Šiemetinis „Poezijos pavasario“ almanachas (sudarytojai Vytautas Kaziela ir Tomas Vyšniauskas, užsienio svečių kūrybos atranka rūpinosi almanacho leidybai ir visam festivaliui vadovaujanti Indrė Valantinaitė) prabyla kiek grėsmingu įžanginiu Manto Bakalausko straipsniu „Poezija skaitmeninio uragano akyje“. Autorius, veikiausiai turėdamas galvoje politinius procesus pasaulyje, nuogąstauja, kad 62-ojo „Poezijos pavasario“ almanachas pažymėtas „ryškia į chaosą panirusio pasaulio žyme“ (13 p.). Dar priduria, kad poezija, kaip ir šiandienis pasaulis, yra visiškai nenuspėjama, nes kalba patiria „milžinišką transformaciją“ (įdomu, kokią), o dirbtinis intelektas tampa „didelio masto problema“: kelių mygtukų paspaudimu esą galima sugeneruoti eilėraštį. Vienintelė paguoda ta, kad „be realių autorių nebus ką kopijuoti“ (14 p.). Tačiau nusiraminimo tai nesuteikia, nes autorių sąrašas ilgas, eilėraščių prikurta begalė – dirbtiniam intelektui apsčiai medžiagos generuoti naujus tekstus pagal norimo poeto stilių ar tematiką, poezijos sroves, kryptis ir panašiai. 

 

„Poezijos pavasaris“, V.: Rašytojų sąjungos fondas, 2026

 

Kaip atskirti tikro autoriaus sukurtą tekstą nuo pasiūlyto DI? Tema išties aktuali, sudėtinga, bet, kaip teigia ir M. Bakalauskas, į poezijos sraigės kiautą įlindusiems almanacho autoriams ji – „ko gero, nė motais“. Poetai juk atitrūkę nuo pasaulio realijų ir mąsto apie „amžinąsias vertybes“, bent jau dauguma lietuvių autorių: „mano esybė snūduriuoja / po stiklo gaubtu toli nuo pasaulio“ (iš Lilijos Rakovos eilėraščio, 30 p.), „aš snaudžiu po medžiais“ (iš Pijaus Operos eilėraščio, 140 p.), „guliu pirštus sunėręs / ant krūtinės / kaip nabašninkas [...] vėjas / praneria / delnų nesutepdamas [...] nei leftistų protestais / nei tradicionalistų sąmokslais [...] plūduriuoju [...] su pragulom abejingumo“ (iš Tomo Vyšniausko eilėraščio, 117 p.), „Gulėjau ant šilto akmens / mintis sumetęs ilsėjaus“ (iš Vytauto Rubavičiaus eilėraščio, 169 p.) ir t. t. Galėčiau pacituoti ir daugiau, bet nenoriu sukurti įspūdžio, kad tekstuose vyrauja kažkoks visuotinis gulinėjimas. Neatitrūkę nuo tikrovės tiesiai šviesiai klausia: „kas bus toliau? Galbūt kalbėsimės tik su DI?“ (iš Jolantos Sereikaitės eilėraščio, 124 p.). M. Bakalausko iškeltos bėdos, regis, nesvarbios ir almanacho rengėjams, į tradicinę anketos rubriką neįtraukusiems jokio su šia problematika susijusio klausimo. Šie apsiriboja kūrybos temomis, netgi klausiama dalykų, kurių aktualumas jau sumažėjęs. Pavyzdžiui, apie poezijos prozėjimą, lyg tai būtų naujas reiškinys. O juk tas procesas prasidėjo mažiausiai prieš tris dešimtmečius. Toks klausimas užduodamas vis iš naujo (pvz., 2019 m. almanache), tad poezija nuo tokio intensyvaus „prozėjimo“ jau turėjo pavirsti į tikrą prozą. Respondentėms belieka patvirtinti: „poezija tikrai proziškėja, nebijo sukiotis po absoliučiai buitiškus reikalus, pasakoti istorijų“ (Gintarė Adomaitytė, 282 p.). Vieniems pasakoti istorijas pavyksta (Birutės Jonuškaitės, Alvydo Šlepiko eilėraščiai), kitiems pritrūksta įtampos ir minties skaidrumo, o štai Vytauto Kazielos lyrinis herojus atvirai prisipažįsta: „norėčiau rašyti / ilgus eilėraščius / kad tekėtų / kaip upė / banguotų kaip jūra / ar bent / kaip vaikystės ežeras // bet negaliu“ (83 p.).

Apskritai anketos klausimai nuobodūs, neadekvačiai suformuluoti, nes atsakymai almanachui nesukuria apčiuopiamos pridėtinės vertės. Keista, kad jie užduodami prozininkėms, nors tai irgi ne pirmas atvejis (pvz., prozininkai buvo apklausiami ir 2017 m. almanache). Gal taip nutarta dėl tos pačios „poezijos prozėjimo“ tendencijos, nes, anot Ievos Marijos Sokolovaitės, „per proziškesnę, mažiau specifišką kalbą poezija tampa prieinamesnė prozos skaitytojams“ (215 p.). Dar keistesnis respondentų (tiksliau, vien respondenčių) pasirinkimas. Anketa pradedama tuo pačiu teiginiu: „Esate žinoma prozos rašytoja“, taip tarsi atokiau nuo literatūros lauko esantiems almanacho skaitytojams užtikrinant, kad rašytojos tikrai žinomos. Absurdiškai skamba ir klausimas apie pakartotinius tiražus; šį kriterijų atitiktų nebent G. Adomaitytė, debiutuojančių prozininkių kontekste atrodanti kaip „iškritusi iš konteksto“. Dar keisčiau atrodo tai, kad (be kelių išimčių poetams, daugiausia jubiliatams) almanachas iliustruotas šių prozininkių fotografijomis! Matyt, viskas dėl to „prozėjimo“.

Labiausiai iš anketų įstrigo viename klausime figūruojantis mįslingas žodis „preferencijos“: „Gal teikiate stilistines, tematines preferencijas, turite asmeninių simpatijų autoriams (Lietuvos ar užsienio)?“ Ar tai klausimas ezoterinių paslaugų teikėjui?Neaiškią funkciją atlieka ir Viktorijos Daujotytės fragmentinis straipsnelis „Nuo metaforos į sąvoką ir atgal“ (gali būti, kad tai jos kalba, pasakyta per to paties pavadinimo konferenciją, 2025 m. surengtą profesorės aštuoniasdešimties metų jubiliejaus proga). Šiaip ar taip, kalbėjimas apie metaforas į poezijos kontekstą visuomet įsikomponuos. Almanacho lyrikoje metaforų yra įvairiausių, net metametaforinių – anot Gvido Latako, net „Megztinis – siūlų metafora“ (193 p.).

Į almanachą įtraukta pora tekstų, tradiciškai skirtų mirusių poetų jubiliejams – Elenos Mezginaitės ir Algirdo Verbos 85-mečiams. A. Verba 1993 m. gavo „Poezijos pavasario“ laurus, E. Mezginaitė nespėjo. Apie pažintį su šia poete pasakoja Jūratė Sučylaitė, perteikdama sovietmečio atmosferą. J. Sučylaitės mamos butas Panevėžyje buvęs ta vieta, kur rinkdavosi literatai. Įsiminė pavydėtinas liudijimas: „Mūsų namuose kalbėta apie kiekvieną Lietuvoje išleistą poezijos knygą, eilėraščių publikacijas periodikoje. Daug emocingų pokalbių sukeldavo poezijos knygų recenzijos.“ (98 p.) Apie sudėtingą A. Verbos gyvenimą jautriai ir įtaigiai pasakoja su poetu bendravęs Gasparas Aleksa. Kadangi tik tiek pagerbtų jubiliatų, verta pridurti, kad Aidas Marčėnas skiria eilėraštį Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui („šiais metais tiek prievartavo Tave / Mikalojau Konstantinai Čiurlioni, kad maniau / neb’išgyvensi“, 91 p.), o Motiejų Valančių eilėraštyje pamini Vladas Braziūnas (153 p.).

Palyginti su ankstesniais almanachais, šiame – stoka poezijos tendencijas kaip nors apmąstančių tekstų. Iš M. Bakalausko sužinome, kad slopsta išpažintinė lyrika ir ateina naujų temų laikas. Giedrės Kazlauskaitės „Marialė“ pateikiama kaip naujos krypties pavyzdys, kur „atvėsinamas“ išpažintinės lyrikos žanras. Tačiau kokia ta nauja kryptis, autorius neįvardija. Sakyčiau, niekur toji išpažintinė nedingo, tik tapo dar labiau radikalesnė, drąsesnė, biografinė, tiksliau – biofikcinė. Tik prie šios nelabai dera žodis „lyrinė“, sukeliantis romantizmo laikų asociacijų. Kita vertus, aptariamame almanache, ypač moterų poezijoje, lyrinių kvintesencijų nors vežimu vežk.

Eglės Frank teigimu, poezija lakoniškėja (įdomu būtų sužinoti, kurie gi autoriai „sulakoniškėjo“, – tikrai ne G. Kazlauskaitė, kurią vis cituoja E. Frank). Anot I. M. Sokolovaitės, poezijos knygos, palyginti su prozos, yra „mobilesnės ir priimtinesnės prie nuolatinės dirgiklių kaitos pratusiai šiuolaikinio skaitytojo sąmonei“ (214 p.). Negi poezijos knygos labiau skaitomos už prozos?

Taigi, kas dirgina almanacho poetus? Džiugu, kad daugeliu atveju pasaulio chaosas sublimuojamas ir perteikiamas gana subtiliai, neskaitant vienos kitos išimties, kai autoriai jaučia pareigą demonstratyviai paminėti karo Ukrainoje detales („Duženos Kyjivo centre / Juodi dūmai, nuolaužos susimaišę su krauju“, iš J. Sereikaitės eilėraščio, 124 p.) arba, pritrūkus kantrybės, atvirokai pamoralizuoti („aukų kančias teks išgerti kaip nuodus / galvažudžiams, / kai ašarų akmenimis juos užmėtysim / hagų aikštėse“, iš G. Aleksos eilėraščio, 257 p.). Yra ir jau pelniusiųjų karo aktualijų rašytojų vardus. Ne vienas poetas konstatuoja, kad pasaulis kraustosi iš proto (Linas Umbrasas, 228 p.) ar karo akivaizdoje siekdamas išsaugoti sielos ramybę skaito knygas, pvz., Seneką (Alvydas Valenta, 258–259 p.). O štai Simono Bernoto eilėraštyje „pasaulio pabaiga atėjo ir mes to nepastebėjome“ (205 p.) egzistencinis nerimas turbūt perteiktas įtaigiausiai, be jokios impozantiškos kankinystės kaukės. Keli autoriai ironizuoja šiuolaikinį turizmą (S. Bernotas, 204 p., Tadas Zaronskis, 272 p.), paliečia ekologines temas (Aistis Žekevičius, 290 p.), pastaroji tema ypač ryški svečių kūryboje (Danielos Danz, Marie Ginet, Maarjos Kangro), tai atspindi universalesnes visuotines šiuolaikinio pasaulio refleksijas.

Almanachą garbingai pradeda praeitų metų laureatas Mindaugas Nastaravičius. Pirmas šūsnis eilėraščių vien moterų, antras – vien vyrų (su tokiais grandais kaip Tomas Venclova, Kornelijus Platelis, Antanas A. Jonynas, A. Marčėnas, A. Šlepikas, Gintaras Grajauskas, tad nėra kaip lyginti su kai kuriomis net negirdėtomis moterų pavardėmis), o toliau jau visaip. Nuo haiku iki eilėraščių proza, nuo nerimuotų, slemiškų iki ritmiškų ar net rimuotų. Rasime duoklės etnografijai – Zita Mažeikaitė pasakoja apie dzūkų pirkią ir nugirstą dzūkių pokalbį (148 p.), Juozas Žitkauskas smagiai padzūkuoja: „kad mūs būt daugiau / kad važuoc patogiau / par visokius graicynus, / per raides ir raidzynus“ (150 p.), Regina Katinaitė-Lumpickienė ištikima savajai aukštaičių uteniškių tarmei. Kiti dar bando pažaisti žodžiais (Dainius Dirgėla), vyresniųjų poezijoje apstu nostalgijos, atminties refleksijų, prisiminimų iš vaikystės („Atnešk man vieną žiedą / rausvą rožę, / su banalia / nostalgijos gaida...“, iš Violetos Palčinskaitės eilėraščio, 244 p.).

Įdomu, ar sudarytojai atlieka kokią nors autorių, eilėraščių atranką, ar sudeda visus atsiųstus tekstus? Kokia sudarytojų pozicija, iš almanacho nesužinosime. Dauguma autorių narplioja savo pačių pasaulius („kol kas tiesiog stumiamės / – kitaip nepavadinsi“, iš A. Žekevičiaus eilėraščio, 290 p.), artikuliuoja minčių kratinius, gal paskubom sukratytus specialiai almanachui, nors pravartu manyti, kad viskas tikslingai liudija šio nerimastingo pasaulio chaosą ir belieka viltis Dovilės Bagdonės eilėraščio herojės žodžiais, kad kartais „taip gražu kad net šiek tiek / ne beprasmiška“ (196 p.).

Labiausiai iš visų eilėraščių sudomino mintis apie biblinį obuolį, „kuris net nebuvo skanus“. Kieno autorystė, ieškokite ir permanykite patys, – almanache poezijos apsčiai visiems skoniams. O rengėjams ir autoriams reikėtų padėkoti, kad almanachas yra, – jis yra kaip lizdas (dailininkė Deimantė Rybakovienė), kuriame gyvena „ne raidės o giedantys gyviai“ (iš Vitalijos Maksvytės eil., 284 p.).

 

Recenzijų ciklą remia