Gilbert Keith Chesterton. „Šventasis Pranciškus iš Asyžiaus". Iš anglų kalbos vertė Andrius Navickas. – Vilnius: „Aštuntoji diena", 2014.

Skaityti hagiografijas šiandienis skaitytojas vengia. Mieliau jau paims į rankas garsaus politiko biografiją, ypač jeigu ji parašyta sąmokslo teorijų karalienės, kurios vaizduotė tikrovės faktus paverčia interpretacijomis. Interpretacijomis virsta ir knygų pavadinimai. Teko girdėti, kad vieno miestelio bibliotekininkės pasiūlytus Romualdo Granausko „Šventųjų gyvenimus" vietinis skaitytojas atmetė, nes skaityti apie šventuosius būsią labai nuobodu. Galbūt tai natūralu –­­ suveikė sąlyginis skaitytojo refleksas, kurį nuolat ugdo mūsų medijos, pašaipiai, negrabiai ir nemokšiškai atsiliepdamos dalykus, kurie, pasak Šventojo Rašto, paslėpti nuo žmonių akių. Juk sunku tiksliai apibūdinti tai, ko nesuvoki. Tada į pagalbą ateina pasąmonėn įaugę stereotipai – dažniausiai iš sovietmečio, tik pritaikyti rinkos ekonomikai ir žodžio laisvei.

Tačiau G. K. Chestertono knyga nepanaši į stereotipinę hagiografiją. Ne veltui T. Venclova, į lietuvių kalbą išvertęs Chestertono eilėraštį „Drakono medžioklė", sako, kad šis rašytojas –­ „tikra nuobodaus, neva „dvasingo" pamokslininko priešingybė" („Kitaip. Poezijos vertimų rinktinė", 2006). Taigi šioje knygoje neišvysime nusaldinto, sukarikatūrinto šventojo įvaizdžio, kuriuo tenkinasi dažnas katalikas. Ir visų pirma todėl, kad ši knyga parašyta ne tik nuostabaus rašytojo, turinčio nepakartojamą stilių ir humoro jausmą, bet ir erudito, intelektualo, kuris savo intelektualumo nesureikšmino – atvirkščiai, ne kartą yra pritaręs Oscaro Wilde'o minčiai, kad ir intelektualas gali būti kvailas, o erudicija ir aštrus protas neatstoja nei nugalėtojo laurų, nei šventojo lelijų.

Ši knyga netikėta tuo, kad šv. Pranciškaus gyvenimas pateiktas kaip nuotykis (tai pabrėžia ir knygos vertėjas įžanginiame žodyje: „Tai nuotykis ir kartu klasta, kurios tikslas – išvilioti skaitytoją iš komfortiškos įpročių kasdienybės", p. 9). Nuotykis, kuriame telpa ir žaismė, ir pavojus, ir, kaip rašo J. Sasnauskas, šiurpi anapusybė („Apdovanotas amžinuoju žavesiu. Šventojo Pranciškaus žiedeliai", 2009). Tai, ko žmonės jau nebegali suprasti ir atsisako priimti – La Vernos kalno, stigmų, kankinystės. Nenuostabu, kad ir žodis „nuotykis" nebereiškia to, ką reiškė kadaise – riteriškumo triumfo, Drakono medžioklės, kurioje atsitinka ir šiurpių, ir žaismingų dalykų („Nes Drakono medžioklė – drąsiųjų lemtis, / O jo kraujas – drąsiųjų vynas"; vertė T. Venclova). Šiuolaikinis pasaulis nuotykį mums siūlo kaip tam tikrą avantiūrą arba šou, kuriame nusitrina žmogaus prigimtyje nuo seniausių laikų įsišakniję moraliniai kriterijai, žaidimą, kuriame gausu įspūdingų išorinių efektų, tačiau beveik nepastebimai dingsta nuotykio esmė: dvasinis sukrėtimas, keičiantis žmogų („Kraštuos, kur nėra Drakono, / Riteriui niekas nerūpi – / Nei puošnūs paukščių pulkai padangėj, / Nei žuvys, žaidžiančios upėj; / Ir stingsta stebuklas, ir dingsta daina").

Ne veltui šiose eilutėse paminėtas stebuklas: jis puikiai dera su žodžiu „nuotykis", jeigu tas nuotykis dera su Drakono medžiokle. Stebuklas – ne išoriniai efektai ir ne emociškai sudirgintos juslės. Ir ne drungnos pacifistų kalbos. „Kad ir ką kalbėtų pacifistai ir kiti gudragalviai, galima mylėti žmones ir vis vien su jais kautis, jei kauniesi garbingai ir dėl teisingų priežasčių" (p. 53). O tai, kas yra teisinga, žmogaus prigimtis prisimena, kad ir kaip tai būtų iškreipta beprotiškų idėjų, manijų ir teorijų.

