× Renata Šerelytė

 

Praėjusiais metais pasirodžiusi Riūnosukės Akutagavos kūrybos rinktinė „Miražas“ – dovana klasikinės novelės gerbėjams. R. Akutagavos vertimų turime ne vieną („Rašiomono vartai“, 1965; „XX a. Rytų proza“, 1986; „Vandenių šalyje“, 2004), bet „Miražas“ yra pirmasis leidimas, kuriame autoriaus kūryba versta iš japonų į lietuvių kalbą. 

  

Riūnosukė Akutagava. „Miražas“. Iš japonų kalbos vertė Rima Torres. Dailininkė Kotryna Šeibokaitė-Ša. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022.

 

Nors literatūros rinkoje šiandien dominuoja romanai (ne išimtis – ir šiuolaikiniai japonų autoriai), novelė nepralenkiama kaip struktūrą, idėją, kalbos tikslumą ir detalių svarbą įkūnijantis žanras. Kita vertus, klasikinį novelės kanoną ir trumposios prozos rašymo ypatumus prisiminti pravartu, nes jie sieja, regis, skirtingos kultūrinės patirties autorius. Šiuo atveju – R. Akutagavą ir Guy de Maupassant’ą. „Miražą“, kaip ir G. de Maupassant’o novelių rinktinę „Orla“, persmelkia kraupiai autentiška nerimo stilistika ir vis stiprėjantis beprotybės troškulys. Nerimo stilistika paveikia ne tik teksto dinamiką, siužeto plėtotę, bet ir vaizdinius, metaforas (vandens, pelkės, nakties simbolika). Prancūzų ir japonų rašytojus sieja ir panaši pasaulėžiūra: abu jie – Apšvietos amžiaus vaikai, liudijantys racionalumo triumfą ir atmetantys misticizmą. Pavyzdžiui, R. Akutagava teigia: „Mano materializmas vertė mane atmesti misticizmą“ („Kerštas“, p. 172). O G. de Maupassant’as kalba apie mąstančius, veiklius žmones, „žvalų ir galingą protą“ („Orla“, p. 19). Žinoma, paradoksalu, kad juos abu įveikia tai, ką manėsi atmetę: tas pats „misticizmas“ – paslaptinga jėga, neregima būtybė, tai, ko negali paaiškinti ir įrodyti. 

Lyginant ankstesnius R. Akutagavos ir G. de Maupassant’o kūrinius ryškėja, kad abu yra parašę ne tik kraupių ir liūdnų, bet ir švelnių, ramių, komiškų, paranojos ir melancholijos neaptemdytų novelių, kuriose beprotybė dar gali pasirodyti juokinga ir tolima. Jos alsavimas dar nėra mirtinai nuodingas, o tik švelniai persmelkia kūrinio audinį – atpažįstamas vien iš potekstės ar kai kurių vaizdinių, simbolių. Beprotybė dar graži ir, sakyčiau, pikantiška, poetiška. Pavyzdžiui, R. Akutagavos „Fortepijone“ ne vaiduoklis liečia klavišus, o krintantys kaštonai. 

Ir R. Akutagava, ir G. de Maupassant’as – puikūs pasakotojai, kūriniuose sulydantys legendas ir aktualijas, komizmą ir liūdesį. Abu išskleidžia novelę kaip koncentruotą impresiją ir priartina šį žanrą prie romano daugiaproblemiškumo, daugiasluoksniškumo (R. Akutagavos „Batatų sriuba“, „Drakonas“, „Proza“, G. de Maupassant’o „Ponios Teljė namai“, „Mažoji Rok“). Protas (ratio) šiuo atžvilgiu – kūrinį konstruojantis, struktūrizuojantis, analizuojantis, taisantis ir tobulinantis įrankis. Apskritai kūryba ir kūrybiškumas traktuojami kaip ratio sritis, besiribojanti su tamsesniu ir paslaptingesniu animus, į kurį žvelgiama atsargiai, santūriai ir gal netgi su šiokia tokia pašaipa. 

Tačiau abiejų autorių novelių pasakotojai pamažu pasiduoda beprotybei. Bijodami, nustebę, bet nepajėgiantys atsispirti, sakyčiau, netgi alkdami to, kas nepaaiškinama, neracionalu, paslaptinga, tamsu. Galbūt taip atsitinka, nes žmogiškasis ratio yra apribotas, todėl norima išsiveržti už jo ribų. O beribiškumas – pražūtingas, rizikuojama susidurti su tuo, ko joks ratio negali paaiškinti: su nežmogiškumu, kurio tiesiog neįstengiame (ap)mąstyti nei kaip objekto, nei kaip subjekto. Šis „bejėgiškai aistringas troškimas“, lydimas suvokimo, kad žmogus yra silpnas, kvailas, besikartojantis, kad kūryba – tik miražas (R. Akutagava, „Ateitis“, p. 5), gramzdina į tamsą, kurioje tyvuliuoja inertiški vandenys, o žmogus neturi valios spręsti ir pasirinkti. 

