Lina Buividavičiūtė. „Helsinkio sind­romas“. – K.: „Kauko laiptai“, 2017.

 

Debiutinio Linos Buividavičiūtės poe­zijos rinkinio pavadinimas „Helsinkio sindromas“ ne tik tikrina skaitytojų nuovokumą (iš tiesų egzistuoja ne Helsinkio, o Stokholmo sindromas, žymintis patologišką aukos reakciją į skriaudėją), bet ir įveda klaidą į gilųjį knygos sluoksnį – projektuojama klaidinga, t. y. netobula, subjektė. Ji paveikta vaikystės traumų, išgyvenanti dvasinę ligą, kamuojama neurozių. Rinkinyje liga tapo poetinio L. Buividavičiūtės pasaulio medžiaga, pretekstu „išrašyti“ intensyvias jausenas ir vidinius demonus.

„Helsinkio sindromas“ primena asorti, į kurį sugulę nevienodos meninės vertės tekstai – greta stiprių eilėraščių rikiuojasi ir tokie, kurie solidžiai atrodytų nebent Jaunųjų filologų konkurse („Seseriai“, „Pasiruošimas žodžių puotai (genetikos paskaita)“, „Abejonės“ ir t. t.). Didžioji dalis tekstų turi tvirtą idėjinį pamatą, tačiau jį kartais užgožia savitikslis perteklinis kalbėjimas, mėgavimasis žaidžiant žodžiais, naujadarų („sielošopas“, „mėsėjimas“, „būtanamis“ ir pan.) gamyba. Į perteklinio kalbėjimo paradigmą patenka ir kultūrinių kontekstų injekcijos, ne visuomet turinčios svarų reikšminį potencialą. Akivaizdu, autorė puikiai orientuojasi kontekstuose, tačiau kultūriniai įvaizdžiai jos eilėraščiuose kartais primena pasimetusius našlaičius, kurie nežino, ką čia daro, kitaip tariant, neretai veikia tik paviršiniame lygmenyje.

L. Buividavičiūtės eilėraščių ašis – ne kultūrinių kontekstų refleksija, o „aš“ introspekcija: įsižiūrima į sergančią, nirštančią, trokštančią, kintančią save, – po padidinamuoju stiklu atsiduria subjektės būsenų repertuaras. Kalbančiosios „manija būti“ (p. 25) rinkinyje tolygi manijai (iš)kalbėti, verbalizuoti sunkius, labiausiai žeidžiančius gyvenimo turinius. Vienas tokių turinių – dvasinė liga – vaizduojamas iš skirtingų perspektyvų: liga kaip atskira planeta, nuo realybės nutolęs mikrokosmas („Melancholijos planeta“), liga kaip išbandymas aplinkiniams („Depresija ir vyras“), liga kaip subjektės biografijos dalis („(Ne)geros mergaitės“) ir t. t. Gelminiame lygmenyje formuluojama mintis, kad trauminės patirtys keičia pasaulio suvokimą, veikia determinuojančiai, tad nelieka nieko kita, tik „būti, kaip būnasi“ (p. 23).

L. Buividavičiūtės leksika – rupi ir tiesmuka, tačiau šiurkštumas nėra demonstratyvus maivymasis, jis turi smogiamosios galios, intensyvina patirties šiurpumą: „...bet paskui menu, / kaip mano motina rėkė / tu kurva pisk iš mano / gyvenimo, ir suprantu: / labiausiai bijau, kad kažkada / teks taip kalbėtis su maža / sėklele, augančia mano dubenyje“ (p. 48). Kūnas eilėraščiuose neišdezinfekuotas metaforomis, o apnuogintas, vaizduojamas realistinėje plotmėje: „...apsišikau gimdydama, po gimdymo / makšties raumenys leido sau atsipalaiduoti, / mylintis pumpuodavau orą bezdalų garsu“ (p. 123). Natūralistiškai port­retuojamas ir depresiją išgyvenančios subjektės būvis: „...mielasis, tu žiūri į mane vemiančią, / į mane gedinčią, į mane verkiančią ir / suprast negali, negali atitokti – šita / bejėgystė, tulžies sulipdytais plaukais, murzina palaidinė, šitas viaukčiojimas“ (p. 52). „Helsinkio sindromą“ nejučia lyginau su debiutiniu Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės poezijos rinkiniu „Kvėpuoju“ (2015) – knygos tematiškai skirtingos, tačiau jas sieja atviro kalbėjimo gija, traumų ir pažeistumo implikacijos. Abiejų autorių poezijoje pilnateisėmis temomis tampa tos, kurioms artikuliuoti reikia drąsos, – seksualinė prievarta (V. Pilipauskaitė-Butkienė) ar, „Helsinkio sindromo“ atveju, depresijos inkorporavimas kuria autentišką, emocinės jėgos kupiną poeziją.

Gana netikėtas skyrius „Metapoezija“ reflektuoja eilėraščių rašymą, ironiškai demistifikuoja poeto amplua, teoretizuoja tekstų gamyklos cechą. Rinkinio kontekste paradoksalus eilėraštis „Kas negali būti eilėraščiu“: „Bet juo / negali būti / pedofilas / iš Tavo vaikystės / negali būti / faktas / kad apsišikai / gimdydama / negali būti / maniakinė / depresija – / nes eilėraščiui / to per mažai“ (p. 65). Akivaizdu, L. Buividavičiūtė „Helsinkio sindrome“ būtent ir imasi tokių temų, kurių eilėraščiui „per mažai“, deklaruodama jų talpumą ir įžūliai judėdama tabu zonos įstrižaine. Nors egzistuoja perteklinio kalbėjimo ydų, o kai kurie eilėraščiai silp­nesni, rinkinys sudaro autentiškos, nuo realybės nesislapstančios poezijos įspūdį, todėl jį galima laikyti įsimintinu debiutu.

