Pastaraisiais metais lietuviai – literatai, leidėjai, skaitytojai (iš leidėjų malonės?) – suskato domėtis latvių ir estų literatūra – turbūt Nepriklausomybės šimtmečio paakinti, pasitaikius progai prisistatyti Londono knygų mugėje. Rašytojų sąjungos irgi, regis, susibendravo – užgimė keletas bendrų projektų. Smagu, kad jie ne popieriniai, gyvuoja, vienų pas kitus vykstama plušti, daugiausia – keistis tekstais, vertimus perėti; kiek dalyvauti pakviečia (ačiū!), vis džiaugiuosi darbščia atmosfera, po dirbtuvių – į skaitymus susirenkančiais klausytojais, pačiais skaitymais, kurie, susidūrus atlikimo tradicijoms, laimingai nutolsta nuo staipymųsi į bravūriškus stūgavimus šuniu ar folklorinę dvejukę – lietuviškos ir estiškos lopšinės, kaip šiemet per PDR’o baigiamąjį vakarą ŠMC sumanė Jurgita Jasponytė ir Veronika Kivisilla. „Leiskit man svajoti utopijas“, – skelbia afiša Jono Meko žodžiais, o aš galvoju, kaip bus gerai, kai – tikėkimės – vieną dieną nebebūsim kits kitam tokios utopijos, utopiniai pažangieji estai ir į juos šnairuoją, juos besivejantys lietuviai, būsim vieni kitiems įdomūs ne tik per šventes, o iš esmės. Yra ko pažiūrėt. Yra ką skaityt!

Buvau nedidukė, pamenu, ėjo tetos Betos viktorina, ir labai įsijautusi klausiau mamos literatūrologės („mama – knygučių daktarė“ man reiškė, kad ji mėgsta knygas, skaito man ir mes kartu jas gydom – klijuojam iš bibliotekos pasiskolintųjų nugarėles): o kaip va taip galėt perskaityt kažkieno tekstą ir pasakyt, kas rašė? Kad mamos vaikus ir taip atpažįsta, ir nemačiom – iš bildančių kojukių ritmo, iš kvėpavimo, kvapo – dar nežinojau. Bet išmokti pažinti iš rašto turbūt užsimaniau kaip tik tada. Taip štai pažindinuosi su Estija. Vis dėlto bendrystė – banaliai pasakysiu – iš gyvo bendravimo festivaliuose, vertimo seminaruose ir ranka suskrebentų atvirlaiškių. O tarp jų – per knygas. Ta proga, kad pastaraisiais metais perskaičiau nemažai įdomių estiškų knygų, apie dalį jų ir papasakosiu, vildamasi palydėti iki jau publikuotų lietuviškai. Nėr ko slėpti – prisipažinsiu ir ką mielai imčiausi versti (linkėjimai leidykloms).

 

Estijos dailės muziejuje KUMU (Talinas, 2016). Autorės nuotrauka

 

Sėkmingai verčiamas šiuolaikinės estų viduriniosios kartos poetės, prozininkės, vertėjos Kai Aareleid (g. 1972) romanas „Linnade põletamine“ („Miestų deginimas“, 2016), jau pasiekęs anglų, suomių ir latvių skaitytojus, pasisekimu vejasi Noros Ikstenos „Motinos pieną“ (2015) arba estų kino režisieriaus, prodiuserio Ilmaro Taskos romaną „Pobeda 1946“ (2016). Ketvirtoji K. Aareleid knyga ir antrasis romanas siūlo intymų žvilgsnį į istoriją: lyg pro rakto skylutę, kantriai gaudant į patikėtą ausį pašnibždom pasakojamą šeimos sakmę. Po daugelio metų netikėtai rastas tėvo portretas, kuris dar nieko nenurodo, namus tvarkanti mergaitė, kuri dar nieko nenujaučia, ak, vargšas vaikas nieko nenujaučia, sulyta nuotaka, pakeleivingas vairuotojas. Senas miestas jaunoje respublikoje, kurį it kortų namelį bando nupūsti karingi atėjūnai.

