Ketvirtoji Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knyga „Antra dalis“ – greitai perskaitoma, tačiau daug lėčiau perprantama. Mane ji sudomino krizės įveikimo pasakojimu. Nežinau, ar daug kūrinių atsiranda be krizės, bet pastarąjį dešimtmetį jos tapo gerokai autobiografiškesnės. Diagnozės, netektys, nutylėtos traumos ir įgytos patirtys tapo parankios konstruoti poetų tapatybes, derinant terapinę saviraišką ir aktualius socialinius komentarus. Ilgainiui tokios knygos lentynoje ėmė priminti chorą – balsai skirtingi, o esmė panaši. M. Nastaravičiaus poezija į šią bangą irgi pataikė: jau nuo „Mo“ (2014) tapo atpažįstama iš eilėraščių, primenančių fragmentiškus pasakojimus, kuriuose šmėkščioja Marijampolis, komplikuotas santykis su tėvo netektimi, buvimas poetu, vėliau tėvystė. „Antroje dalyje“ visa tai tebėra svarbūs poezijos šaltiniai, tačiau poetas bando juos labiau maskuoti, ironizuoja („vos man prabilus tave vadins tema, įvaizdžiu, tradicija“, p. 27). Jis ima rašyti nuasmenintu balsu, kalba apie krizę kaip klasikinę meno varomąją jėgą. Ir todėl sukuria įvairiapusišką tekstą.

M. Nastaravičių domina, ką su mūsų patirtimis daro nepatikima atmintis. Apie ją jis mąsto kaip savo balso ieškantis generacijos atstovas. Nors šį procesą „Antroje dalyje“ poetas spraudžia į sapniško scenarijaus logiką ir imituoja režisūrą, man atrodo, jį prasmingiau gretinti su geologo darbu. Krizės sąlygomis autorius rausiasi po įvairiausius klodus, siekdamas patyrinėti ištakas, aptikti ir išgauti gyvybinių resursų dabarčiai. Gal todėl knygoje svarbus tekantis vanduo ir kone fiziškai apčiuopiamas įsižeminimas. Siūloma simboliškai suvokti, kad kelias iš krizės į save įmanomas atsisakius paveldėtos posovietinės, nederlingos „civilizacijos“ ir lyg po kataklizmo pradedant iš naujo – atradus vidinę saugią terpę, pavadinamą „tarpupiu“ (sąsaja su poeto gimtąja vieta, esančia šalia Senojo Tarpupio gyvenvietės Vilniaus rajone). Ši stipri krizės sprendimo analogija įtraukia platų ir aktualų kontekstą – tarpgeneracinę traumą ir bendražmogišką nesaugumą, nulemtą šiuolaikinių geopolitinių įtampų (karas Ukrainoje, Mariupolis). Tačiau lūkestis, kad išeikvotą erdvę galima kultivuoti geriau nei protėviai, nepasiteisina. Tai įmanoma tik mėginant atsiplėšti nuo įprastų veiklos modelių ir randant resursų savyje. Tas pats galioja ir mąstymui apie autentišką kūrybą.

Mindaugas Nastaravičius. „Antra dalis: eilėraštis“, V.: „Tyto alba“, 2024

 

Siūlydamas šią gyvenimo ir kūrybos alegoriją, M. Nastaravičius rašo kaip filosofuojantis poetas. Poezijos tekstu jis linkęs mąstyti ir klausinėti, o susidūręs su ribomis – nežinoti. Kas sudaro mus, kokie esame? Kaip tai apsakyti? Kaip gyventi šioje tikrovėje? Tai, kad atmintis kuria vaizdinius, juos sieja, komplikuoja, M. Nastaravičiui, regis, teikia galimybių kalbėti apie klaidinantį procesą, atsirandantį tarp tiesos ir vaizduotės. Toks sąmonės vyksmas yra šio rinkinio pagrindas, jį poetas perteikia naudodamas metaforos ir dramaturgijos principus. Todėl „Antra dalis“ nuo pirmų eilučių neapgaudinėja – tai atminties teat­ras, skirtas įprasminti egzistencinę situaciją ir ją transformuoti. Nors tirštame tekste itin pabrėžiama dramos forma (pvz., kartojant „antra dalis“, „antras veiksmas“, „kadras“, „scena“) man pasirodė dirbtina, suprantu, kad taip siūloma perspektyva: spektaklis prasmingas tik atliekamas, o pokyčiui svarbus judesys. Jo kulminacija – visas knygos dalis apibendrina skyrius „Mesopotamija“, kuris atskleidžia, kad M. Nastaravičiaus poezijoje kančia neatsiejama nuo kūrybos laisvės. Tai poetas pateikia kaip viltingą ir radikalų veiksmą – trauma netikėtai virsta scena, kurią vainikuoja katarsis. Paskui lieka liūdna, bet šiek tiek šviesiau.