 

Indrė Valantinaitė. „Trumpametražiai“. – V.: „Alma littera“, 2017.

 

Visai kitoks poetinis pasaulėvaizdis veriasi naujausiame Indrės Valantinaitės rinkinyje „Trumpamet­ražiai“. Knygoje, kaip ir ankstesnėse, atliekamas reveransas estetikai ir grožiui, ieškoma pagavių gyvenimo formų. Estetinį matmenį sustiprina žalio aksomo rūbu aprengtas viršelis, žadinantis taktilinius pojūčius, kviečiantis skaityti knygą liečiant švelnų jos paviršių. Dailus ne tik viršelio „materialas“ – dailūs ir rinkinio tekstų paviršiai. Esminis I. Valantinaitės poezijos bruožas – rašymas vaizdais, tad nenuostabu, jog įvairių vaizdelių koliažai tapo autorės poezijos dominante ir išeities tašku. Naujojo rinkinio pavadinimas leidžia tikėti, kad netrūks trumpo metražo vaizdelių, port­retuojančių skirtingus pasakojimus ir turinčių vis kitokius siužetus bei veikėjus. Perskaičius knygą, toks lūkestis išsipildo su kaupu – eilėraščių metražai trumpi, pasakojimų daug, veikėjai įvairūs, vaizdeliai struktūruoti, juos malonu regėti.

Vis dėlto gerai poezijai gražių paviršių neužtenka, jei už jų – tik tuštuma. Svarstant, kiek tuštumos plyti už naujausių poetės eilėraščių ekrano, galima pasitelkti „Trumpametražių“ redaktoriaus Kęstučio Navako baigiamajame knygos žodyje išsakytą mintį, esą I. Valantinaitės poezija balansuoja ant pavojingos ribos, skiriančios rimtąją poeziją nuo princesių pasaulio, besidriekiančio „iki pat lėlės barbės imtinai“ (p. 67). Performuluojant šią mintį, verta pabrėžti, jog I. Valantinaitės eilėraščiai balansuoja ant ribos, skiriančios prasmę nuo tuštumos (arba – gražiųjų vaizdelių).

Pirmąjį „Trumpametražių“ eilėraštį galima laikyti paradigminiu, punktyriškai brėžiančiu viso rinkinio programą – šlovinti gyvenimą: „Gaiviam orui glamonėjant mano šnerves, / kartoju sau kas rytą: // juk būtų nuodėmė nešlovinti gyvenimo“ (p. 9). Gyvenimas I. Valantinaitės poetinėse projekcijose turi ne tik džiuginančių, bet ir tamsių aspektų – jie susipynę. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Laisvės alėja“ subjektė „švenčia gyvenimą“ (p. 11) restorane, virš kurio tarpukariu badavo jos giminaičiai, o eilėraštyje „Regėjimas“ pavargusi netikėtai pamato „švytinčią būties stygą“ (p. 13) ir t. t. Į tekstų ekranus patekusias gyvenimo formas bandoma įprasminti arba egzistenciniame („Atsitiktinumų virtinė“, „Planas“), arba kasdienybės fone („Vyšnios pasidabruotame dubenyje“, „I Love NY“). Stipriausiais rinkinio eilėraščiais laikyčiau tuos, kuriuose atsiveria semantikos dvisluoksniškumas, pvz., artėjanti motinos mirtis ir paskutinė projekto pateikimo diena („Deadline’as“), arba ryškinamas gyvenimo netikėtumas, paradoksalumas („Žaidimas“, „Alfa ir omega“).

„Trumpametražiuose“, kaip ir ankstesniuose rinkiniuose, I. Valantinaitė lieka ištikima savo stilistikai – lakoniškam, fragmentiškam, metaforų vos paliestam kalbėjimui. Gal tik mažiau pirmuose rinkiniuose dominavusių moters ir vyro santykių refleksijų, žaidimo, ironijos atšvaitų ar valiūkavimo, kuris naujojoje knygoje veikiau užkulisinis. Todėl tenka pripažinti, kad nors nuo pirmojo rinkinio „Žuvim ir lelijom“ pasirodymo praėjo jau daugiau nei 10 metų, autorės poezija nepakito, liko nuspėjama ir, regis, nebeturinti kuo nustebinti.

I. Valantinaitės preciziškai iškristalizuota kalba kardinaliai skiriasi nuo vitališkų L. Buividavičiūtės pliūpsnių. Sakysite, naujausiame I. Valantinaitės rinkinyje laikomasi trumpametražių žanro reikalavimų, todėl perteklius draudžiamas? Galbūt. Jei I. Valantinaitė pradėtų svaidytis žodžiais it iš pabūklo, kaip „Helsinkio sindrome“ daro L. Buividavičiūtė, tai kaip reikiant nustebintų. Abiejų autorių knygos skiriasi ir gelme: „Trumpametražiuose“ grybštelimos įvairios gyvenimo formos, iš jų konstruojami estetiški kadrai, o „Helsinkio sindrome“ žvilgsnis fokusuojamas ne į estetiką ir gražius paviršius, bet į autentišką buvimą ir būsenas. Neslėpsiu, visas savo simpatijas atiduodu L. Buividavičiūtės debiutui vildamasi, kad ji dar turės kuo nustebinti.