Dimitris Angelis. Šiuolaikinės graikų poezijos jūra

 

„Aš iš mažos šalies. Akmenuotos Viduržemio jūros pakrantės, kurios visas turtas – kovojanti tauta, jūra ir saulės šviesa. Mūsų kraštas mažas, tačiau jo tradicija plati ir gili, jai būdinga tai, kad buvo perduota be pertrūkio. Graikų kalba niekada nesiliovė skambėjusi žmonių lūpose. Ji kito, kaip kinta bet kuri gyvybė, bet niekada nenutrūko.“ Taip kalbėjo Jorgas Seferis, atsiimdamas Nobelio premiją 1963 m., – jis išsakė prieštarą, gerai apibūdinančią graikų literatūrą: ji rašoma viena seniausių kalbų, tačiau šiandien mažai kas ja kalba (Graikija, Kipras, diasporos bendruomenės), todėl siaura erdve apsiribojančią graikų literatūrą būtina versti. Graikų literatūros praeitis siekia antikinius ir bizantiškus tekstus, tačiau literatūrinis praeities žymuo svetur šiandien vos įžvelgiamas. Taip, J. Seferiui buvo lemta gyventi laikais, kai Smirnoje – rašytojo gimtinėje prie Mažosios Azijos krantų – veikė graikų teatrai, buvo leidžiami graikiški laikraščiai ir žurnalai, vyko įvairūs kultūriniai renginiai. Jis dar užtiko aktyvių graikų bendruomenių Konstantinopolyje ir Egipte, iš kur buvo kilę garsūs literatai – senasis aleksandrietis Konstantinas Kavafis, Timas Malanas, Stratis Cirkas. Tuomet graikiškos bend­ruomenės dar klestėjo Odesoje ir Bukarešte – iš šių miestų graikų kalba pasitraukė XX a. viduryje.

 

Dimitris Angelis. Šiuolaikinės graikų poezijos jūra
Konstantinas Kavafis. Nuotrauka iš Onasio fondo Kavafio archyvo

 

K. Kavafį – vieną poetų, padariusių didžiulę įtaką XX a. poezijai visame pasaulyje – ir Niką Kazandzakį žino bemaž visi. Manau, tie, kurie myli poeziją, jau susipažino ir su dviejų graikų nobelistų, Jorgo Seferio ir Odisėjo Eličio, kūryba, taip pat yra skaitę vis dar populiaraus Janio Rico1 eilėraščių. Tačiau abejoju, ar yra girdėjusių apie kitus du rimtus kandidatus į Nobelio premiją – Kostį Palamą (1858–1943) ir Angelą Sikelianą (1884–1951), kurie buvo laikomi gigantais, bet šiandien jų kūryba retai tyrinėjama anapus universitetų sienų. Būtent K. Palamas poezijoje įtvirtino šnekamąją kalbą tuo metu, kai vyravo archaizuotas kalbos variantas: Graikijoje ilgus metus egzistavo diglosijos problema, o literatūra buvo viena pirmųjų sferų, kur šnekamąją kalbą pradėta vartoti nuosek­liai. Nors pompastiškasis A. Sikelianas paliko didžiulį įspūdį Pauliui Eluard’ui, kai šis 1946 m. Atėnuose išgirdo jį griausmingu balsu deklamuojant savo eiles, net įdėmiai užsienio poeziją sekantieji vargu ar bus girdėję apie graikų pokario poetus – Takį Sinopulą, Miltą Sachturį, Tasą Livaditį, Dimitrį Papadicą, Niką Karuzą, taip pat pernai mirusias poetes Kikę Dimulą ir Kateriną Angelaki-Ruk.

 

Dimitris Angelis. Šiuolaikinės graikų poezijos jūra
Kostis Palamas

 