Jeigu skaitytojas yra ateistas, bet ne kvailys, manyčiau, ši knyga neturėtų palikti jo abejingo. Juk kiekvienas mąstantis žmogus neneigs proto kaip Dievo (ar gamtos) dovanos (pats Chestertonas detektyvinių apsakymų knygoje „Tėvas Braunas" rašė, kad proto puolimas – prasta teologija) ir suvoks jį kaip gamtos dalį, kuri yra baigtinė, fiziologiška, turinti savo ribas ir galimybes. Ir todėl tai, kas vadinama nesuvokiamais, beprotiškais ar tiesiog kvailais dalykais (šv. Pranciškus, būdamas iššūkiu savo epochai, žmonių akyse buvo ir kvailys, ir beprotis, ir sūnus palaidūnas, švaistęs tėvo pinigus į kairę ir į dešinę), kas išeina už žmogaus proto ribų ir atsiveria, anot J. Sasnausko, šiurpiai anapusybei, neretam nepriimtina tiesiog dėl tos pačios priežasties – nenoro įklimpti į Nuotykį, leistis į Drakono medžioklę. Tai labai žmogiška ir gamtiška, kitaip tariant, suveikia savisaugos instinktas. Nesakytum, kad šv. Pranciškus nekreipė į šį instinktą dėmesio – jį apėmė siaubas išvydus savo kelyje raupsuotąjį, baisesnį už priešo armiją. Bet jis vis tiek apkabino raupsuotąjį. Galbūt tai jam reiškė nugalėti Drakoną.

Chestertoną visada įdomu skaityti dėl jo požiūrio į stereotipus, ir šioje knygoje pasitaiko ne vienas stereotipo nuvainikavimas. Kalbama apie viduramžių dorybes – tai gali sugluminti, mat daugelis pratę manyti, kad pasaulio istorijoje nebūta tamsesnių ir niūresnių laikų. Na, žinoma, vien jau žodis „inkvizicija" ko vertas. Greta jo pamirštama, kad viduramžiai buvo ir scholastinės filosofijos, ir miestų gildijų klestėjimo metas. „Viduramžių pasaulis neabejotinai pranoko tą, kuriame mes gyvename, siekiu pažinti tai, kas mus jungia. Anuomet kur kas teisingiau buvo žvelgiama į mirtį, į skaidrią proto šviesą, bendruomenės sąžinę, palaikančią jos bendrumą. Galima sakyti, kad anų laikų apibendrinimai apie pasaulį buvo sveikesni ir protingesni nei dabartinės beprotiškos materialistinės teorijos. Niekas anuomet nebūtų pakentęs Šopenhauerio, niekinančio gyvenimą, arba Nyčės, gyvenančio vien panieka" (p. 89).

Viduramžius Chestertonas atskleidžia ir kaip laiką, ir kaip pasaulį, pasitikusį šv. Pranciškų. Pasaulį, apsivaliusį nuo pagonybės kaip nuo sunkios dvasinės ligos – pabudimą iš sapno. „Sugrįžta meilė, jau ne platoniška, o ta, kurią priimta vadinti riteriška. Gėlės ir žvaigždės įgauna pirmapradį nekaltumą, vanduo ir ugnis jau verti tapti broliais ir seserimis šventajam. Pasaulis apsivalė nuo pagonybės" (p. 42). Net mirtis galėjo būti pavadinta seserimi, ne baugiu slėpiniu. „Ir gėlės, ir žvaigždės, ir vanduo, ir ugnis laukė, kad tas, kuris išvalė iš savo sielos paskutinius gamtos garbinimo pėdsakus ir todėl gali prie jos ir pas ją sugrįžti, suteiktų jiems naujus vardus" (p. 42). Pas mus priimta į lietuvišką pagonybę žvelgti kaip į kažką tyro, nekalto, kuo sunku patikėti, ir kaip į kažką unikalaus – tuo patikėti dar sunkiau, nes visos gamtameldiškos religijos panašios kaip du vandens lašai, skiriasi tik dievybių vardai, tačiau jos neša tą pačią žinią – augimo, lytiškumo ir mirties, pagonybėje nėra nei antgamtės, nei mistikos. Galbūt noras kurti tautinę pagonybę kaip unikalų produktą liudija tautos nebrandumą (skaityti, beje, dėl tos pačios pagonybės kaltės, išmokome vėlai), o gal – norus, gerus tik daliai žmonių, kurie, žiūrėdami į žvaigždes danguje, mato ne moralinį Kanto imperatyvą, o išbarstytas deivės Laimos apsiausto sagas.

Šv. Pranciškus galėtų būti romus ir mielas naminių gyvulėlių globėjas. Gamtos mylėtojas, pamokslų kregždutėms sakytojas – toks jis būtų kur kas priimtinesnis, jį būtų galima kaip medinį balvonėlį pasistatyti ant komodos ir aprūkyti šventomis žolelėmis. Bet jis yra gluminantis, pavergiantis, gąsdinantis, gal net – papiktinantis. Nes kas gi gali priimti tokius dalykus, ištikusius žmogišką prigimtį ir žmogiškąjį kūną – La Verną, stigmas, aklumą, kvailio ir juokdario vardą, mirtį ant plikos žemės dėkojant ištikimam asiliukui už sunkią tarnybą?.. (Asiliukas, kaip pasakojama „Švento Pranciškaus žiedeliuose", klausydamasis šv. Pranciškaus, verkė.) Puikioje Axelio Munthe's „Knygoje apie San Mikelę" pasakotojas, pro dangaus vartus įsivedęs ištikimą šunį, susilaukė rūsčių Senojo Testamento pranašų priekaištų, betgi pasirodęs šv. Pranciškus vien savo nuostabių akių žvilgsniu privertė juos visus nutilti.

Ši knyga irgi priverčia nutilti. Šventumo slėpinys toks didelis, kad niekais eina visi mūsų gudragalviavimai, visa žodžių ekvilibristika, išdidus patosas ir asmeninė tuštybė. Juos nusveria viena asiliuko ašara.

Kimberly Cutter. „Mergelė". Iš ang­lų kalbos vertė Laima Pacevičienė. –­ Kaunas: „Obuolys", 2012.

Sunku suprasti, kaip „garsiai „W Magazine" redaktorei, „Harper's Bazaar" ir „Vanity Fair" žurnalistei" Kimberly Cutter kilo tokia keista mintis: parašyti romaną apie Žaną d'Ark, garsiąją Orleano Mergelę, karvedę ir šventąją. Vargu ar dėl šventumo (skaitydama knygą, suvokiau jį kaip gana dviprasmišką dalyką: Žanos tikėjimas, kad yra išrinkta Dievo, traktuojamas švelniai ir kiek pašaipiai, kaip savotiška keistenybė, suteikianti jos charakteriui pikantiškumo) – galbūt greičiau dėl XIV a. švystelėjusios emancipacijos („ji nestovėjo už didžio vyro pečių. Buvo viena pati. Su savo troškimu, šlove ir žlugimu"). Taigi iš tiesų tai yra, kaip skelbia viršelio anotacija, „pasakojimas apie valdžią ir tikėjimo trapumą, apie šlovę, išaukštinančią ir sunaikinančią, apie meilę, nesudegančią ant laužo ir šildančią širdis po pusės tūkstančio metų".

Šildančią širdis... Na, juk nesakysi – keliančią šiurpą. Nors tai būtų kur kas tiksliau. Kaip ir pasakyti, kad kiekvienas šventasis nebūna „vienas pats" – mes žinome, kas stovi už jų pečių. Žodžiai „šlovė" ir „valdžia", „meilė" ir „tikėjimas" atrodo lyg ne savo vietose – jie liudija ne šventojo, o veikiau pasauliečio gyvenimą, gal net jo maniją ar psichinę ligą (autorė neatmeta minties, kad Žana galėjo būti šizofrenikė, nes „girdėti balsus" šiandien reiškia tik viena).

Žinoma, sujaudino anotacija, kad knyga – „nuo istorinės tiesos nenutolstantis" pasakojimas, nors tai greičiausiai tik paguodos žodžiai. Bet kaip norėtųsi, kad iš tiesų autorė nutoltų nuo žurnalistinio rašymo, kuriuo, be jokių abejonių, skaitytojui linkima tik gero – kad jis viską suprastų, įsisąmonintų ir taip toliau, ir taip toliau. Kaip norėtųsi, kad skaitytojas nesuprastų, o gal net būtų nemaloniai sukrėstas ar pasipiktinęs –­­­ juk Žanos gyvenimas ir kankinystė iš tiesų sukrečianti, tai Nuotykis, tikra Drakono medžioklė, kurioje žodžiai „tikėjimo trapumas" atrodo neadekvatūs, veikiau jau būtų „tikėjimo nuožmumas" ar kažkas panašaus. („Trapumas" pasirinktas neatsitiktinai – veikia moteriško rašymo stereotipai.) Tačiau kai nėra to nepaaiškinamumo, to sukrėtimo, liudijančio kankinystės prasmę, belieka skaityti tekstą ir žiūrėti, kurgi Žaną nuves toji emancipacijos idėja. Ne veltui šmėkšteli raganos simbolis –­­ jis kažkodėl siejamas su emancipacija, nors galbūt prasmingiau jį būtų sieti su žmonių tamsumu, pavydu ir baime. Netgi atrodo, kad autorei raganos simbolis čia būtų parankesnis nei šventosios, o ir skaitytojams suprantamesnis – raganos, šiaip ar taip, ne tokios baisios, kaip šventosios.

Daugiau ką pasakyti apie šią knygą būtų sunku. Aptarti teksto neverta, jis niekuo nesiskiria nuo krūvos skaitalo, kuriam praverstų kruopštesnis redaktoriaus darbas (užtat nustebino metrika, kurioje įrašyta, kad vienas asmuo „tekstą tvarkė", o kitas–­­ „tekstą redagavo"). Personažai pakankamai kinematografiški, vaizdai–­­ taip pat (siekiama, kad matytum vaizdą, bet neįsigilintum į žodį), kaip aukštasis pilotažas švysteli ir literatūrinės stilizacijos pavyzdžiai, tačiau kai nesukurtas visavertis pagrindinės herojės paveikslas, visa tai neturi didelės reikšmės. Šventumo slėpinys liko neatrastas. Tokie jau tie slėpiniai –­ jų neatrasi kaip pamirštų pirštinių.