„Koks žavingas romanas!“ – tariau sau perskaičiusi Undinės Radzevičiūtės „Pavojingus žodžius“. Grakštus, lengvai skaitomas, ironiškai žaismingas, norisi ne tik santūriai sukikenti, bet ir balsu nusijuokti. O jau epitetų tikslumas – stačiai pavydėtinas! Kai kurias citatas galima netgi išsirašyti ir pasikabinti ant sienos (nors į lyriką linkęs skaitytojas to veikiausiai nedarys – nedaugiažodė U. Radzevičiūtės ironija jautresnei sielai gali pasirodyti tiesmuka ir vulgari. Pvz., tetos Manės replika, skirta muzikinio teatro artistams: „Ko jie taip dainuodami įsitempia, tarsi šikti norėdami?“ (p. 165) Ką jau kalbėti apie autorės kuriamus nepaprastai patrauklius dialogus. Jie tikslūs, sodrūs, nestokojantys kultūrinio sluoksnio, intelekto, humoro ir atpažįstamų situacijų.

 

 

Taigi pirmasis – emocinis – knygos perskaitymas pasiteisina su kaupu. Neabejoju, kad kai kuriems skaitytojams to visiškai pakaks. Bet nenoriu teigti, kad analizuojamas romanas suprastėja. Anaiptol: išryškėja puikiai autorės valdoma kalba su visais niuansais ir potekstėmis, veikėjai, kuriuos ta kalba sukuria, ir pagaliau – situacijos, į kurias veikėjai patenka. Įdomu stebėti kalbą kaip teksto kūrimo įrankį, matyti, kaip išnaudojamos kalbos galimybės. Kaip pastebėjo Andrius Jakučiūnas: U. Radzevičiūtės romane „absoliučiai viskas kuriama per kalbą ir viskas užpildoma kalba“ („Metai“, 2024, Nr. 2).
Šiokių tokių problemų atsiranda nuo analizės perėjus prie vertinimo. Jos susijusios su veikėjų psichologiniais portretais ir kūrinio prasmių lauku ar netgi paties kūrinio žanru. Ar „Pavojingi žodžiai“ – romanas-operetė (t. y. aukšto lygio pramoga be gilesnių aspiracijų), ar kūrinys su užšifruota potekste, kuri po lengvos ironijos šydu slepia egzistencinį nerimą, siaubą, pasaulio sielvartą, svetimumą ir panašias būties problemas? Juk romane minimas ir karas, ir pandemija, ir meno aktualizacija, ir politkorektiškumas su visais atspalviais (naująja religija virtusi kova už žmogaus teises, feminizmas, rasizmas, imigrantų ir pabėgėlių tema etc.).
Sakytum, dėkinga terpė satyriniam romanui (apie jo galimybę užsimena ir A. Jakučiūnas minėtame straipsnyje). Tačiau atidžiau skaitydamas romaną tuo imi abejoti. Ne dėl to, kad manytum autorę nesugebant parašyti satyrinio romano ar jos kalbos jausmas tam trukdytų (nuojauta, kad tokia lengva ir šmaikšti kalba kaip įrankis čia nepasiteisintų, kartais aplanko). Tiesiog sunku patikėti, kad šis romanas rašytas kaip satyrinis kūrinys. Labiausiai dėl neva kritikuojamo politkorekto. Galbūt čia atsidurta ties savotiška kalbos riba, kai ironiškai žaisminga stilistika nebeveža, o romano pagrindu tampa nebe situacijos ir veikėjai, kuriems užtenka žaismingos kultūrinio klodo ironijos, bet reiškiniai ir objektai; šiems būtinas psichologinis-filosofinis pagrindas ir juo pagrįstas vaizdavimas. Nesant jo kalbėti apie ideologijos ir propagandos vaidmenį neišeina.
Sutikite, juk norėtųsi šio to daugiau nei dialoguose nuskambančių žodžių, kad „[K]ai smegenyse įsitvirtina ideologija ir imamasi propagandos, prarandamas talentas“ (p. 148) ar „[I]deologija ir propaganda smegenyse užima per daug vietos“ (p. 149). O jeigu ne? O jeigu smegenyse puikiai sutelpa ir viena, ir kita, ir trečia?.. Šmaikščių situacinės komedijos dialogų šiuo atveju nebeužtenka, pasigedau to, ką vadiname vaizdavimu – nuoseklios psichologinės charakterio plėtotės, ne menamų, o tikrų antagonistų ir protagonistų. Be jų – nuobodoka. Ir, žinoma, nenauja. (Ką apie talentą ir ideologiją dar galima naujo pasakyti, pvz., kad ir po Klauso Manno „Mefisto“?) Todėl skaitant romaną susidaro įspūdis, kad kūrinys tėra žaismas. Autorė pabandė pažiūrėti nerimtai, ir gali būti, kad šiuolaikinis skaitytojas (iš esmės tingintis skaityti, nors per visus galus ir skatinamas tai daryt) tuo tik džiaugsis. Juk nebūtina rimtų dalykų svarstyti sopulingai – tai gali vykti linksmo absurdo fone.
Žinoma, gali. Bet kartais susidaro įspūdis, kad šiuolaikinės literatūros lauke trinasi ne tik žanrai ir formos, bet ir suvokimas, kas yra, tarkim, absurdas. U. Radzevičiūtės kultūrinis sluoksnis perdėm grakštus, kad dvelktų absurdu. Absurde veikiausiai nėra nieko linksmo – tik mums taip atrodo. Absurde išsilydo apsauginė plėvelė – kultūrinis sluoksnis, žmogiškumas: susiduriame su chaosu, su tuo, kas nebežmogiška ir baisu.
Kad tam atsispirtume, tenka vaidinti. Todėl ir U. Radzevičiūtės romane ne veltui pasirinkta tokia veiksmo vieta – teatras ir jame statoma „prakeikta“ opera. Viskas rutuliojasi linksmai, kultūringai ir nuspėjamai – ir režisierius, ir pagrindiniai aktoriai, ir personalas daugmaž atitinka įsivaizduojamus šablonus, nepasiginčysi ir su „bazine teatro tiesa“ – laime kančioje ir „asmenine golgota“, kurią privalo išgyventi kiekvienas aktorius. Stebėti aktualizuojamą libretą, vaidmenis ir scenografiją labiau smagu, nei baisu (XVIII a. Sevilija virsta šaldytuvų gamykla, karo lauku, o galiausiai – morgu). Intrigos, susijusios su praeities šmėklomis ir priklausomybėmis, irgi nuspėjamos, bet ganėtinai įtikinamos.
Taigi iš esmės nieko ypatingo ir nevyksta – opera statoma, vis smarkiau ją aktualizuojant ir verdant intrigų katilui, kurį pamaišo suinteresuoti asmenys (dvi žavingos tetulės, Sofačka ir Hedvyga, globojančios savo giminaitę primadoną Silvą), galiausiai aktualizuotas spektaklis įvyksta ir primadona Silva (Dona Leonora), užuot žuvusi nuo Don Karloso durklo, numeta tą butaforinį durklą į salę, žiūrovams. Neva pasismeikit juo patys, bjaurybės, dėl jūsų čia viskas buvo daroma, taigi jūs dėl visko ir kalti.
Kaži kodėl rašydama prisiminiau Andrejaus Platonovo „Duobę“ ir kitus jo kūrinius, pripildytus tokio keisto nihilizmo, kad kartais atrodo, lyg jo vaizduojamas pasaulis ir žmonės egzistuotų kitoje dimensijoje, atskirtoje nuo paprasčiausių (ir svarbiausių) žmogiškumo dalykų. Lyg būtų nutrūkę visa, kas žmogų sieja su žmogumi. Arba iškreipta taip, kad nebeištiesinsi. Ir apie visa tai kalbama gana linksmai (žinoma, jeigu taip galima apibūdinti savotišką A. Platonovo stilių). Sieti „Pavojingus žodžius“ su A. Platonovu lyg ir nėra jokio pagrindo. Vis dėlto šmėsteli asociacija, kad „Pavojingų žodžių“ linksmumas gali byloti visai ką kita nei mielą laisvalaikį su žaisminga knyga. Skaitytojui nederėtų pamiršti, kad pavojingi žodžiai iš tiesų egzistuoja ir nėra panašūs į Donos Leonoros durklą ar kokią kitą scenos butaforiją. Ir netgi neištarti jie yra pavojingi.