Vargu ar rastume galingesnę metaforą Vidurio Europai apibūdinti nei užgrobtieji Vakarai. Ja remdamasis Milanas Kundera 1983 m. Vakarų publikai aiškina, kad Vidurio Europa, kitaip negu Rusija ir Rytų Europa, visuomet buvo Vakarų kultūros dalis ir Rytų blokui priskirta tik po 1945-ųjų permainų.
Savo sampratą perteikęs įtaigia formule M. Kundera privertė suabejoti patogia Šaltojo karo geografija ir Vakarų skaitytojus, kurių dauguma iki šiol labai miglotai nutuokia apie regioną Vokietijos ir Austrijos rytuose. Pripažinkime, kad po to, kai 1989 m. sugrįžome į Europą, užgrobtųjų Vakarų įvaizdis vakariečių sąmones veikė labiau nei oficiali Vidurio Europos atstovų retorika ir veiksmai. Be abejo, tai geopolitinė sėkmė.
Vis dėlto, nepaisant akivaizdžių privalumų, metafora „užgrobtieji Vakarai“ prigijo ne iš karto. Čekoslovakijos ir Tarybų Sąjungos santykiai iki 1968 m. buvo vadinami įvairiai, bet ne užgrobimu. O Vidurio ir Rytų Europos kultūriniai ryšiai istoriniu požiūriu daug stipresni ir naudingesni, nei užgrobimo metafora leidžia numanyti. Tiesa, kiekviena metafora sutirština vaizduojamos realybės spalvas. Svarbu ir tai, jog M. Kundera savo esė metaforos literatūriškai neplėtoja, ji paminėta tik pavadinime. Be to, autorius šios esė neįtraukė į kūrybos visumą apimančią „Plejados“ rinktinę. Iš tiesų M. Kunderos Vidurio Europos samprata originalesnė ir ateities kartoms reikšmingesnė, nei galėtume spręsti iš užgrobtųjų Vakarų metaforos. Rašytojo samprata susijusi su pačios Europos apibrėžimu. Ne geopolitiniu, o kultūriniu.
Trečiasis kultūrinis laikotarpis
M. Kunderos manymu, Europa yra kultūrinė visuma. Ši visuma ne homogeniška, o nepaprastai įvairialypė – rašytojas kalba apie „maksimalią įvairovę minimalioje erdvėje“. Toks daugialypiškumas yra visiems europiečiams bendra kultūrinė vertybė. Kai viduramžiais žlugo religinė vienybė ir teokratija, nuo moderniųjų laikų pradžios Europa yra kultūrinis vienetas. M. Kundera, kaip ir daugelis kitų, filosofinę tradiciją ir racionalizmą laiko Europos kultūriniu laimėjimu, bet svarbiausią dėmesį kreipia kitur. Anot jo, Europą geriausiai reprezentuoja du didieji menai – romanas ir muzika.
M. Kunderai romanas nėra tik literatūros žanras – tai itin savita kūrybos ir refleksijos praktika, pranokstanti autorių. Didieji romanai „išmintingesni už savo autorius“. Prozininkas užsimena, kad Levas Tolstojus, rašydamas „Aną Kareniną“, įsiklausė į „romano išminties“ balsą, todėl parašė kitokią knygą, nei buvo iš pradžių sumanęs. Skamba mistiškai. Bet kultūra ir romanas moderniaisiais laikais perėmė religijos vaidmenį, todėl nenuostabu, kad romane slypi mistikos elementų. Anot M. Kunderos, romanas – „dieviškojo juoko atgarsis“. O juoko mistikai nėra nieko švento. Iš juoko dvasios gimsta pirmasis didysis europinis romanas – F. Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelis“. Ta pati dvasia persmelkusi M. Cervanteso „Don Kichotą“ ir šių prozininkų sekėjų kūrinius.
Milanas Kundera. Ugnės Žilytės piešinys
Romanas nuplėšia uždangą nuo visuotinai priimtinų, bet dažniausiai klaidingų idėjų ir parodo pasaulį nuogą. Domėjimasis pasauliu skiria romano meną nuo lyrikos. Lyrinio kūrinio autorius, pasak M. Kunderos, nugrimzdęs į save, jis tarsi savęs paties apsėstas. Lyriką dažniausiai kuria jauni maištininkai, o romanus – subrendę. Dėl domėjimosi pasauliu romanas artimas filosofijai, bet, skirtingai nei teorizuojantis filosofo protas, ieškantis nepajudinamų pažinimo pamatų, ant kurių statoma sava teisybė, romanisto tiesa gimsta iš dviprasmybės, juokingo įvairių prieštaringų tiesų sugretinimo. Ir filosofija, ir romanas yra europietiškos kultūros pamatai, bet jiems būdinga priešprieša. Filosofija monologiška, o romanas juokingai polifoninis. Polifoninis kaip europietiška muzika.
M. Kundera romaną sieja su muzika: romanuose atpažįsta muzikos kūrinių struktūras, o svarstymus apie muziką supina su literatūriniais, nes Europos romano ir muzikos raidoje įžvelgia analogijų. Europos muzikos tradicija senesnė negu romano, siekia viduramžiais Bažnyčios choruose praktikuotus daugiabalsių kompozicijų eksperimentus. Tačiau XVIII a. abu menai patiria lūžį, po kurio prasideda naujas raidos periodas. Jei norėtume įvardyti paskutinį pirmojo kultūrinio periodo kūrėją ir pirmąjį – antrojo periodo, tai muzikoje suskambėtų J. S. Bacho ir F. J. Haydno vardai, o literatūroje – P. Ch. De Laclos ir H. de Balzaco. XIX a. atsiranda naujų stilių. Antrajam kultūriniam periodui atstovaujantis realistinis romanas kuriamas pasitelkiant schemas, pasižymi išsamiais aprašymais, prašmatniomis scenomis, bet nebeturi žaismingumo ir veržlumo. Po lūžio muzikai – ir klasicistinei, ir romantinei – būdingos lengvai įsimenamos melodijos, turinčios išreikšti emocijas.
Antrojo kultūrinio periodo pabaiga, įvykusi XIX a. antroje pusėje, nereiškia, kad Europa išsisėmė. Prasideda trečiasis etapas, intensyvus modernizmo laikotarpis, iškeliantis Vidurio Europą.
M. Kundera Vidurio Europą laiko vienu iš centrų, kuriame susitelkę Europos kultūriniai fenomenai. Vidurio Europa reprezentuoja rašytojo suformuluotą Europos kaip „maksimalios įvairovės minimalioje erdvėje“ apibrėžimą. Antruoju kultūriniu periodu Vidurio Europa itin svarbi europinės muzikos raidai. Ypač reikšmingais įvykiais paženklinti ir XX a. pirmieji dešimtmečiai, kai Vidurio Europa tampa modernistinės muzikos ir romano lopšiu.
Leošas Janáčekas, Arnoldas Schönbergas ir Béla Bartókas kiekvienas savaip stengiasi atsikratyti romantinės muzikos paveldo ir savo kūriniais atveria duris naujoms idėjoms, kurios neretai susijusios su pirmojo kultūrinio laikotarpio muzika. Taip pat ir F. Kafka, R. Musilis, H. Brochas bei W. Gombrowiczius kuria romanus, iš esmės besiskiriančius nuo XIX a. kanonų, bet harmoningai atliepiančius F. Rabelais ar M. Cervantesą. Jų romanus persmelkusį „dieviškojo juoko atgarsį“ rasime ir Jaroslavo Hašeko kūryboje. XX a. pradžios Vidurio Europos kultūros įvykiai tampa viso žemyno literatūros ir muzikos pokyčių varikliu, todėl M. Kundera fiksuoja trečiąjį Europos kultūros raidos laikotarpį.
Kultūrinė Vidurio Europos samprata perteikia paveikslą, iš esmės besiskiriantį nuo geopolitinio, grįsto užgrobimo metafora. Geopolitinis paveikslas apibūdina Vidurio Europą kaip kenčiančią auką, kuri dėl periferinės padėties pateko į grobikų gniaužtus. Jei nebūtų užgrobimo, nekalbėtume apie kažin kokią Vidurio Europą – diskutuotume apie vieną iš Vakarų Europos teritorijų. Užgrobimo metafora, be neginčijamo analitinio turinio, imituoja lyrišką užuojautą aukai.