Tai, kad šių dviejų panašaus likimo ir stilistikos autorių kūryboje nuo ratio pamažu pereinama prie beprotybės, turbūt ne tiek keista, kiek dėsninga. Nes vien verum quia factum (lot. tiesa yra tai, kas įvykę, padaryta) žmogaus egzistencijos prasmės nepagrįsi; gerbiant proto prioritetą, reikia susitaikyti ir su paslaptimi. R. Akutagavos ir G. de Maupassant’o novelėse vanduo simbolizuoja inertišką, nepažinią pasąmonę, valdančią „materializmą“, kuriančią vaiduok­lius ir demonus (mistiką), sustingdančią žmogaus valią spręsti ir perimančią šią funkciją kaip absoliuti deterministinė jėga. Tiesa, kartais švysteli įdomi detalė, liudijanti, kad pasąmonė nėra absoliutas, o tik viena elementarioji dalelė: „Tas karosas – tai mano pasąmonė“ (R. Akutagava, „Pajūry“, p. 9). Arba pasąmonė kaip tamsus kambarys – ribota erdvė, kurią galima „apšviesti“: „Atrodo, kad už sąmonės ribų yra visokiausių dalykų... Jie tarsi tai, kas pasimato uždegus degtuką“ (R. Akutagava, „Miražas (arba „Pajūry“ tęsinys)“, p. 207). Taigi pasąmonę, kuri yra neprotinga, galima suvokti „protingai“, vadinasi, kontroliuoti, valdyti (nors ir iš dalies). 

Bet valdyti ir kontroliuoti galima tik tai, kas pažinu, žmogiška. O kaip susidoroti su nepažiniu dalyku, kuriame „slypi siaubinga jėga“? „Apytamsė erdvė, vanduo – ir su gaja gamtos stiprybe želiančios šlapio tinko spalvos nendrės, tuopos, fikusai“ (R. Akutagava, „Pelkė“, p. 49). Tokį pat mistinį šiurpą kelia naktinė upė, gaubiama rūko, G. de Maupassant’o novelėje „Ant upės“. Puikiai suvokiame, kad ne drumzlinai geltoni pelkių augalai ir ne kurtus upės rūkas kelia šiurpą, o tai, ką jie įkūnija. Tą „siaubingą jėgą“, kurią R. Akutagava prilygina beprotybei ir kurią tenka pasitikti kaip neišvengiamą likimą. 

 

Guy de Maupassant. „Orla ir kitos novelės“. Iš prancūzų kalbos vertė Ramutė Ramunienė. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: „Žaltvykslė“, 2008.

 

Žinoma, kraustymosi iš proto nebūtina vadinti misticizmu, gal tai tas pats verum quia factum, kuriam įtakos turėjo paveldimumas (R. Akutagavos motina išprotėjo) ar nevaržomas gyvenimo būdas (G. de Maupassant’o atvejis). Tačiau neteisinga būtų teigti, kad paskutiniąsias abiejų autorių noveles – G. de Maupassant’o „Orlą“ ir R. Akutagavos „Krumpliaračius“ – galima skaityti vien kaip progresuojančios beprotybės dienoraščius, įdomesnius psichiatrui, o ne kanoninės novelės gerbėjui. Toli gražu! Pasikartojančios spalvos (geltona ir žalia), raudona šviesa, įkyrūs vaizdiniai ir garsai, sieros kvapas, veidrodyje atsispindintis ne pasakotojo veidas, o kaukolės kaulai, perregimi žmonės, perregima Orla, permatomi ore besisukantys krumpliaračiai atveria, ką pasakotojas nevalingai troško išvysti – paslaptį, nežmogiškumą. Šiuos dalykus galbūt slepia ir mūsų pasąmonė, tik netrokštame arba nedrįstame jų pamatyti, nuo jų mus saugo ir atskiria mūsų ratio. 

Ši situacija savaip siejasi su viena iš įtaigiausių R. Akutagavos novelių „Pragaro atvaizdas“. Dailininkas ištaria: „Aš galiu tapyti tik tai, ką galiu matyti“ (p. 89). Tam, kad įtikinamai nutapytų pragaro atvaizdą, jam teko tą pragarą sukurti. O tam, kad sukurtų, reikėjo jį pamatyti. O pragaras yra amžinas, taigi nesunku atspėti, koks kelias paskui laukia dailininko, nepajėgusio pasipriešinti „siaubingai jėgai“, kuri privertė atsisukti Loto žmoną, Euridikę, Gorgonės Medūzos ir bazilisko aukas. Tai paliudija ir R. Akutagavos pasakotojas novelėje „Krumpliaračiai“: jis ištaria „Aš galiu tikėti velniu“ (p. 189) neįsipareigodamas, nepatvirtindamas sutarties su Mefistofeliu, bet vis dėlto išreikšdamas savo valią.

Nors šiame tekste ne kartą nuskambėjo frazė „beprotybės ilgesys“, kyla abejonė, ar abu didieji novelistai jos ilgėjosi. Iki paskutinio atodūsio ir „Krump­liaračiuose“, ir „Orloje“ desperatiškai stengiamasi išlaikyti ratio, o nebepajėgiant prašoma mirties tarsi švelnaus išvadavimo (R. Akutagava: „...gal kas galėtų mane miegantį švelniai pasmaugti?“, „Lėktuvas“, p. 200) arba mirtis priimama kaip paskutinis racionalus sprendimas (G. de Maupassant’as: „Vadinasi, turėsiu nusižudyti aš!“, „Orla“, p. 45). 

Beprotybė, pasirodanti atskirais fragmentiškais vaizdiniais (R. Akutagava) ar įkūnyta nežmogiškoje būtybėje (G. de Maupassant’as) – nepakeliama ir neprijaukinama, nes primeta svetimą valią, tampa „mano siela“ („Orla“, p. 40). O žmogus būti kitokiu, kitu ne tik nesugeba, bet ir negali – žmogus gali būti tik žmogumi, trapiu, ribotu, sužeidžiamu, klumpančiu ir kylančiu. Apie tai pasakoja šie puikūs, žmogaus kančią ir nerimą liudijantys kūriniai, kuriuose svaigų ir juodą beprotybės troškulį skaudžiai persmelkia iškankintos sielos ramybės troškimas.

 

Renata Šerelytė – prozininkė, eseistė, literatūros kritikė, vaikų literatūros rašytoja, scenaristė, daugiau nei 30 knygų autorė.