Kortų namelio simbolika varijuojama ir viršelyje, ir kai kurių vertimų pavadinimuose, ir tekste. Šio žaidimo pagrindinę veikėją Tiną išmoko pagyvenusi kaimynė Ida. Suremtos kortos primena miesto stogus, o aukščiausioji korta nušluoja statinį, it karo ugnis praryja miestą. Antrojo pasaulinio karo pargriautame Tartu ir gyvena Tinos šeima – tėtis Peteris Ungeris ir mama Lisa. Idos bute Tina praleidžia nemažai laiko – tėvams dirbant, mergaitę reikia kažkam prižiūrėti. Tina domisi aplinka – senomis fotografijomis, knygomis, Ida jai pasakoja. Pasakojimu perduodama atmintis, anot kultūrologės, atminties tyrėjos Aleidos Assmann, ne tik rekonstruoja praeitį, bet ir formuoja supratimą, kaip kalbėti apie praeitį ir kaip elgtis su atmintimi, t. y. perduoda naratyvinį žinojimą, apimantį ne tik mokėjimo sakyti, bet ir mokėjimo veikti, gyventi, klausytis kompetencijas. Tinos klausinėjama Ida dažnai nutyla, mergaitei pasirodžius kambaryje, nusuka kalbą ir kiti suaugusieji, ir ji netrunka suvokti: apie daug ką negalima teirautis, kalbėti, norėti perprasti, nors gerai ir nesupranta kodėl. Taigi Tinai perduodamas veikiau negatyvus naratyvinis žinojimas, tylos priesakas. Taip ne tik šeimos, miesto, valstybės atmintis ir praeitis praslysta pro pirštus, bet ir suardoma artimo santykio galimybė: nevyksta simboliniai žinijos mainai ir šeima lieka kone pavieniais asmenimis.

Tačiau istorijos nutildyti, paslėpti neįmanu: namuose ji kyšo iš nuotraukų albumų ir atplėštų laiškų, rašytų tarmiškai ir sena ortografija. Nors mokykloje privalomas spaliukų skanduočių muštras, Estijos Respublika apie save primena pauzėmis mokytojų kalbose, gatvių susikirtimais ir neištrinamais pavadinimais, kuriais jos nevalingai tebeįvardijamos bent mintyse, dar išlikusiais pastatais. Miestas – vienas iš romano veikėjų, paradoksaliai pats kalbiausias, o jo architektūra – atminties laidininkė. Taigi, primena ir tą laiką, Estijos Respubliką, atėjūnų siektą ištrinti, nugrūsti – bergždžiai. Romane dėmesį traukė miesto kūno atmintis, smagu, kad šis aspektas skleidžiamas gana subtiliai.

Vis dėlto apžvalgos tikslas ne atskleisti kortas, o tik sudominti skaitytoją ir prisipažinti, kur skaitant krypo žvilgsnis. Ar veikiau – klausa: K. Aareleid romano kalba lakoniška, kapota, į pasakojimą trečiuoju asmeniu neretai įsiterpia dialogai, lašantys vientisiniais, nutrūkstančiais sakiniais. Nors veikėjai šnekasi nemažai, už pokalbių visada keroja tyla: iš pradžių ji Tinai neperžvelgiama, nepažini, bauginanti, vėliau, mergaitei augant, pamažu sklaidosi. Tinai kyla noras nuo jos atsitverti – knygomis, pasivaikščiojimais, mandagumu: nematyti persiskirsčiusios šeimos, nesigilinti į tėvų santykius. Tačiau nevarstyti neužsklęstų durų be galo sunku.

