokiomis aplinkybėmis poezija ima veikti kaip „minkštoji galia“? Verta apie tai mąstyti, nes skirtingos kartos įvairiai suvokia minties laisvę ir jos ribas. O tai žinoti svarbu.