Skaitydama „Antrą dalį“ nuolat mąsčiau apie M. Nastaravičiaus poezijos giminystę su poezijos modernintoju Vytautu P. Blože, taip pat rašiusiu apie sužeistą sąmonę ir jos klaidinančius judesius. Jo įspūdingas verlibras paremtas virsmo principu: atsisakoma baigtinės tapatybės ir tapatinimosi su dabartimi, vis gręžiamasi į praeitį mainant kaukes. Skaityti V. Bložės poeziją galiu daugybę kartų, nes tekstuose įprasmintas visuminis judesys, kai skirtingi motyvai, mitų ir religijų skeveldros tarsi skamba vienas pro kitą. Kritikoje tai vadinama polifoniniu mąstymu.

Tokios mąstymo kokybės siekia ir asmeniškesnė M. Nastaravičiaus poezija. „Antra dalimi“ jis įsitvirtina kaip poetas, kuriam svarbu ne apsibrėžti savo temą, o atrasti būdą ją artikuliuoti ir kurti tvarką iš nedarnių elementų. Šį principą poetas jau išmėgino „Bendratyje“ (2018), kai savo poezijos logikai pasiūlė konceptualią „bendraties“ reikšmę. Nekaitoma gramatinė forma laikoma kalbėjimo apie patirtį pradžia ir pabaiga, o kartu sąlyga pasakojime apie patirtį įžvelgti ryšius, ciklą.

Knyga šį principą įtvirtina didesniu mastu – ir temų, ir vaidmenų, ir motyvų kiekiu. Neatsitiktinai ji pristatoma kaip „eilėraštis“, o ne eilėraščių rinkinys. Siekiama sukurti talpią visumą, kurios pagrindu tampa galimybė pasakoti apie krizės išgyvenimą. Poetas rašo kasdienišku lygmeniu, asmeniškai, bet atsitraukęs (dažnai iki „mes“), stengdamasis nedramatizuoti (dramatiška yra forma), sakinys po sakinio. Tačiau daugelis motyvų, siejančių su krizės ištakomis, vejasi į minčių grandinėles, todėl kasdieniškos reiškinių reikšmės pranokstamos, o eilėraščio erdvė išsiplečia. Eilėraščių poveikis kyla iš dėstymo nuoseklumo ir poeto gebėjimo įžvelgti procesus net banaliuose dalykuose. Taip bulvių rūsys įgyja kažką bendro su apkasais, kapinių žeme, Marijampolis – su Mariupoliu, kasimas – su kramtymu. Tankus naratyvumas patvirtina, kad nematomi saitai yra būtini teksto gyvybei palaikyti ir gali nutiesti kelią, kurį įmanoma „eiti“ skaitant. Per visą kūrinį šis įspūdis tik stiprėja: ryšių tankis auga, radikalėja. Baigiamasis skyrius „Mesopotamija“ rodo „grandininę reakciją“ – tvarka nėra racionali, nekyla iš darnos, o visuma jungiama jungtuku „ir“.

Tai žavi, nes M. Nastaravičiaus poezijos proziškumas yra metaforinės prigimties. Jo siūloma poetinė estetika (laikau ją įvykiu) jį išsiskiria iš kitų kartos poe­tų, kuriems proziškumas reiškia konkretumą, o šito aptaki metafora nesiūlo. Rinkinys įrodo, kad būna priešingai – metafora teikia kitokios kokybės pažinimą, nes vienu metu jungia kelias sritis. Kūną ir fosilijas, gamtą, civilizaciją ir kūrybą, tikrovę, sapną ir atmintį, amžinybę ir gyvenimą. M. Nastaravičiui rūpi įdarbinti ir sustingusias frazes („atminties šaltinis“, „judinti akmenį“), jos tampa tolygios iš atminties prikeliamiems sąmonės kadrams. Gerų metaforų nesupaprastinsi iki gražių žodžių, nes jos – priešingai – atlieka tai, ko siekia „Antra dalis“: skatina gilintis į jų turinį, nuo jų atsispirti ir toliau pasakoti. Kitaip sakant, kurį laiką užsibūti jų sukurtoje įtampoje, padirbėti.

Visa knyga siūlo atidžiai klaidžioti po teksto tankynę, tarsi neturint tikslo visko iš karto suprasti, bet gaunant tikrai neblogą kompasą. Ji siekia statišką vaizdą, kalbą versti patirtimi. Nenuostabu, kad „Antros dalies“ skaitytojų atsiliepimuose kartojasi mintis, esą „kažką knygoje sau rado“, o kas tai yra, sunku įvardyti, nes sritys ir saitai, kuriuos užkabina poetas, turi ilgus čiuptuvus. Ne toks dažnas reiškinys poezijoje, kai knyga parašyta ne sau, o bando kalbėtis su kitais.

Dėl to džiugu, kad autorius rašo nesirinkdamas lengvų kelių. Viename iš tekstų minima, kad poetui reikia balso. Manau, ši knyga patvirtina, kad jo įtaigą lemia ne išskirtinės patirtys ar dikcija. „Antroje dalyje“ M. Nastaravičius bando daug ką ištarti per estetiką, tiki klasikiniu poetiškumu. Tikriausiai dėl to ji patiks ne visiems. Tačiau literatūros procesams praverčia ne tik balsai, bet ir mąstytojai. Šiuo požiūriu poetas įsitvirtina kaip vienas įdomiausių.