Vienas svarbesnių žanro elementų, pasakojimo intriga bent iš dalies kyla dėl romano rėminės kompozicijos, suponuojančios skirtį tarp pasakotojų. Tačiau teksto turinys siūlo priešingą hipotezę: pasakojimas I (kūrinio ribose) ir III asmeniu (kūrinio viduje) yra tos pat veikėjos – Tinos. Didžiąją dalį pasakojimo (įrėmintoje dalyje) Tina per mažai veikia kaip subjektas: aplinkinių akimis, ji per jauna kalbėti savo vardu ar būti išgirsta ir traktuojama kaip autonomiškas subjektas. Kita vertus, galbūt protagonistė pasakoja III asmeniu dėl disociacijos: tarsi visa nutiko ne jai, o kažkokiai mergaitei Tinai. Tokia pasakojimo strategija irgi įtikina (disociacija yra dažnas reiškinys po smarkių išgyvenimų, trauminių patirčių, kai siekiama iš sąmonės išstumti prisiminimus). Šiaip ar taip, pasakojimo visuma paveiki, netikėta, o galimybė vardą lydintį įvardį ji pakeisti į aš leidžia romaną perskaityti naujai – ir apie tai, ką atsimename, ir apie ką tylime.

Nutylėti ar ne – takto reikalas, kai kalbama apie nepatenkintus lūkesčius; dėl to kamavausi bene metus po Jaano Kaplinskio (g. 1941) pusiau autobiografinio romano „Ta pati upė“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė, „Homo liber“, 2018) pristatymo. Bene imsi per renginį Knygų mugėje, o dar ir Estijos nepriklausomybės dienos išvakarėse, bambėti. O norėjosi tiek reaguojant į teksto audinį (atrodo, sunkiai suvaldyta apimtis – perskaičius 40 puslapių paprastai knyga jau ima užvesti, bet „Upės“ veiksmas vystosi lėtokai, varo snaudulį, jaunuolio geismų kančios – taip pat, o pabaiga išsiriša lyg ir per greit), tiek į personažus. Bent jau pagrindinis veikėjas ir jo Mokytojo personažas – tokie įtikinami, apčiuopiami ir būdo savybėmis erzinantys skaitytoją, kad tai beveik atsvertų kitų veikėjų blankumą. Tačiau pastariesiems (tiksliau, pastarosioms) svarbu tik numatyta funkcija: merginų personažai turėtų palydėti link fizinės, Mokytojo (tiesa, raiškesnis, įvairialypis) personažas atveria kelią į dvasinę brandą. Kita vertus, į tai nekreipiant dėmesio romaną kuo laisviausiai galima skaityti kaip filosofinį konspektą – sovietmečiu nuo oficialiosios akademijos atriboto Mokytojo salone atsidurti didelė garbė dėl jame svarstomų intelektualinių problemų. Čia operuojama Vakarų filosofija, įaudžiamos ir plataus atgarsio Estijoje sulaukusio filosofo, teologo Alberto Šveicerio pagarbos gyvasčiai, gamtai idėjos, formavusios J. Kaplinskio idėjinį ir estetinį kūrybos pagrindą.

Poetės, prozininkės, vertėjos Maarjos Kangro (g. 1973), gruodį atvykusios į „Paviljono knygų savaitgalį“ diskutuoti su Laima Kreivyte apie rašymą ir feminizmą, romanas „Klaaslaps“ („Stiklo vaikas“, 2016) taip pat įdomios struktūros, parašytas dienoraščio forma, apima neilgą kelių mėnesių laikotarpį, tačiau sunkiasvoris. Čia ir literatūrinio gyvenimo įspūdžiai, rašytojos mig­ravimas po festivalius, skaitymus, seminarus, kandžios viso to refleksijos, paraleliai fiksuojamas Maidanas, Krymo okupacija. Pasakotoja ruošiasi keliauti į Ispaniją, kai sužino, kad laukiamas kūdikis nesivysto sveikas. Paviljone per renginį skaitydama vertimo ištrauką, priėjusi šios vietos, pajutau, kaip salė sulaiko kvapą. Tą pat vakarą viena sociologė savo feisbuko tinklaraštyje, tėvystei, pasidalijo įrašu apie diskusiją ir skaitymus su M. Kang­ro – neapsigavau, tyla tikrai stojusi. Poreikio esama, knyga laukiama. Nevaisingumo, negalios tema aktuali, o diskursas dažniausiai išsitenka terapinėje literatūroje – tokiomis sąlygomis „Stiklo vaiko“ atsiradimas sulieja gyvenimo ir literatūros sferas, atrėžia vietos pokalbiui.

Mano manymu, šio teksto stiprybė, kad skausmu nekoketuojama, jis nemonopolizuojamas. Pasakojimo tonas skaidrus, autoironiškas, sąmojingas, pasigirsta ir šnekamosios kalbos intonacijų, žodynas įvairus, nesušukuotas. Kaitaliojama perspektyva palaiko intrigą, o kartu veikia ir anestezuojančiai, tačiau atbuksiant jutimus tikėtis neverta. Knyga Estijoje sukėlė šiokių tokių bangų, ją jau išsivertė vokiečiai ir latviai. Kalbinama pristatymuose Berlyne, Rygoje ir Londone M. Kangro, kaip pati sako, ėmė justi, jog istorija iš asmeninės tapo bendra – gal dėl to, kaip noriai skaitoma, o gal dėl skaitytojų pasakojimų.

× KULKA. Estijos kultūros rėmimo fondo (KULKA) premija už gyvenimo nuopelnus pagerbta rašytoja, vertėja Helga Nõu (g. 1934), 25 knygų autorė, nuo 1965 m. rašanti tiek vaikams, jaunimui, tiek suaugusiems. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Švediją, ten tebegyvena iki šiol, kartais grįžta į Estiją, tačiau kuria gimtąja estų kalba – „kaip mažiukė kalbos išmokau, kaip kadaise supratau, kad esu estė, taip visą gyvenimą neatimsi“.

× SMALIŽIAMS. 2020-ųjų A. H. Tammsaare’s literatūrine premija už romaną „Ugniažolių sodas“ („Verihurmade aed“) įvertinta prozininkė, dailininkė Piret Raud (g. 1971), gausiai kurianti vaikams. Tai jau 14-as stambesnis P. Raud įvertinimas. Ši premija 1978 m., A. H. Tammsaare’s šimtmečio proga, įsteigta jo kolūkio. Pastarąjį dešimtmetį prie piniginės premijos pridedama kita apdovanojimo dalis – obuolienė su bruknėmis, A. H. Tammsaare’s mėgstamiausia.

× TYRIMAI. Bernardo Kangro literatūrinę premiją pelnė Maarjos Hollu straipsnių rinkinys-monografija, nagrinėjanti egzilio, trauminės patirties, atminties reiškinius B. Kangro, Augusto Mälgo ir Isaaco Basheviso Singerio kūryboje; daugiausia dėmesio skiriama pirmajam autoriui. B. Kangro (1910–1994) – vienas garsiausių estų išeivijos rašytojų, prozininkas, dramaturgas, soneto meistras, 1944 m. palikęs Estiją, gyvenęs ir kūręs Švedijoje. Dar tarpukariu pasižymėjo moksline veikla – itin stipriu magistro darbu „Estų soneto istorija“; deja, Sorbonoje rašytą disertaciją iš estų romano istorijos nutraukė karas. Laureatė B. Kangro kūrybą tiria jau gerą dešimtmetį, dirba mokslo tiriamąjį darbą Estų literatūros muziejuje ir Tartu universitete, čia 2016 m. apgynė daktaro disertaciją.

× DAR KULKŲ. Vasario 11 d. paskelbti Estijos Kultūros rėmimo fondo (KULKA) 2019 metų literatūros premijos nominantai aštuoniose srityse – prozos, poezijos, eseistikos, dramos, vaikų literatūros, vertimo (estų grožinės literatūros į užsienio kalbas, užsienio – į estų, nuo 2017-ųjų – ir užsienio filosofinės literatūros vertimo į estų kalbą). Taip pat apdovanojamas literatūrologinis straipsnis, siekiant mokslinius tyrimus pagarsinti platesnei visuomenei. Atskira kategorija – laisvojo apdovanojimo – už vertingą kūrinį, nepriklausantį kitoms sritims. Premijos fondas – 52 tūkst. eurų, ji bus įteikta kovo 14 d., Gimtosios kalbos dieną, – minint Kristjano Jaako Petersono (1801–1822), filologo, poligloto ir pirmojo estų poeto, gimtadienį. Tradiciškai į ceremoniją kviečiami visi laureatai.

