Poetas Tomas Petrulis – vienas ryškiausių pastarojo dešimtmečio debiutantų. Rašo nedaug, tačiau sugeba išsiskirti originaliais tekstais ir netgi priverčia išrausti. Štai knygoje „Sterili“ poetas naivia intonacija dėstė apie „moralinio dėsnio varputę“ arba netikėtai iš Jėzaus žaizdų „kildino“ klimato kaitą. Tenka pripažinti, kad tokie vaizdiniai lietuvių literatūrai neįprasti.

 

 

 

Trečioji T. Petrulio knyga „Daikto kūnas“ – ne tokia radikali kaip „Sterili“. Tai lemia pasikeitęs rašymo formatas. Knygoje skelbiami neapibrėžto žanro vaizdeliai su absurdo filosofijos pretenzija. Vasaros pabaigoje T. Petrulis juos skaitė kaip eilėraščius, dalį skelbė spaudoje vadindamas poetine proza. Natūralu klausti, ką tai reiškia. Gal nusivylimą poezija? Tačiau jis atskleidžia, kad toliau linkęs laikytis nemadingai sudėtingo kelio ir grumtis su fundamentaliomis problemomis. Šį kartą tai – Eros ir Thanatos, komunikacijos problemos, į svarstymų lauką netgi įtraukiamos kai kurios realijos (konfliktas Gazoje, karas Ukrainoje ir sąmokslų „plandemija“).

T. Petrulis išsiskiria mokslinga retorika ir patvirkusiai jusliška dvasia. Šių pradų derinį norisi sieti su petruliškumu. Šįkart „Daikto kūne“ jis kratosi nešvankaujančio religinio poeto įvaizdžio ir matuojasi filosofuojančio rašytojo rūbą. Svarbu pabrėžti – būtent matuojasi, nes daug ką traktuoja pseudo- lygmeniu. Tai atskleidžia „Daikto kūno“ dizainas (aut. Greta Ambrazaitė): viršelio centre palikta anga (gelmei ar kūnui atverti?), o aplink angą išdėstytas tekstas, kuriame T. Petrulis iškart žaismingai diskredituoja autorystę (lyrinis subjektas numarina Tomą Petrulį). Knygos gale randame formalią biografiją ir nuotrauką, kurioje autorius šiek tiek maivosi.

Toks žaidimas būdingas triksteriui. Triksteriais laikomi ambivalentiški personažai – su socialiniu karnavalu ir mitologija siejami žaismingi apgavikai, pašaipūs juokdariai, tabu laužytojai. Dažnai jie neturi aiškios tapatybės, tačiau linkę socialinę tvarką traktuoti kaip farsą ir išsišoka net karnavalo viduje – tai pagrindinė savybė, sietina su T. Petrulio kūryba. Lietuvių literatūroje triksteriais tampa marginalai arba „kreivi“ personažai (pvz., Marcelijaus Martinaičio Kukutis), o „Daikto kūno“ autorius palaiko tokį triksterio įvaizdį, kuris net peržengia fikcijos ribas: tikrovėje būna supainiojamas su sukurta kauke. Kartais su pažįstamais juokais net padiskutuojame, ką šiandien sutikome, – Tomą ar Petrulį. Jis trolina.

Visa T. Petrulio kūryba atkreipia dėmesį į socialinės ir mentalinės prievartos mechanizmą – iškelia socialinius tabu, pabrėžia veiksmų ir žodžių kontrolę. Tokie fundamentalūs reiškiniai kaip demokratijos teikiama asmens laisvė, laisva valia, individualumas, gebėjimas susikalbėti ir įsiklausyti jo tekstuose yra kūrybingai demaskuojami kaip reliatyvūs ar bent jau abejotini. Ši išreikšta abejonė – visaapimanti ir pateikta provokuojamai.

Autorius renkasi originalią kritinę poziciją – atskleidžia itin stiprų sąmonės susvetimėjimą. Poezijoje šią būklę įprasmino radikaliai jusliška sąmonė, priklausanti anachroniškai „gamtos sričiai“. Šiuolaikiniame pasaulyje ji nuolat atrodo nenorminė, neatitinka pažangių mąstymo idėjų ir krikščioniškos moralės. Susvetimėjimą lengviau atpažinti iš aiškiai išreikštos ironiškos distancijos vaizduojamo pasaulio atžvilgiu, o T. Petrulio poezijoje sąmonė veikia tiesiogiai, tarsi be apsimetinėjimo, lyg naiviai. Jos svetimumas skirtingoms sistemoms savaime tampa iššūkiu.

