Rentgeno nuotrauka Klarisai

Clarice Lispector – atsainus žvilgsnis, putlios lūpos, grakštus liemuo. Be abejonės, ji labai išvaizdi moteris. Vertėjas Gregory Rabassa, lyginęs ją su Marlene Diet­rich, buvo neteisus – jos pernelyg skirtingos. „Mėlynajame angele“ šaižiu balsu traukdama „Ich bin die fesche Lola“ M. Dietrich kelia seksualinį geismą ir jaudulį. Ji – lyg graikų Eros. Vitališkumas ir gyvybė. Žvelgiant į išblukusią C. Lispector fotografiją kyla atvirkštinė asociacija – ši moteris kelia pavojų. Nė neabejoju, jog viduramžiais ją būtų sudeginę ant laužo. C. Lispector – gąsdinantis Thanatos. Ryškus jos makiažas – antikinė kaukė, skirta tragedijoms vaidinti. Ji nesukelia geidulingumo. Atvirkščiai – jauti, kad po makiažu kažkas slepiama.

I. Kibirkštys ir uolos

„Ne, rašyti nelengva. Sunku, kaip ir skaldyti uolas. Bet žyra kibirkštys ir atšaižos blykčioja it plienas“ (p. 18), – rašo C. Lispector romane „Žvaigždės valanda“. Tai tiesa, ir rašyti apie šį kūrinį taip pat nėra lengva – skaitydamas jautiesi, lyg būtum pervertas aštraus, analitinio autorės žvilgsnio. Romanas pasirodė 1977 m., kai rašytoja sirgo kiaušidžių vėžiu. Tais pačiais metais ji mirė. „Žvaigždės valanda“ – prieš­paskutinis C. Lispector kūrinys, parašytas pasitinkant mirtį.

II. Rodrigas S. M., Makabėja ir Olimpikas

„Žvaigždės valanda“ – romanas romane. Rodrigas S. M. (numanomas autorės alter ego), kankinamas nuobodulio ir nepasitenkinimo, pradeda rašyti istoriją apie „skaisčią, romią ir niekam nereikalingą“ (p. 12) Makabėją. Nuoširdumu, naivumu ir infantilumu Makabėja primena Fiodoro Dostojevskio „Idiote“ vaizduojamą kunigaikštį Myškiną. Skirtumas tik toks, kad Makabėjos nekamuoja egzistencinės ir teologinės dilemos. Ji nekvestionuoja savo būties, neužsiima introspekcija – pati nė neįtaria, kokia monotoniška ir vargana jos egzistencija. Nepaisant to, skaitydama negalėjau nejausti šiai merginai švelnios simpatijos. Makabėja, kuriai, pasak autorės, „stigo apsukrumo įgūdžių“ (p. 25), nesugeba adaptuotis techninėje ir kapitalistinėje visuomenėje. Jei būtų gyvenusi ankstesniais laikais, galbūt ją būtų paskelbę šventąja. Tačiau vargingas ir skurdus XX a. Rio de Žaneiras merginai negailestingas.

 

Clarice Lispector. „Žvaigždės valanda“. Iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis. Dizaineris Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2022.

 

Makabėjos gyvenimas pasikeičia sutikus Olimpiką. Olimpikas – impulsyvus mačas, dirbantis metalo fabrike. Vaikinas pasinėręs į grandiozines ateities fantazijas: kitaip nei Makabėja, siekia užsitikrinti socialinį statusą tapdamas svarbiu žmogumi. Jų santykis baigiasi katastrofa: Olimpikas pasirenka patrauklesnę Makabėjos kolegę Gloriją. Po išsiskyrimo Makabėja apsilanko pas būrėją – tai vienas juokingiausių knygos epizodų. Įtikinta, kad jos laukia puiki ateitis, Makabėja džiūgauja. Išėjusią iš būrėjos salono, ją partrenkia automobilis. Makabėjos mirtis tokia pat beprasmė, kaip ir jos nykus gyvenimas. „Žvaigždės valandoje“ C. Lispector derina, atrodo, nesuderinamus dalykus – pigios melodramos elementai susipina su sartrišku egzistencializmu ir juodu humoru.

III. Rodrigo S. M. kančios

„Kodėl aš rašau? Ar aš žinau. Nežinau. Taip, teisybė, kartais pagalvoju, kad aš nesu aš, tarytum būčiau iš tolimos galaktikos, toks atrodau sau svetimas. Čia aš? Pasibaisėju sutikęs save“ (p. 40), – C. Lispector kalba Rodrigo S. M. lūpomis. „Žvaigždės valandoje“ autorė vaizduoja kankinantį ir destruktyvų rašymo procesą. Rašymas Rodrigui S. M. yra jo egzistencijos įrodymas – antitezė mirčiai. Jis išgyvena paradoksalią neurotišką priklausomybę nuo savo personažų – naivioji Makabėja, kurioje slypi „gyvybės dvelksmas“ (p. 43), jam reikalinga kaip gyvenimo pakaitalas. Tuo pat metu rašymas vargina ir įkyri – tuomet Rodrigas S. M. vėl renkasi vienatvę: „...aš baisiausiai pavargęs nuo literatūros; tik nebylystė yra mano prieglobstis. Jei vis dar rašau, tai todėl, kad neturiu ką veikti pasaulyje, laukdamas mirties“ (p. 81). Rodrigo S. M. literatūrinis mazochizmas brangiai kainuoja – romano pabaigoje jis prisipažįsta: „Makabėja mane nužudė“ (p. 100).

IV. Rezistencija ir atsakomybė

„Ar nesulauksiu mirties bausmės atskleidęs gyvenimą, kuris, kaip ir kiekvieno iš mūsų gyvenimas, yra neliečiamas slėpinys?“ (p. 43) – svarsto Rodrigas S. M. Jis jaučiasi kaltas, prašo neteisti dėl Makabėjos mirties. Skaitydama svarsčiau, kodėl Rodrigas S. M. nužudė Makabėją – savo kontaktą su pasauliu? Ar jautėsi kaltas, kad naudojasi ja? Ar taip norėjo išsilaisvinti iš apėmusio literatūrinio eskapizmo? „Žvaigždės valanda“ priminė Samuelio Becketto kūrybą. Rodrigas S. M. yra beketiškas personažas: rinkdamasis tylų maištą ir panirdamas į vidinę rezistenciją, jis atsisako iliuzijų likdamas visuomenės užribyje.

V. De Profundis

„Žvaigždės valanda“ – viena skausmingiausių ir įtaigiausių mano skaitytų knygų. Šį romaną magazinas.lt tinklalapyje taikliai apibūdina rašytoja Sandra Bernotaitė: „Lispector proza nėra nei vyriška, nei lyriška. Ji žiauri. Tamsi. Baisi. Draskanti. Sudaužyta ir surinkta iš gabaliukų. Rėkianti proza.“ Romano vertėjas Aud­rius Musteikis per interviu Bernardinai.lt lygindamas „Žvaigždės valandą“ su debiutu „Arti laukinės širdies“ pastebi, jog „Žvaigždės valanda“ yra „kur kas skausmingesnė, aitresnė, pilna ties rezignacijos riba balansuojančių apmąstymų. Bet ir humoro, ypatingojo Lispector humoro“.

„Žvaigždės valanda“ – autorės „De Profundis“, galintis sukelti sardonišką juoką. Šį romaną perskaičiau tris kartus – stebino daugiasluoksniškumas, metaforų gylis, novatoriškumas. Kūrinio skaitymo patirtį puikiai nusako S. Becketto frazė iš romano „Malonas miršta“: „Svarbu tik atlaikyti agonijos spazmus.“

Patricija Gudeikaitė – jaunosios kartos poetė ir literatūrinių renginių organizatorė. Stengiasi nagrinėti tai, kas atrodo neaprašoma, – ribiškumą, alienaciją, laikinumą.