× SOCIALIAI JAUTRI ESEISTIKA. Už geriausią etinės eseistikos tekstą aštuntąja Enno Soosaaro premija įvertintas dramaturgas, eseistas Eero Epneris už straispnį „Nes jiems galima“, skirtą smurtui šeimoje (el. dienraštis „Estijos ekspresas“, 2019 05 08). E. Epneris per 2 mėnesius apklausė keliasdešimt specialistų – psichologų, teisininkų, prokurorų, pedagogų, terapeutų, vaikų psichologų – ir straipsnyje pateikia jų papasakotų baisaus smurto artimoje aplinkoje istorijų refleksiją.

× ROKIRUOTĖ. Tartu miesto rašytojo stipendiją gavo Mihkelis Muttas (g. 1953), tačiau jos atsisakė – vengiąs įtampos, vertinąs kūrybinę laisvę, taip pat laiko atžvilgiu. Stipendija perleista poetei, prozininkei Kai Aareleid. Šališkai tikiuosi naujos knygos, skaitytojo „Miestų deginimo“, „Vene veri“ („Rusiškas kraujas“, 2011) taip pat paliko gerą įspūdį.

× PARODA. Estijos dailės muziejuje (KUMU), Taline, veikia paroda „Savikūra: moters emancipacija Estijos ir Suomijos dailėje“. Kartu su Ateneum dailės muziejumi (Helsinkis) surengtoje parodoje, minint Estijos dailės muziejaus šimtmetį, susitelkiama į dailininkių kūrybą. Parodą papildo kovo 5–6 d. KUMU vyksianti tarptautinė konferencija „Female Artists in Baltic and Nordic Museums“ („Moterys menininkės Baltijos ir Šiaurės muziejuose“), išleistas išsamus albumas; dar vasarį turėtų pasirodyti angliškas jo leidimas „Creating the Self. Emancipating Woman in Estonian and Finnish Art“ („Kuriant save. Moterų emancipacija Estijos ir Suomijos mene“). Paroda veiks iki balandžio 26-osios.

× JUBILIEJUS. Estijos nacionalinėje bibliotekoje, Taline, atidaryta paroda žinomo estų prozininko, poeto, politinio kalinio Jaano Krosso (1920–2007) 100-osioms gimimo metinėms. Parodoje eksponuojama 300 J. Krosso kūrinių leidimų estų ir užsienio kalbomis, kūrinius iliustravę grafikos darbai, taip pat 40 knygos meno dailininkų apipavidalintų J. Krosso leidimų, nuotraukos iš šeimos archyvo. Specialiai jubiliejui išleista J. Krosso ir Ellen Niit (1928–2016), vaikų literatūros klasikės, J. Krosso žmonos, eilėraščių rinktinė. Ekspozicija veiks iki vasario 22-osios

× BIUROKRATINIAI NERAMUMAI. Dabar uždarytas Estijos šiuolaikinio meno muziejus (EKKM) paskelbė 2020-aisiais atnaujinsiantis veiklą. Lapkričio pabaigoje muziejui po audito, reikalaujant pastato savininkams, liepta palikti patalpas, nutraukta nuomos sutartis; muziejus pastate veikė pastaruosius 13 metų, auditas parodė patenkinamą ir net gerą pastato būklę, tačiau kita šalis nuomos sutartį reikalavo nutraukti. Situacija sukėlė visuomenės pasipiktinimą, Estijos žmonės prieštaraudami pasirašė peticiją; po derybų EKKM’ui leista dar dvejus metus vykdyti veiklą savo pastate. Muziejus duris atveria balandžio 17 d., dviguba Jevgenijaus Zolotko ir Uwe’s Schloeno paroda „Hier Nicht“.