Wisława Szymborska, 2001 m. Czesławo Czaplińskio / FOTONOVA nuotr.

 

 

Stebėtojas, Krokuva. Mus kaltinate, kad žudome jaunus literatūros talentus. „Šiuos gležnus augalėlius, – skaitome, – reikia ant rankų nešioti, o ne, kaip jūs darote, kritikuoti jų silpnumą ir nepajėgumą dar duoti brandžių vaisių.“ Nesame literatūrinių augalėlių auginimo šiltnamiuose šalininkai. Augalėliai turi augti natūraliame klimate ir iki tol būti prie jo sąlygų prisitaikę. Kartais augalėliui atrodo, kad jis bus ąžuolas, o mes matome, kad čia tik paprasčiausia žolė. Net uoliausias puoselėjimas nepavers jos ąžuolu. Kartais, žinoma, galime klaidingai diagnozuoti. Na, bet juk mes nedraudžiame tiems augalėliams augti, su šaknimis jų neišrauname. Gali toliau augti, kad kada nors įrodytų mus klydus. Džiaugsmingai pripažinsime pralaimėję. Vis dėlto jei Jūs su geresne valia skaitytumėte mūsų rubriką, galėtumėte pastebėti, kad, kai tik randame ką nors girtino, stengiamės tai pabrėžti. O kad pagyrų yra gana mažai, tai jau ne mūsų kaltė. Literatūros talentas nėra masinis reiškinys.

Magro, Krynica. Brangieji, per daug iš mūsų reikalaujate. Abu rašote eilėraščius ir būtinai norite sužinoti, kuris iš jūsų rašo geriau. Nenorime prie to kišti nagų, juolab kad laiške mus išgąsdino sakinys: „Daug kas nuo to priklauso...“ Konkuravimas šeimoje gerai baigiasi tik kino komedijose. Pagaliau jūsų stilius daugmaž panašus, tai yra sunku atskirti vieną nuo kito. Šiuo saliamonišku sprendimu, būdami namų židinio puoselėtojai, norime baigti.

Baśka. „Mano vaikinas tvirtina, jog esu per graži, kad rašyčiau gerus eilėraščius. Ką manote apie tuos, kuriuos pridedu?“ – Manome, kad Jūs tikrai graži mergina.

Pegasas, Nepolomicės. Eilėmis klausiate, ar gyvenimas turi prąsmę. Rašybos žodynas duoda neigiamą atsakymą. 

Ewus, Chelmas. Ir vėl, antrą kartą šią savaitę, įgaliojimas redakcijai daryti bet kokius taisymus, kuriuos ji laiko tinkamais. Iš tokių atsainių debiutantų literatūrai nebus jokios naudos. Įdomu, ar Lenkijos olimpinis komitetas yra kada nors gavęs laišką: „Ketinu laimėti pasaulio čempionatą – įgalioju Jus už mane treniruotis...“

Hi, Bochnia. Mums pavyko išsaugoti šaltą kraują, nors vienas iš bridžo žaidėjų septintame puslapyje buvo demaskuotas kaip pakaruoklio dvasia. Ne tokių dalykų esame skaitę, ne tokių esame matę (ką ir kalbėti apie tai, ką esame girdėję). Priežastis, dėl kurios negailestingai atmetėme novelę, buvo ta, kad nei pakaruoklis, nei kiti trys lošėjai visiškai nežino bridžo taisyklių. Iš pradžių siūlome kortas pakeisti domino.