Proziškame „Daikto kūne“ T. Petrulis renkasi saugesnį kelią ir palaiko didesnį, sakytum, objektyvesnį atstumą nuo aprašomų objektų – iš pasakotojo pozicijos kuria panašias situacijų „studijas“ bei vaizdelius apie santykius tarp reiškinių. Pvz., „Skandale“ puodelio su lėkštute vaizdinys kelia klausimus, ar skirtingų komplekto dalių santykis moralus, juk puodelį kilnojantis kavinės klientas (pasakotojas) taip nevalingai skatina jų sueitį. Šį vaizdinį galima vadinti petrulišku: šiek tiek komiškai, kiek „kreivokai“ apmąstoma rimta problema. Nors aiškiai nenurodyta, į ką apeliuojama (pvz., gal į tos pačios lyties atstovų partnerystę), įdarbinama kontroversija. Taip triktsteris, tarsi pasakotojas, kilnojantis puodelį, pats įsiterpia kaip pleištas tarp normos ir tiesos.

T. Petrulio kūryboje neišvengiamai pasirodo seksualinė intencija. Pvz., „Ledinuke“ kvietimas biure pasivaišinti ledinuku suveikia kaip nepadorus kliento gundymas, tačiau leidžiama pamatyti ir kitą pusę – kad ledinukui atsidurti blondino burnoje tolygu gyvenimo kelionei, kurioje atranda tikrąjį save. Tai irgi petruliškas vaizdinys, kuris siūlo seksualinę intenciją kaip situacijos vertinimo vektorių. Ji susijusi ne tiek su geismu, kiek su požiūriu, kad kiekvienas yra veikiamas įvairių dirgiklių (gundomas). Tai kuria įtampą (trintį), nes būtinybė nuolat kurti santykį prilygsta sueičiai (santykiavimui). Nuo patiriamos prievartos lygio priklauso, kaip situacija bus traktuojama, – vyks malonus aktas, o gal perversija. Seksualinė intencija kaip moralės kompasas ir prievartos radaras autoriaus tekstus pripildo kone egzistencinės įtampos – čia nuolat vyksta trintis, o dviprasmybė aistrina protą. Tokie siužetai – labiausiai provokuojanti ir stipriausiai išplėtota triksterio kūrybos dalis. Būtent ji skirta suvokėjui dirginti.

T. Petrulio procesų „studijos“ yra karnavališkos: jose panaikinamas etinis vertinimas, o absurdas tampa logikos kūrimo priemone. Čia įteisinamos atvirkščią pasaulį palaikančios transformacijos ir apvertimai. „Daikto kūne“ objektams primetamas intencionalumas (su kūnišku ar erotiniu atspalviu, pvz., lėktuvo „vidus švelnus ir gyvas, audiniais įvairiais įdarytas ir mėsa, ir, žinoma, plastiku“, p. 60) panaikinamas kalbant apie žmones – jie patys yra veikiami dirgiklių, elgiasi lyg lengvai sugundomi bevaliai mechanizmai, paklūstantys instinktams ir neaiškiai lėmėjo kontrolei (Ilonos, ponios Danutės, neįgaliojo monologai). Taip normos bent trumpą laiką virsta savo priešingybėmis ir ima prieštarauti savo paskirčiai.

Šį karnavalą papildo T. Petrulio kūrybai nauja kryptis – dėmesys Thanatos sričiai. Ji įdomiausiai motyvuoja požiūrį į daikto kūną: apie mirtį čia kalbama lyg apie fiziologinį nuotykį. Pvz., dėl to, kad yrantis kūnas lyg daiktas kaupia muses („Musės“). Vis dėlto tokio pobūdžio tekstai man pasirodė silpniausi. Transformuotas reiškinio būvis pateikiamas kaip įdomus procesas, kurį absurdiškai pavaizduoti yra savaime reikšminga. Pristinga kūrybos intrigą palaikančios kontroversijos. Pasirodo, kad žaisti su ugnimi nėra lengva, – triksteriams irgi egzistuoja tabu. Natūralu, kad trolinti naudojantis gyvais kūnais lengviau nei su sudaiktinta mirtimi. Pagaliau neaišku, į ką apeliuojama tokio lygio karnavalu.

Geriausiuose tekstuose T. Petrulis atskleidžia, kad ne tik turi nenorminių idėjų, bet ir sugeba šį tą su jomis nuveikti. Net tada, kai pagauni esmę, panašiai kaip „Ledinuke“, staiga, tartum iš pasalų, perjungiama pavara ir situacija akimirksniu pasisuka kitu kampu. Neretai tai nulemia absurdo logika: šio poeto tekste reiškiniai transformuoti, o teksto pabaigoje priartindami tikrovę įgyja tiesos pavidalą (pvz., keisti kūnai galiausiai pasirodo apgirtę), – ir tai atrodo net žavus poetinis aktas. T. Petrulio kūryba veikia, kai pavyksta nevienprasmiškai dirginti apeliuojant į reiškinių ribas ir suvokėjo mąstymą. Jo keistumas laisvina – leidžia fantazuoti, trikdo ar juokina (pvz., vaizdingas posakis „pasaulis margas kaip genys“ ir galimybė viską palikti spręsti GENIUI; „Lietuvos herbe“ vyriškas ir moteriškas vyčiai, sukdamiesi karuselėje, negali suartėti). Galų gale skaitydamas pralinksmėji.

Vis dėlto, kaip dažnai nutinka tokio pobūdžio tekstams, juose taikomi metodai pasirodo riboti. Paradoksalu, tačiau „Daikto kūnas“ atskleidė, kad mąstymo būdas, grįstas analogijomis su seksualiniais veiksmais, yra ganėtinai racionalus. Jį varžo ne idėjos ar vaizduotė, o pasirinkta pseudofilosofo poza ir stilius. Juk dažno teksto centre – stabili situacija arba vienas vaizdinys, kurį išjudina mąstymo procesas, prilygstantis proto santykiavimui su idėja. Tačiau praktiškai jis dirbtinai palaikomas demagogiškai plepant. Štai tekste „Kekšės“ iš dangaus krenta ne snaigės, o šaltos kekšės, jos virsta į masę, kurią trypia sunkūs praeivių batai. Absurdiškas vaizdinys atkreipia dėmesį, tačiau iš esmės pasakotojo yra smulkiai apiblevyzgojamas, kol atrandame tai, ko tikimės, – nuspėjamą pamąstymą apie nuopuolį ir malonumą.

Idėja nei nauja, nei originali – tik vidutiniškai trolina filosofinio kalbėjimo pretenzijomis į tiesą. Tai būdinga ir tekstams, kuriuose minimas konfliktas Gazos ruože, karo aukos, ekstremalioji situacija pandemijos metu. Provokatyvusis T. Petrulis lieka kaip niekada susvetimėjęs ir nekonkretus. Savaime suprantama, kad jo kuriamas mąstytojas triksteris liks anapus socialiniuose burbuluose keliamų tiesos versijų, bet dėl aptakios kalbos autorius, rodos, ne visada įstengia pridėti niuansų. Kas kita – tekstai, kuriuose ryškesnė buitinę logiką įveikusi poetinė traktuotė („Gelsvas, sustingęs šviesulys yra miręs kūnas, kuris užpildo kambario erdvę šalta šviesa, tarsi kviesdamas prie jo prisijungti“, p. 41). Taip pats kūrėjas atskleidžia savo nekonvencinio mąstymo grožį ir sudomina ribotos aprėpties metodais.

Kadaise, rašydama apie T. Petrulio poezijos knygą „Sterili“, recenziją baigiau žodžiais: „Įdomu, ką sugebės poezijoje nuveikti, kai kankinystė ir įvairūs radikalumo lygiai išmėginti, o kitų lūkesčiai – suformuoti.“ Naujasis „Daikto kūnas“ rodo, kad tą padaryti jis bando. Ir tai sunku.