Graikija XX a. patyrė daug išbandymų: išgyveno du Balkanų karus (1912–1913), Mažosios Azijos karinę kampaniją ir katastrofą, kovėsi Didžiosios Britanijos pusėje per Antrąjį pasaulinį karą (1940–1941), priešinosi okupacijos metais (1941–1944), išgyveno siaubingą pilietinį karą (1946–1949) ir po jo vykusį kairiųjų persekiojimą, patyrė turkų įsiveržimą į Kiprą tuo metu, kai šis siekė susijungti su Graikija (1974 m.), buvo nuolat krečiama įvairių judėjimų, susiskaldymo ir diktatūrų (1909, 1916, 1922, 1925, 1933, 1935, 1936, 1967–1974 m.). Savaime suprantama, intensyvus politinis gyvenimas skatino ekstravertiškos poezijos, turinčios aiškų socialinį taikinį, įsigalėjimą, palaikė „poeziją – laiko šauklę“, tačiau ši visuotinė orientacija netrukdė kurti įdomių egzistencinių eilių – tiesa, kiek nutolusių nuo bendros srovės. Reikšmingą, siurrealizmo itin paveiktą XX a. 4 dešimtmečio modernistų kartą (Graikijoje literatų kartos skaičiuojamos pagal pirmųjų kūrinių publikavimo datą, – vert. past.) keitė dvi pokario kartos, teikusios pirmenybę politinei ir socialinei tematikai – geriausių jų atstovų knygos priklauso vadinamajai pralaimėjimo poezijai. Nepaguodžiami kairieji nesugebėjo susitaikyti su istoriniu pralaimėjimu, po pilietinio karo išgyveno persekiojimus ir tremtis, todėl šios pakraipos poetai išsiliejo protesto ir kartėlio kupinose eilėse vengdami rimčiau permąstyti įvykius.

 

Dimitris Angelis. Šiuolaikinės graikų poezijos jūra

 

8 dešimtmečio kartą sudaro daugybė reikšmingų poetų ir poečių, atėjusių į literatūros lauką pulkininkų diktatūros metais. Jiems įtaką padarė bytnikai, 1968 m. gegužės įvykiai ir apskritai laikotarpiui būdingas maištingumas. Dauguma pradėjo nuo protesto eilių, bet po truputį persiorientavo: visuomeniniai reikalavimai užleido vietą egzistenciniams akligatviams. Taip buvo ruošiama dirva kitai kartai, vadinamiesiems asmeninės vizijos poetams, atsisukusiems į paprastą žmogų, dažniausiai miestietį, į jo mažas ir dideles kasdienes problemas. 8 dešimtmečio protesto, neigimo karta karaliavo iki XXI a. pradžios – šiandien ji jau dingsta iš akiračio. Tačiau niekas negalėtų teigti, kad iškiliausieji šios kartos atstovai – Janis Kondas, Jorgas Markopulas, Michalis Ganas ir kt. – nesusilauks susidomėjimo ateityje.

 

Dimitris Angelis. Šiuolaikinės graikų poezijos jūra
Nobelio premijos laureatai Jorgas Seferis ir Odisėjas Elitis

 

XX a. 9 dešimtmetyje pasirodė nemažai gerų poetų, tačiau kai kurie iš jų susižavėjo netikėta prozos sėk­me ir buvo jos pavilioti arba tiesiog pradėjo tarnauti dviem ponams. Artėjant link 2000 m. atrodė, kad graikų poezija klimpsta į pelkę. Nors visoje Graikijoje širdis virpino filmas „Mirusių poetų draugija“ (1989), nors poezija ir išlaikė visuomenėje svarbią simbolinę reikšmę, todėl jauniems poetams nebuvo sunku rasti leidėją, vis dėlto XX a. paskutiniame dešimtmetyje suskambo vos keli nauji vardai. Daugelis prakalbo apie neregimąją kartą, kuri paprastai tyrinėjama kartu su vėliau debiutavusiais poetais.

 

Dimitris Angelis. Šiuolaikinės graikų poezijos jūra
Kikė Dimula

 

Todėl visus nustebino šio amžiaus pirmajame dešimt­metyje ryškiai suspindusi nauja poetų karta. Dauguma jos atstovų kalba užsienio kalbomis, yra baigę magistro studijas, patyrę užsienio literatūros (dažniausiai anglakalbės) įtaką, turi talentą ir yra sunkiai priskiriami kokiai nors vienai estetinei ar ideologinei srovei. Tai poetai ir poetės, susiformavę globalizacijos aplinkoje, mažai susiję su graikų tradicija ir retai ja besiremiantys – daug dažniau jie linkę atnaujinti poeziją, mėgsta performansą ir siekia bendrystės su kitais menais. Jų formavimuisi, žinoma, svarbi ideologijų pabaiga (1989 m.), taip pat nuo 1996 m. graikiškai pradėta leisti Paulio Celano kūryba. Naujosios kartos poetus paveikė krizė, nors ją bent kol kas įamžino vos keli. Visai neseniai anglų kalba išleistos dvi graikų poezijos antologijos galbūt mėgino komerciškai išnaudoti tai, kad Graikija trumpam atsidūrė dėmesio centre, bet rimto šiuolaikinės graikų poezijos paveikslo pateikti nesugebėjo. Titika Dimitrulia, žinomiausia kritikė, stebinti ir vertinanti pastarųjų metų poezijos tendencijas, rašo: „9 dešimtmečio kartai būdinga, kad anksčiau grupeles sudarę poetai panoro atsiskirti, 10 dešimtmečio karta iš esmės išsibarsčiusi, o šio amžiaus pirmojo dešimtmečio karta – naujas darinys, suma vienišų balsų, kurie neturi jokių bendrų estetinių ar politinių nuostatų, naudoja skirtingas poetines technikas. Trumpam susitikę šios kartos poetai gerai sutaria ir greitai išsiskirsto.“

 

Dimitris Angelis. Šiuolaikinės graikų poezijos jūra
Katerina Angelaki-Ruk. Spiro Vačio nuotrauka

 

Taigi naujausioje graikų poezijoje yra įdomių tendencijų ir vardų. Be abejo, kai kurie jų tobulės, dalis pasuks į kitus literatūros žanrus, treti pradings ieškodami būdų patenkinti gyvybinius poreikius. Nemažai šios kartos atstovų, greitai švęsiančių 50-mečius, tebėra aktyvūs ir įdomūs: Janis Antiochu, Stamatis Polenakis, Janis Stigas, Katerina Iliopulu, tikimės, kad ir straipsnio autorius. Iš jaunesnių poetų ir poečių arba tų, kurie pirmus poezijos rinkinius išleido vėliau ir kurių kelias dar tik prasideda, išsiskiria Dimitris Leondzakas, Antigoni Vucina, Charis Psaras, Tomas Calapatis2, Vaja Kalfa, Tanas Gogas, Anna Griva. Dauguma jų gyvena Atėnuose, keli – Salonikuose. Kiek anksčiau poezijai itin palankus klimatas formavosi Dramoje (Makedonijoje) dėl žurnalo „Diodos“ veiklos, o šiandien poezijai draugišką aplinką žurnalas „Thraka“ kuria Larisoje. Vieni kūrėjai eksperimentuoja naujomis formomis, kiti į graikų poe­ziją perkelia užsienio skaitinių bagažą, treti priklauso neoformalizmo srovei ir rašo rimuotas eiles.

 

Dimitris Angelis. Šiuolaikinės graikų poezijos jūra
XX a. 4 dešimtmečio karta

 

Kaip ir anksčiau, Graikijoje leidžiami jaunų poetų formavimuisi svarbūs popieriniai žurnalai – tai ne tiek tribūna kūrybai skelbti, kiek susitikimų vieta, suteikianti galimybę apsikeisti nuomonėmis. Nors įsigalėjus internetui ir skaitmeniniams leidiniams, popierinių žurnalų įtaka sumenko, jie nepraranda svarbos, nes palaiko konkrečią poezijos kryptį. Seniau poeto Chario Vlaviano leidžiama „Poezija“ drąsino poetus, kuriems įtaką darė anglosaksiška tradicija, šiandien „Neo Planodio“ palaiko rimuotą poeziją, „Frmk“ (farmako – gr. vaistas) skatina postmodernias tendencijas, o aplink „Ta poiitika“ buriasi įvairialypiai nauji balsai.

Prieš 200 metų naujoji graikų poezija užgimė su Europos romantizmo korifėjumi Dionisiju Solomu ir jo amžininku Andrėju Kalvu. Abu, nors yra didūs poetai, nuskriausti dėl vertimų į kitas kalbas stokos. Šiandien jų kūryba vis dar ieško savo skaitytojų, kaip ir apskritai poezija visuose Europos kraštuose.

 

Dimitris Angelis. Šiuolaikinės graikų poezijos jūra
XX a. 8 dešimtmečio karta

 

Jau pripažintų ir energingų jaunesnių poetų kartos kuria jungdamos asmeninę patirtį su visuotiniais siekiais. Būtų smagu, jei šiame „Literatūros ir meno“ numeryje spausdinamos eilės prisidėtų prie glaudesnio poetinio dviejų kalbų dialogo, galinčio praturtinti abiejų šalių poeziją ir atverti skaitytojams naujus kelius.

 

1 Lietuviškai nobelistų ir J. Rico kūrybos galima perskaityti šiame rinkinyje: Giorgos Seferis, Giannis Risos, Odysseas Elytis, Nikos Gatsos. „Dovana sidabro eilėraštis“. – Klasikų asociacija, 2018.

2 T. Calapatis 2020 m. dalyvavo „Poetinio Druskininkų rudens“ skaitymuose. Jo eilių, kurias vertė Rūta Burbaitė, galima perskaityti festivalio almanache.

 

Iš graikų kalbos vertė Kristina Svarevičiūtė

 

Straipsnį remia Lietuvos graikų draugija „Patrida“

 

Draugai