G., Tarnuvas. Autoriaus noras, kad tai, ką rašo, skaitytojui paliktų neišdildomą įspūdį, yra visiškai normalus. Tik kartais jis turi vargo rinkdamasis stilistines priemones, kurios turi tą įspūdį sukelti. Ne pirmą, bet gal septyni šimtai aštuoniasdešimt devintą kartą perspėjame, kad perdėtų apibūdinimų vartojimas arba susilpnina visą kūrinį, arba sukelia pasekmes, kurių autorius visai nesitiki. Pavyzdžiui, Jūsų apsakyme vyksta apokaliptiniai dalykai: kažkas ranka „knežina“ rankeną, nors šioje vietoje reikėjo pasakyti, kad paprasčiausiai stipriai sugniaužė rankeną. Be abejo, traukinys lekia „kaip beprotis“ – nejaugi po akimirkos katastrofa? Kurgi, netrukus sužinome, kad pasiekė stotį, ir dar pavėlavęs. Vėjas „įkyriai kaukia“, kažkas savyje jaučia „pragarą“, mergina stotyje stovi kaip „skausmo statula“ ir, kad būtų baisiau, ši statula yra „žaibo trenkta“. Paskui paaiškėja, kad visi toliau gyvena, vaikšto, kuria šeimas ir iš tiesų nieko neįvyko. Kad nuo šios priklausomybės atprastumėte, siūlome stilistiškai labai santūrų pasakojimą apie ugnikalnio išsiveržimą, aprašytą Plinijaus Jaunesniojo.

3333, Kelcai. Novelės herojus yra garsus, nuostabus lenkų rašytojas. Koks populiarumas, koks turtingumas, koks produktyvumas! Laimės kūdikis, likimo išrinktasis, nuo aušros iki nakties nešiojamas ant rankų, o nuo nakties iki aušros gurkšnojantis midų iš pasaulio taurės. Net jeigu toks aplanką (su genialiu rankraščiu) pames, beveik išsyk suras drauge su stebuklingos mergelės ranka. Brangus fantaste, geriau parašyk, kas ten Kelcuose girdėti. Ar visi sveiki?

Br. U., Varšuva. Iš pirmo žvilgsnio eilėraštis atrodo ultrašiuolaikiškas, šen bei ten kokie nors laipteliai, šen bei ten kokia nors „o“ atskiroje eilutėje, jokių, žinoma, kablelių ir taškų, kai kurios raidės vidury žodžio parašytos didžiosios (naujiena!); bet nesuprantama, kad visa tai ir „bučinių kruša“, ir „ašarų lietus“, ir „juokis pajace“ pateikiama su visa savo muziejine melancholija. Viskas kartu yra kaip „Alfa Romeo“, kuris nepajuda iš vietos, nes vietoj benzino priberta avižų.

Malina Z., Krynica. „Pakeiskite, ką norite, tik išspausdinkite!“ – Pakeitėme iš pagrindų, ir išėjo „Lozanos lyrika“. Deja, ji jau išspausdinta.

G. Kr., Varšuva. Jums būtina pasikeisti tušinuką. Tas, kuriuo rašote, daro daugybę klaidų. Turbūt užsienietiškas.

B., Kelcai. Pirmas Jūsų eilėraštis gyvenime ir jau siunčiate vertinti? Tikrai per anksti. Tie du posmai apie alyvas gali būti vertingi tik tam, kuriam jie skirti. Jeigu nesutiks pasivaikščioti, tada jau mes su juo suvesime sąskaitas. Saugokis, Karoli!

Grażyna, Starachovicės. Jūsų supratimu, poezija – tai vien didingumas, absoliutas, amžinybė, atodūsiai ir dejonės – tokio sutirštinimo nerasime net amžiaus pradžios mergaičių eilėraščių sąsiuviniuose. Su tokiu jausmingumu iš šiandieninio skaitytojo nieko nesitikėkite, taip, net pats artimiausias ir patikimiausias žmogus, išgirdęs vieną tokį sakinį, sumišęs pažvelgs į pašnekovę, tada nei iš šio, nei iš to prisimins, kad turi kažkokių beprotiškai svarbių reikalų mieste. Tai ką, nusisegame sparnus ir bandome kurti pėsčiomis?

