Radzevičiūtė U. ŽUVYS IR DRAKONAI. Romanas. – Vilnius: Baltos lankos, 2013.

– Man neįdomu, – pasakė Miki.
– Tu klysti, – pasakė Šaša.¹
Radzevičiūtė U. „Žuvys ir drakonai"

Pasisakančiųjų Rytų išminties ir kultūros temomis lietuvių literatūroje niekad netrūko, tad ketvirtoji Undinės Radzevičiūtės knyga – romanas „Žuvys ir drakonai", kurio pavadinime atpažįstame senus dvi skirtingas kultūras reprezentuojančius simbolius, atrodytų, nieko ypatinga ir nauja išprususiam skaitytojui neatskleis. Tačiau nevertėtų knygos numesti į šalį kaip neįdomios ar susidaryti išankstinę stereotipinę nuomonę apie šios autorės kūrybą.
Pradėkime nuo pavadinimo. Žuvis yra vienas seniausių krikščioniškosios kultūros simbolių: „(...) tikriausiai dėl krikštijimo vandeniu, o vėliau dėl to, kad graikiškas žuvies pavadinimas (ichthys) laikytas Kristaus akrostichu – Iesous Theou (H)Yios Soter (Jėzus Kristus, Dievo sūnus, Išganytojas). Taip pat krikštyti krikščionys tapatinami su žuvimi, mat jie atgimę krikšto vandenyje ir plaukiantys gyvenimo jūroje. Žuvis – Kristaus įkūnijimas, gali būti ir sielos peno įvaizdžiu (...)"² O drakono simbolis yra priskiriamas Rytų kultūrai. Apie jo prasmę ir skirtingus suvokimus knygoje prasitaria ir autorė: „Europoje drakonas – agresyvus ir pavojingas / dailininkų gyvis. / Naudojamas tik kaip šėtono simbolis. / O kinų drakonas – linkintis gero. / Ir simbolizuoja jis du gerus dalykus: jėgą ir sėkmę" (p. 194). Taip pat verta pabrėžti, kad drakonas, sujungtas iš devynių skirtingų gyvūnų, yra Kinijos imperatoriaus ženklas. Apie žmones, kaip tam tikros kultūros atstovus, kuriuos reprezentuoja vienas ar kitas simbolis, bet dėl skirtingų priežasčių ir tikslų atsidūrusius priešingoje savai kultūrai erdvėje, ir yra šis romanas.
Romano struktūra – tai dviejų grafiškai atskirtų pasakojimų paralelinis junginys. U. Radzevičiūtės žodžiais, šis kūrinys sudarytas kiniško sodo principu. Jo vertė priklauso nuo stebuklingų vaizdų skaičiaus. Imperatoriškajame variante jų buvo šešiolika ir daugiau, o autorė prasitarė, kad kūrinyje jų kiekis pralenkia ir kiniškąjį sodą. Vaizdą šiuo atveju reikėtų suprasti kaip tam tikrą situaciją ar reakciją į tam tikrą įvykį, nes ne pasakojimas ar pati istorija čia svarbiausia.
Be vaizdų kiekio, kiniško sodo principui būdingas puošnumas („Kinai ant sodo tvoros rašo eilėraščius", p. 406) bei kito nuomonė („...sodas turi būti įrengtas atsižvelgiant į tai, kaip jis atrodys pro kaimyno langus", p. 406). Meno, o ypač dailės, išmanymas bei kultūriniai kontekstai šią „sodininkės" U. Radzevičiūtės kompoziciją tikrai praturtina. Čia galima įžvelgti europiečių ir kinų portretų tapymo skirtumų ir pajusti kūrėjos bandymą parodyti, kuo tai susiję su šių kultūrų atstovų mentalitetu. Kaip teigia autorė, didžioji dauguma vaizduojamų istorinių žinių ir veikėjų yra tikri, o jų veiksmai mažai iškraipyti. Vienas pagrindinių romano „sodo" veikėjų yra Džiuzepė Kastilijonė.
XVIII a. stilizuotame Kinijos „sode" Džiuzepė Kastilijonė vykdė jėzuitų misiją. Kinijoje jo oficiali užduotis buvo tapyti freskas katalikų bažnyčiose, o bažnyčių neradus – tinkamas pastatyti. Tačiau kiekvienas sodas turi paslapčių. Būta ir kitos, neoficialios, misijos. Ja siekta skleisti jėzuitų tikėjimą, kultūrą, pasistengti pakeisti visų imperatorių ideologiją, atversti į tikėjimą. Didžiausia jėzuitų svajonė –­ kad imperatorius patikėtų jiems auklėti savo sūnų, kaip ir visi kiti minėti tikslai, liko neįgyvendinta. Ir vis dėlto netgi ši didinga misija – tik savotiška priedanga, slepianti tikrąjį herojaus atsiradimą svetimoje „sodo" dalyje: „Kastilijonė pabėgo iš Europos nuo tapybos tik dėl šlovės. / Ir pinigų" (p. 28). Kiek vėliau jis supranta, jog pastangos buvo bergždžios, ir trokšta pabėgti iš Kinijos bene su tokiu pat įkarščiu, su kokiu atvyko. Džiuzepės Kastilijonės nesėkmės parodo tiek jo puoselėjamo „sodo" silpnąsias, tiek Rytų kultūros stipriąsias puses: už tikėjimo problemų slypi kur kas sudėtingesni už tikėjimą klausimai, skirtingų kultūrų žmonių mąstymo principai. Ši, fasadinė, iš daugybės įvykių-vaizdų sudėliota, bet vientisa dalis užima pusę naujosios kompozicijos „sodo", susipina su kita dalimi – praktiškąja, buitine – ir kuria įvairesnes teksto skaitymo strategijas.
Buitinėje „sodo" dalyje vaizduojamas vienos šeimos gyvenimas, tikėtina, vieno iš Vakarų Europos didmiesčių senamiestyje. Šiame bute gyvena keturios moterys: Mama Nora, erotinių romanų rašytoja, dvi jos skirtingų tėvų dukterys – Miki (tikrasis vardas Nina) ir Šaša (tikrasis vardas Aleksandra; išmesta iš menotyros studijų doktorantūros, vienas įdomiausių personažų, savotiška mąstytoja), o šių trijų moterų gyvenimus jungia Senelė Amigorena (jos antrasis vardas – Evangelista). Be kiekvienos veikėjos siužetinių vingių ir istorijų, yra ir kitas, ne mažiau svarbus dalykas – Senelės Amigorenos akimis stebimas kiniškojo miesto kūrimasis: šeimos butas senamiestyje yra būtent toje dalyje, kur plečiasi kinų kvartalas, dar vadinamas chinatownu. Atvykdami į Europą, kinai atsiveža ir savo kultūrą.
Romano veiksmas (su keliomis smulkesnėmis išimtimis) vyksta tik šeimos bute, kur moterys savotiškai dūsta nuo Senelės Amigorenos cigarečių dūmų, o Džiuzepė Kastilijonė dūsta nuo jam absurdiškai atrodančių situacijų, į kurias patenka, nuo kultūrinių skirtumų, užduočių, kurių nesiseka įvykdyti, bei silpnėjančio tikėjimo. Dusimas čia minimas neatsitiktinai. Abiejuose „sodo" vaizdiniuose itin ryškus pabėgimo motyvas. Ypač tai būdinga žmonėms, kurių gyvenamoji erdvė yra ribota. Dauguma herojų bando pabėgti fiziškai arba bent svajoja tai padaryti mintimis.
Gilinantis į pabėgimo problemą, ryškėja Rytų ir Vakarų mąstysenų perskyra. Norisi daryti prielaidą, jog Vakarų kultūros žmogus bėgdamas nori atsiriboti, nuvertinti tai, kas sava, o išeivius iš Rytų traukia plitimas, naujo įsisavinimas, bet jie neužmiršta to, kas yra sava. Net ir atsidūrus Kinijoje tai akivaizdu: „Kinų kultūra kaip porėta kempinė: visas naujoves sugeria ir nuo to nė kiek nepasikeičia. / Ir sugeria ne tik naujoves, bet ir čia atvykusius žmones" (p. 297). Šių „sodo" dalių tapyboje esti didelių skirtumų: „Kinams, skirtingai nei europiečiams, kontūrai svarbiau nei erdvė. / O už kontūrus jiems svarbesnė tik tuštuma" (p. 7). Kai Kastilijonė bando nutapyti tai, ko prašomas, susiduria su jam nesuvokiamu uždarumu – „dar viena –­ nematoma kinų siena", kurios pramušti gal net nėra įmanoma, o dar pavojingiau tai, kad toji siena tarsi atmuša atgal ir priverčia suabejoti savo atstovaujamo „sodo" prasme: „(...) Tėvas Kastilijonė pradeda nebetikėti nei savo arkliais, nei Iberija, nei savo misija šitoje žemėje" (p. 6). Arba: „Ar jis kada nors pamatys savo tėvų kapus? / Kastilijonė jau nebegalėjo atskirti: tai europietiška ar kiniška mintis. Ar jis iš jėzuito jau virsta konfucianistu, kuriam labiausiai gyvenime rūpi tėvų kapai?" (p. 275–276). Galbūt autorė stengiasi paro­dyti ne perskyrą tarp šių „sodo" dalių, bet vakarietiškojo mąstymo ir civilizacijos apskritai silpnąsias vietas?
Tai jaučiama iš praktiškosios „sodo" dalies, kurios veikėjai perdėtai sureikšmina savo asmenybę, nenori vadintis tikraisiais vardais, dažnai jau turi tam tikrus vertybinius elgesio standartus, kurių esą reikėtų ir siekti: „ – Tu čia neatrodai kaip rašytoja, – pasakė Miki. / – O kaip kas? –­ paklausė Mama Nora. / – Kaip kramtanti žuvies verslo vystytoja, – pasakė Šaša ir paaiškino: labai dažnai pasitaiko, kad nei žmogaus talentas, nei užsiėmimo rūšis nesimato jo išorėje" (p. 47) arba „ –­ Aš nenoriu mokytis, – pasakė Senelė Amigorena. / – O ko jūs norit? / – Aš noriu žiūrėti televizorių, – pasakė Senelė Amigorena" (p. 85). Televizoriaus įvaizdis labai svarbus ir itin dažnai pasikartoja buitinėje „sodo" dalyje: „Senelei Amigorenai televizorius – ne tik vienintelė progreso forma, su kuria ji gali kaip nors susitaikyti ir sugyventi. / Televizorius jai – elektroninis narkoobjektas" (p. 143).
Vaikščiodamas po romano „sodą", nejučia pagalvoji, kad vakarietiškojo mąstymo atstovas savęs bando ieškoti kažkur kitur, nors kartais tereikia apsisukti, geriau įsižiūrėti, pabandyti pažvelgti į tą patį dalyką kitaip. Praktiškoje „sodo" dalyje tarytum siekiama romantizuoto individualizmo (kuris, atidžiau pasižiūrėjus, pasirodo ne toks ir romantiškas, gal labiau paviršutiniškas, tūkstantį kartų išbandytas kitų) tai kelionėse, tai kitose kultūrose. Vakarų žmogus, sekdamas kitų primestais šablonais, būdamas atviras viskam, bet niekada – pats sau, praranda ryšį ne tik su savimi, bet ir su artimu. Galbūt būtent tas ryšys ne tik su artimu, bet ir su savo „sodu" ir yra Rytų kultūros stiprumo ir ilgaamžiškumo paslaptis? „Kinijoje – kaip ir Europoje, galvoja Kastilijonė. / Kiekvienas žmogus turi savo vietą. / Savo rangą. / Bet Kinijoje kiekvienas vertinamas ne atskirai, o tik ryšyje su kuo nors kitu" (p. 12).
Šioje gausybėje „sodo" augalijos vaizdų būtina išskirti socialinius vaizdus. Skirtingų „sodo" dalių veikėjai stebisi ar net pašiepia vieni kitus. Bando savo vertybes ar tam tikras nuostatas primesti vieni kitiems. Pavyzdžiui: „Nė vienas europietis nemoka taip grožėtis vienu atskiru kaštonu, o kinai tai daro grupėmis" (p. 22) arba „Dėl ko žmonės taip nori gyventi senamiestyje? / Visai ne todėl, kad iš čia arčiau į bažnyčią. / Niekas šiais laikais ten nesiveržia, nors bažnyčios paauksuotų bokštų vaizdas pirmaisiais gyvenimo senamiestyje mėnesiais džiugina visus be išimties. / Net ir tuos, kuriuos kamuoja staurofobija. / Tuos, kas pradeda dusti pamatę kryžių" (p. 72). Tačiau žiūrovo toks ironiškas apibūdinimas neslegia, tad bene įdomiausia yra tai, kaip tai pateikiama.
Verta atkreipti dėmesį į išskirtinį U. Radzevičiūtės kalbos stilių. Pristatydama romaną šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje, autorė atskleidė paslaptį, kad ji veikiausiai nėra lietuvė. Jos šeima, kuri turėjo tiek lenkiškų, tiek vokiškų šaknų, į Lietuvą atsikraustė iš tuometės Kurliandijos (dabartinė Latvijos teritorija). Tam, kad susikalbėtų tarpusavyje, giminėje buvo šnekama penkiomis skirtingomis kalbomis (vėliau liko trys), ir būsimoji rašytoja tada manė, kad kalbėti keliomis kalbomis greitai pereinant iš vienos į kitą yra normalu, kad taip kalba visi. Mokykloje jai nesisekė taisyklingai lietuviškai rašyti, nes tikriausiai tai, ką norėdavo pasakyti, ji bandydavo išversti iš tų kitų kalbų, kurias mokėjo. Vėliau tai tapo rašytojai stiliaus bruožu („Jiems užtenka kiniškos miglos nusileidžiančios. / Nuo kalnų.", p. 7; „Ieškoti klasikiniuose kinų tekstuose biblinių herojų arba biblinių įvykių. / Ir ne tik ieškoti. / Ir rasti" (p. 65). Dažnai sakinys ten, kur žodis tarsi šaukiasi kito, autorės sprendimu yra užbaigiamas.
Vienas stipriausių romano kompozicijos ypatumų – dialogai. Dauguma jų tikrai šmaikštūs, ypač praktiškojoje „sodo" dalyje, tačiau abi šio „sodo" dalys turi viena kitai būdingų bruožų: jei vakariečiai pokalbio oponentą bando nugalėti argumentų svarumu, tai rytiečiai tą patį bando padaryti reakcijos greičiu. Šis bruožas romane itin ryškus. Vakarų pokalbio pavyzdys: „– Išjunkite gartraukį, – pasakė Miki. Tuoj pat. / – Bet naktis jau pasibaigė, –­ pasakė Senelė Amigorena. / – Bet rytas dar neprasidėjo, – pasakė Miki" (p. 242) arba „ – Kai aš buvau jauna, tikėjau, – pasakė Senelė Amigorena pūsdama dūmus po gartraukiu, – kad senatvėje viskam bus daugiau laiko. / – Jums dabar trūksta laiko? – paklausė Miki. / – Dabar –­ ne laiko. Dabar – jėgų, – pasakė senelė Amigorena." (p. 261). O rytų kultūroje dialogas mezgamas taip: „Dar jis matė šėtoną. / Ignatius. / Į ką panašus? – klausia Kastilijonė. / Į kažką, – sako tėvas Ripa. / Gyvatiško, blizgančio „lyg tūkstančiai mirksinčių, blyksinčių akių"" (p. 40); arba „Parke statyti daiktus, neturinčius jokios / funkcijos – gražu. / Bet kvaila. / Sokrato Ermitaže bent galima parduoti kareivius, o kur galima panaudoti Egipto piramidę?" (p. 387).
Ne viename U. Radzevičiūtės „sode" apsilankę skaitytojai jau žino išskirtinį jos kūrinių bruožą – vaizdų dygumą, ekscentriškumą ir pateikimo kitoniškumą. Vienas tokių ir kitokių „sodų" kritikas Kęstutis Navakas jį apibūdino kaip akupunktūrišką. Norėtųsi tik pridurti, kad taikliai parinktas augalas, jo dygumas ir vykusi kompozicija yra labai svarbūs šio „sodo" bruožai: „Šeima yra vieta, kur vieni kitus auklėja, nors ir nesitiki, kad kas nors pasikeis. / Daugelis žmonių galvoja, kad kitų žmonių auklėjimas ir yra jų misija žemėje. / O ne kokio nors maisto gaminimas" (p. 100).
Galbūt istorijos, kultūrų skirtumų arba geresnis joms būdingų bruožų išmanymas skaitant romaną būtų privalumas, bet šį „sodą" galima pažinti ir kitais būdais. Pavyzdžiui, praleisti jame šiek tiek daugiau laiko bandant įsižiūrėti į besiskleidžiančius vaizdus. Tad atsivertę knygą, neskubėkite ištarti nuosprendžio: „Man neįdomu", nes jūs tikriausiai klystate.

¹ Radzevičiūtė U., Žuvys ir drakonai. – Vilnius: Baltos lankos, 2013, p. 317.
² http://ldmuziejus.mch.mii.lt/naujausiosparodos/Krikscion_simboliai-placiau.htm