Paauglystėje skaičiau be perstojo. Viską, bet daugiausiai grožinę literatūrą. Kažkada knygas skaityti nustojau ir nustebau: ar dar kas nors apskritai skaito? Tada ir gimė mintis paklausti draugų ir pažįstamų, ką jie skaito, kokia jų perskaityta knyga buvo svarbiausia. Veikiausiai taip ieškau įkvėpimo grįžti prie knygų ir galbūt mėginti įkvėpti kitus. Tai tęstinis projektas – tikiuosi dokumentuoti dar daug knygos mylėtojų. Iš įvairių vietų, kur tik pavyks nukeliauti...

Pamatyti daugiau galima „Instagram“ paskyroje @favbookproject

Dalyvauti galima parašius el. paštu vytenis@vycka.com

 

 „Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ yra lyg chuliganiškas palakiojimas ant šluotos per pilnatį. Knyga, parašyta XX amžiaus 4 dešimtmetyje, žavi spalvingais personažais, panašiu į detektyvą ritmu, joje gana paprastai ir logiškai pasakojama apie linksmas šėtono ir jo pagalbininkų antgamtiškas išdaigas. Visų šių įvykių centre rutuliojasi poetiška ir jaudinanti meilės istorija. Romanas neįprastas ir vertingas daugeliu kitų atžvilgių, apie kuriuos čia nerizikuosiu pasakoti. Bulgakovas prie šio kūrinio dirbo daugybę metų, bet taip ir nesulaukė jo išleisto.“ (Žilvinas – menininkas; Manhatanas, Niujorkas)

 

 

 Susidomėjau Artaud kūryba, kai pirmą kartą paskaičiau jo poezijos. Artaud knygos ir pjesės yra neįtikėtinas jo paties gyvenimo ir didžiosios dalies jį supusios aplinkos atspindys.“ (Julianas – studentas; Sautamptonas, Niujorkas)

 

 

 Tai viena mėgstamiausių mano knygų, nes nuolat primena, jog kiekvienam iš anksto jau yra suplanuota kelionė. Turime tikėti likimu ir žinoti, kad tikėdami net išklydę iš kelio atsidursime ten, kur ir turime būti, apsupti dalykų ir žmonių, kurie mums skirti.“ (April – bėgikė; Kvinsis, Niujorkas)

 

 

 Per pastaruosius keturis dešimtmečius nė vienas komikas, rašytojas, režisierius neprivertė manęs taip juoktis kaip Woody Allenas. Jo humoras, žaismingumas ir filosofinis mąstymas visur – pasirodymuose, filmuose ir literatūros kūriniuose – kvestionuoja universalų meilės, gyvenimo ir mirties supratimą.“ (Bradas – menininkas; Long Ailandas, Niujorkas)

 

 

„Kai pirmą kartą skaičiau šią knygą, nekenčiau jos – buvo iš vidurinės mokyklos privalomų kūrinių sąrašo. Dar kartą perskaičiusi koledže pamėgau dėl požiūrio į žmoniją ir jos klasinį pasidalijimą. „Puikus naujas pasaulis“ kraupiai ir nuostabiai atskleidžia ateitį, į kurią judame per greitai.“ (Zoë – menininkė; Baltimorė, Merilandas)

 

 

„Slapti spalvų gyvenimai“ yra viena mėgstamiausių mano knygų, nes apie spalvas. Mane visad žavėjo spalvų psichologijos santykis su kultūra, istorija ir tradicijomis, o ši knyga tyrinėja tokią sritį.“ (Minnie – menininkė; Kvinsis, Niujorkas) 

 

 

„Kuo daugiau tavo gyvenimas tampa istorija, tuo daugiau nori ją suprasti, ypač sunkiausiąją.“ (Danius – architektas restauratorius; Bruklinas, Niujorkas) 

 

 

„Nors dabar visi kalba apie šią knygą, pirmą kartą apie ją sužinojau iš savo draugės. Jos dabartinis partneris yra juodaodis, tad ji labai žavisi šia autore. „Kasta“ – ne tik laiku pasirodžiusi knyga, bet ir nuostabus liūdnos tiesos apie žmoniją liudijimas. Man labai patinka šios autorės pasakojimo maniera, taktiškos analogijos ir trumpi, bet įspūdingi anekdotai, juolab kad jos darbai pagrįsti išsamiais akademiniais tyrimais.“ (Miyako – galeristė; Manhatanas, Niujorkas) 

 

 

„Baisi knyga. Niekam jos nerekomenduočiau. Pati ją skaitau tik du kartus per metus. Ji pakeitė mano seksualinį gyvenimą.“ (Nicole – barmenė; Manhatanas, Niujorkas) 

 

 

„Atrodo, Lidijos kitoks santykis su kalba nei daugelio rašytojų. Vanduo – svarbi metafora daugelyje rašytojos darbų, juo persmelkta visa kūryba; žodžiai yra lyg vanduo, kuris visiškai pavaldus jos valiai. Būtent ši knyga yra ypatinga, nes susijusi su rašytojos lietuviškomis šaknimis; visoje jos prozoje gausu lietuviškų žodžių, kuriuos skaitydama prisimenu tėvynę. Šią knygą autorė pasirašė, kai susitikome pernai. Ji visad bus viena svarbiausių knygų mano lentynoje.“ (Kotryna – aktorė; Bruklinas, Niujorkas) 

 

 

„Šią knygą perskaičiau dar paauglystėje ir ji man pasirodė labai gili. Tuomet stovėjau ant suaugusiųjų pasaulio slenksčio (bent taip maniau), rengiausi studijoms koledže, vienas mano gyvenimo etapas judėjo pabaigos link, o naujas, įdomus gyvenimo skyrius buvo beprasidedąs. Pati knyga labai įdomi, juokinga, liūdna, kraupi, įkvepianti... Skaitysiu ją dar kartą, nes noriu išsiaiškinti, kokia ji pasirodys prabėgus keliems dešimtmečiams.“ (Angela – menininkė; Manhatanas, Niujorkas) 

 

 

„Silva Rerum“ tetralogijos antra dalis yra mano mėgstamiausia. Ko gero, todėl, kad čia vienas svarbiausių herojų yra mano širdies miestas Vilnius, ne klestintis, blizgantis, o nualintas maro, sugriautas, ties didžiojo nuosmukio pradžia. Mane užburia teksto tirštumas, jame glūdinti tamsa, kuri tokia daugiamatė, jog atveria vaizduotės vartus.“ (Gražina – žurnalo redaktorė; Bruklinas, Niujorkas) 

 

 

„Ši knyga yra mano maldaknygė. Ją turiu šalia savęs visą laiką. Joje ištraukomis aprašytas visas žmogaus gyvenimo ciklas. Pagrindinė mintis: negali pasirinkti, kaip gimti, bet kaip išeiti, yra tavo pasirinkimas – jei nori būti menininkas, turi būti laisvas žmogus.“ (Aleksandra – mama; Vilnius, Lietuva)