Mimu, Krokuva. Jūsų manuskriptų, kuriuos iš pradžių laikėme eilėraščiais, niekas iš mūsų negalėjo iššifruoti. Tik vaistinėje juos perskaitė. Medikamentus galite atsiimti redakcijos sekretoriate.

Marcusas, Limanova. Pirmoje poemėlės dalyje negera moteris išplėšia herojui kruviną širdį ir meta ant šiukšlyno, kur žiurkė ją suryja. Paskutinėje dalyje herojus negerai moteriai prisipažįsta, kad yra pasirengęs jai viską atleisti ir kad jo širdis plaka vien dėl jos. Turėti atsarginę širdį – nepaprastai retas atvejis. Tikime, kad sužadins mokslo pasaulio susidomėjimą.

Br. K., Liaskos. Per visą poetinę prozą kartojasi Didžiojo Poeto personažas, kuris, apimtas alkoholinės euforijos, kuria savo įspūdingus darbus. Galima maždaug suprasti, ką Jūs turite galvoje, bet, šiaip ar taip, mums labiausiai rūpi ne pavardė, o apgaulingas įsitikinimas, kad alkoholis padeda rašyti, duoda valią vaizduotei, paaštrina sąmojį ir atlieka dar daug naudingų manipuliacijų su dainiaus dvasia. Brangusis pone Bronekai, nei šis, nei kiti mūsų asmeniškai pažįstami poetai, pagaliau išvis nė vienas neparašė nieko švento tiesiogiai veikiami grynos skaidriosios. Tai, kas gera, buvo sukurta esant siaubingai blaiviems, be malonaus dūzgimo galvoje. „Aš visada turiu fantaziją, o po degtinės man skauda galvą“, – sakė Wyspiańskis. Jeigu kas nors geria, tai geria tarp pirmos ir antros eilutės. Taip atrodo plika realybė. Tiesą sakant, jei alkoholis būtų didžiosios poezijos bendraautoris, tai kas trečias mūsų šalies pilietis būtų bent jau Horacijus. Štai mums pavyko sugriauti dar vieną mitą. Tikimės, kad sveikas ir gyvas išsikapanosite iš griuvėsių.

Z., Jelenia Gura. Jūsų laiškas priklauso trečiai rūšiai, be to, kelia daug abejonių. „Mano? – paklausite. – Juk parašiau kelių puslapių laišką! Iš pirmo žvilgsnio irgi tikriausiai atrodo neblogai. Nežinau, tikrai, ko jūs dar norite.“ Laiškas iš tiesų ilgas ir kruopščiai parašytas, tik kad jis visiškai apie nieką. Per tris su puse puslapio autorius išsipasakoja, kad nusprendė mums parašyti, kad iš pradžių nenorėjo, bet paskui apsisprendė, nes kai jau rašai, turi žinoti, ką parašei, o pats nežinai, tad reikia kam nors parodyti, nors iš pat pradžių jauti pasipriešinimą ir dvejonę, ar siųsti, ar nesiųsti, bet galų gale žmogus išsiunčia, nes vieną kartą jam patinka, ką parašė, o kitą kartą visai nepatinka, taigi nelieka nieko kito, kaip atsiduoti teismui kieno nors, kas pats to neparašė, kad tas kas nors parašytų, ar verta taip rašyti ir ar verta buvo siųsti, ar neverta, ir taip toliau, ir taip toliau... Tokio pobūdžio laiškas – blogas ženklas tekstams. Iš karto matyti, kad autorius neturi formos pojūčio, mano, jog kuo daugiau žodžių, tuo didesnį įspūdį padarys, kad iš esmės jam stinga energijos ir vaizduotės. Devyniasdešimt penkiais atvejais iš šimto mūsų diagnozė pasitvirtina: prie laiško pridėti kūriniai atskleidžia tuos pačius trūkumus. Todėl paskui skaitome atidžiai, nes tie penki procentai – šiokia tokia viltis. Tiesą sakant, šiuo žodžiu ir norime pabaigti apžvalgą.

 

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas