Ar pastebėjote, kad sulaukę maždaug keturiasdešimties poetai linkę atskleisti, kad patiria kokį nors lūžį? Kūryboje nustoja draskytis, eksperimentuoti. Prasideda nuosaikesnis kūrybos etapas. Trečioji Linos Buividavičiūtės poezijos knyga „Kelionių“ savaip patvirtina šį dėsnį. Tai kol kas švelniausio turinio jos tekstų rinkinys, kuriame mėginama susitaikyti su savimi. Nustebino net pakitusi poetės intonacija – kreipinys į save su pagarba, rašant „Tu“ (iš didžiosios!) ir lygesnis poezijos tembras. Tačiau vidinė drama – vis dar intensyvi.

Kelionė šioje knygoje – ne nuoroda į pažinimo geografiją (ši ribojasi šiltais egzotiniais kraštais). Ji siejama su pažeidžiamumo priėmimu, su gyvybės instinktu, kūno atmintimi, poreikiu išsipildyti: „Atlieku natūrinius mainus / Prisipildau, paleidžiu, iškeičiu vaistų pakuotes / Į smogą ir sniegą, į stepes ir į džiungles.“ (P. 53.) Kelionės motyvas leidžia matyti save kaip kitą, palaikyti atstumą, apmąstyti. Tačiau nesunku šios poetės subjektę apibūdinti: tai šiuolaikinė moteris, savyje atpažįstanti močiutės tremtinės bruožų, turinti obsesinį kompulsinį sutrikimą, šeimos moteris, patirianti santykių krizes, neužtikrinta poetė, aistringa kultūros vartotoja. Įdomu, kad dėl to poetės tekstai neišsprūsta iš psichologinio savęs apmąstymo proceso („Yra kelionių, kurios nesibaigia“), bet tai tikriausiai sąmoninga: poetė išmano traumų teorijas, tad mielai poezijoje jas konceptualizuoja.

Lina Buividavičiūtė. „Kelionių“, dizainerė Deimantė Rybakovienė, V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024

 

L. Buividavičiūtės kūryboje atpažįstama nuostata, kad būti girdimai reiškia drąsą ir įgalinimą. Ją poetė susiejo su terapinio pobūdžio kūryba, kurią ji vadina „atpažintine“. Ši formuluotė padeda paaiškinti, kaip jos poezijoje suvokiamas asmeniškumas: idealiu atveju jis naudojamas kaip kolektyvinis veidrodis, nukreiptas į savo gyvenime tam tikrus dėsningumus galintį atpažinti adresatą. Kita vertus, skaitant pastebima pastanga išgyvenimą pamatyti kaip didesnio paveikslo dalį. Tai subjektei leidžia net „prisimatuoti“ patologijas. Dėl to knygoje subjektė primena jautrų vandens paviršių, kurį lengvai sudrumsčia įtakos – asmeninės patirtys, giminės istorija, paveikus medijų ir kultūros turinys, košmarai. Perteikiamas jautrumas nėra neutralus, jis skatina peržengti ribas: joks kitas lietuvių rašytojas nėra taip gausiai poezijoje apmąstęs ir išdidinęs kolektyvinių traumų, iki šiol niekas nebandė taip su jomis empatizuotis, kad išgyvenimus paverstų savistabos dalimi (Vytauto Stankaus fobijų aprašymai knygoje „Renkant kaulus“ rūko kamputyje). Tokiu principu grindžiami tekstai tampa gyvenimo, suvokto kaip sunkiai pakeliamas sindromų šaltinis, vieša refleksija.

Man šis ėjimas patinka, nes L. Buividavičiūtė perteikia traumos veikimo mechanizmą, įgarsina ir įteisina temas, kurias retai matome medijose (pvz., tai puikiai atspindi ciklas „Kopriklausomybės“). Tokia poezija sėkmingai veikia kaip „empatijos posūkio“ dalis, padedanti kalbėti apie psichinę sveikatą, skirti dėmesio sąmoningumui. Todėl ji neprivalo būti darni, išgražinta. Knyga „Kelionių“ išsiskiria autorės bibliografijoje: poetė mėgina ne tiek įprasminti tabuizuotas temas (pvz., žiaurioji motinystės pusė), kiek sutelkti jas į jau atpažintus tapatybės sluoksnius: skirtingus moters vaidmenis, jos patirtas įtakas ir giminės trauminį „palikimą“, taip pat tarp šių elementų įžvelgti dėsningumų.

Gal dėl to rinkinyje akivaizdžiau matyti, kaip nuspėjamai kombinuojami biografiniai vaidmenys: poetui atrasti savyje šį tą narciziško ir kitame tekste klausti „ar mes galime kalbėti apie rašymą, kaip / Apie altorių, ant kurio aukojame? Santykius, šeimą, / Sveikatą, ramybę?“ (p. 20) arba pavojaus akivaizdoje mąstyti apie motinystę (pvz., eil. „Skendimo“) gali būti ir patogu, nes neretai palaikomas aukos trafaretas. Apie tikrovę iš autorės sužinome tik tiek, kiek ji įstatoma į konkretų rėmą: sovietmetis – tai deficitas, močiutė – mirties patale, o subjektė – naivi gimdyvė pieno pritvinkusiomis krūtimis. Eilėraščio ašį formuoja iškalbingi kontrastai (amžiaus, kūno, patirties) arba pabrėžiamas vienijantis kančios bendrumas (sibirietės tapatybė). Dar dažniau – principas „viskas arba nieko“: „O vis tik – švelnumo ir ryžto slėpinys – būti amžinai / Sužeistam ir dėl to gyti.“ (P. 58.) Noras tarpti rėmuose, rasti subjektei saugią padėtį L. Buividavičiūtės poeziją atskiria, pavyzdžiui, nuo Giedrės Kazlauskaitės eilėraščių, kuriuose vaidmenys (motinystė, katalikė, kultūros leidinio redaktorė, neįvykusi mokslų daktarė) suteikia laisvės atsiplėšti nuo stereotipų ir savarankiškai formuluoti kažką neįprasto, žavėtis kiču. L. Buividavičiūtė linkusi ieškoti paguodos išsikalbėdama ir trūkumus traktuoti kaip neišvengiamybę („[mergaitė] visada bus deginamoji, ką bedarytų?“, p. 20; „Dabar jau žinai – neišvengei“, p. 38). Taip poreikis įgarsinti netobulumą tampa eilėraščio pranešimu. Išryškėja netolydumas: trafaretai, schemos padeda vertinti reiškinius psichologijos požiūriu, o poetiniu – ne visada.

Knyga „Kelionių“ įdomi vidine įtampa, kurią palaiko sukurto intymaus pokalbio forma. Ją apibūdinčiau tyliomis derybomis dėl pripažinimo. Geras poetės eilėraštis veikia dviem kryptimis: kviečia suprasti jo nepagražintą turinį, tačiau, rodos, tuo pačiu metu stebi mūsų reakcijas ir net greičiau už kolektyvinį teisėją pabrėžia tariamas ydas: „Ir jeigu tu kada pakliūsi į tokią / Banalią situaciją“ (p. 28); „Kokia gera knygos idėja – parašyti memuarus / Apie tai, kaip patys save sargdiname, ir tada / Išgarsėti“ (p. 13); „p. s. Tikiuosi, kad šitą eilėraštį pasirinks spausdinti jūsų žurnale“ (p. 16). Tokios eilutės primena, kad poezija reiškia viešumą ir bendravimą. Taip poetės „atpažintinis“ metodas atsiveria kitu rakursu: tai – ne vidinis subjektės monologas su savimi, o mezgamas pokalbis su kitais, pereinantis į derybas dėl tokio kalbėjimo legalumo. Todėl noras kurti praauga poreikį išsisakyti, nes kartais siekiama apnuoginti kitų nuostatas, sykiu plečiant ir literatūriškumo suvokimą. Tai stipri idėja: empatinis kalbėjimas pajėgus provokuoti, bet ar provokacija pavyko, spręs kiekvienas asmeniškai.

Apskritai bendravimo su skaitytoju gija knygoje man pasirodė talpi. Jau įprasta, kad poezijoje rašytojo ir skaitytojo santykis tapo ne toks hierarchiškas: pastarąjį dešimtmetį pasirodė mažai autoritetingų pamokslavimų, poetai dažniau plėtojo pokalbį su skaitytoju kaip su lygiu. O terapinėje L. Buividavičiūtės poezijoje šis santykis netikėtai apsiverčia. Skaitytojo vaidmuo sustiprinamas, nes laikomas dalimi poetę steigiančio kolektyvinio žvilgsnio. Tai savaip atspindi šios poezijos problemas ir lietuvių poezijai būdingą per didelį susireikšminimą arba „nusinulinimą“. Abiejų požymių poetės eilėraščiuose gausu. Jie nuolat pulsuoja kontrastais, kurie iki patoso išaugina būsenos reikšmę, todėl ilgainiui gali nebeįtikinti pasirinktomis priemonėmis. Jei jau kentėti, tai judant per bekraštes stepes, nirčiai varant su botagu, jei išgyvenama terapija, tai ji prilygsta šventojo Vito šokiui, išpažinimas – mėžiamoms Augėjo arklidėms. Jeigu formuluoti ką nors konceptualesnio, tai barokiškai („Tuštuma yra saldi, tuštuma kerta kaip kobra, ji / Saldi it narkotinis pienas ir kraujas, susimaišę / Maliarinio uodo snapelyje“, p. 21). Visa tai skatina knygą „Kelionių“ permąstyti kaip poeziją apie auką steigiantį žvilgsnį. Dar niekad jis nebuvo toks atviras. Norisi tikėti, kad šios poezijos sukurta įtampa nėra priklausomybės nuo išsisakymo simptomas. Todėl svarbu, kad L. Buividavičiūtė ieško ne tik empatijos, bet ir talpios metaforos kaip išeities. Ne veltui viltis – šio konceptua­liausio poetės rinkinio ženklas.