Vidurio Europa kultūrine prasme negali būti išskirtinė. Ji nėra periferija – tai vienas iš policentriškos Europos centrų. Vidurio Europa skatina ne gailestį, o pagarbą ir net pavydą. Jos kultūrinių novatorių įtaka išryškėja Europos, kuriai pirmiausia atstovauja Prancūzija, kontekste. Bet sąsajos – dar ne tapatumas. M. Kundera aiškina, kad savąja realybės samprata Vidurio Europos modernizmas labai skiriasi nuo prancūziškojo – antirealistinio ir lyriško. Įvairūs Europos centrai tuos pačius klausimus sprendžia savaip, bet būtent skirtumai grindžia anksčiau pateiktą Europos apibrėžimą. Dėl to Vidurio Europos kompozitorius dera lyginti su C. Debussy ar I. Stravinskiu, o rašytojus – su M. Proustu ir J. Joyce’u. Bet neieškokime tapatumo ar mėgdžiojimo, nekalbėkime apie kūrėjų ir jų sekėjų, meistrų ir mokinių santykius – mąstykime apie lygiaverčius kūrėjus, kurie, nors skirtingi, sprendžia tas pačias užduotis. Šiandien, kai užgrobimo metafora prarado geopolitinį pagrįstumą, būtų naudinga M. Kunderos Vidurio Europos kultūrinį paveikslą praplėsti. Galime kalbėti apie regioną, aprėpiantį ne tik keletą postkomunistinių valstybių, bet ir Austriją, Bavariją, Tiūringiją ir Saksoniją. Šis regionas nelaukia apsaugos iš kitur, jis unikalus, bet niekam neleistų suabejoti, kad yra Europos dalis.
Gyvename lyrikos laikotarpiu
Ar galėtų Vidurio Europa šiandien suteikti Europos kultūrai tokį pat stiprų impulsą, kaip prieš šimtmetį? Tuomet jos rašytojai leido ir vėl suskambėti F. Rabelais „dieviškojo juoko atgarsiui“. O šiandienei Europai nėra nieko svarbiau, kaip atgaivinti šį laimėjimą, kurį M. Kundera vadina humoru. Kalbu ne apie gyvenimą lengvinantį, jam skonį teikiantį humorą, o apie juoką, palaikantį mūsų žmogiškumą prieštaringų tiesų apsuptyje.
Europa šį gebėjimą praranda, nes patenka į nagus tiems, kuriuos F. Rabelais vadino agelastais. M. Kundera primena, kad didysis klasikas labiausiai bijojo negebančių juoktis žmonių: tokie tiki, kad teisybė yra aiški, kad jie ją žino, o kiti privalo jiems pritarti. F. Rabelais agelastai panašūs į tuos, kuriuos M. Kundera vadina lyrikais: tai humoro jausmo neturintys susireikšminę žmonės, savąją tiesą skelbiantys kaip universalią. Ir vieni, ir kiti yra tokie rimti, kad nieko rimtesnio už save negali įsivaizduoti.
Ką apie šiandienę Europos kultūrą byloja sėkmė norvegų autoriaus šešiatomio romano, kurio vienintelis subjektas yra pats autorius? Nežinau. Bet žinau, kad iš ekshibicionizmo ir vojerizmo dialektikos, tai yra iš dviejų egoizmo tipų – aktyvaus ir pasyvaus, neišaugs kultūrinė grybiena, siejanti Europos žmones. Ką mums apie šiandienę Europos politiką sako tuo pat metu vykstanti „Europos tiesos“ ir nacionalinių tiesų saugotojų mobilizacija? Nežinau. Bet žinau, kad narciziškas vypsnis nėra juokas, kuris išlaisvintų ir sutaikytų nacionalinį bei europietišką identitetus. Pamokslavimai apie vertybes gali sustiprinti tikėjimą savosios moralės pranašumu, bet vargu ar padės užmegzti dialogą.
Atrodo, šiandien išgyvename ypatingą lyrizmo, kuris nėra nei poetiškas, nei revoliucingas, laikotarpį. Kalbu apie nuglaistytos prozos lyrizmą ir oficialiai deklaruojamas vertybes. Bet prigimtinis juoko, dialogo ir polifonijos poreikis vis tiek ras savo kelią. Gal jis net vingiuos per Vidurio Europą, taip nutiko prieš šimtą metų. Arba kaip tuomet, kai XX a. antrojoje pusėje literatūroje šiuo keliu ėjo dabar jau 90-mečio sulaukęs M. Kundera.
Iš čekų kalbos vertė Aigustė Vykantė Bartkutė
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos kūrybinę programą remia Čekijos Respublikos ambasada ir Lietuvos kultūros taryba