Maginė lietuvių fantastika daug metų buvo pamiršta, ignoruojama, o jos autoriai ir skaitytojai sudarė uždarą specifinę terpę. Net šiandien šio žanro kūriniai, kaip ir, pavyzdžiui, detektyvai, vis dar sulaukia kreivo žvilgsnio, lyg būtų nepilnaverčiai, prastesni. O visai be reikalo, nes parašyti gerą fantastinį kūrinį gerokai sunkesnis uždavinys, nei sukurpti vidutinišką romaną apie dvasines menininko kančias. Fantastinė literatūra – įdomus, bet nelengvas žanras, turintis savo taisyk­les: jam reikalinga aiški struktūra, įtikinami veikėjai, aktuali pagrindinė idėja ir savita pasakojimo stilistika. Taip pat vaizduotė, intelektas, saikas ir platus apsiskaitymo spektras – negana sekti vienu mėgstamu autoriumi, varijuoti tą pačią patinkančią temą ir tapti vienu iš Tolkieno mokinių. Kita vertus, skaitytoją šiandien sunku kuo nors nustebinti, nes pasaulyje maginės fantastikos knygų išleidžiama daug, taigi pasirinkimas didelis.

Tačiau Gintauto K. Ivanicko „Tamsa ryja tamsą“ – nemenkas įvykis. Ši knyga, nors pavėluotai, bet pagaliau paliudijo, kad lietuvių maginė fantastika išsiveržė iš intravertiškos bei subjektyvios terpės, yra matoma ir turi nemenkų galimybių tapti bene vienintele gyva lietuvių fantastinės literatūros sritimi. Gaila neplėtojamo mokslinės fantastikos žanro, bet maginė fantastika rašytojams patrauklesnė, nes mitologinė medžiaga suteikia daugiau siužetinių galimybių ir raiškos laisvių nei mokslinės hipotezės. Be to, mokslinei fantastikai reikalingas nemenkas mokslo žinių arsenalas.

„Tamsa ryja tamsą“ yra dvilypė knyga, turinti pretenzijų į istoriškumą („Tai pasakojimas apie pasaulį, panašų į mūsiškį, tokį, koks jis buvo XVII–XVIII amžiuje“, citata iš anotacijos ant viršelio). Bet istoriškumo ieškoti nereikia – romane karaliauja nuotykis, o pasakotojo cituojamos ištraukos iš karalių, kunigaikščių ir garsių giminių atstovų istorijų bei laiškų, pateikiami giesmių, mitų, dainelių fragmentai tėra žaismingas ir ironiškas istoriškumo imitavimas. Pavyzdžiui, ne sykį pabrėžiama, kad metraštininkas Jokemas Se Paklenas, pasakojantis skaitytojui Umbros istoriją, yra tik­ras istorikas, o Se Demjenas, parašęs „Vienintelę ir neabejotiną Umbros istoriją“ – šarlatanas. Tad jau iš pat pradžių matome ironiškai žaismingą autoriaus požiūrį į teisingos istorijos galimybę („Mūsų tiesa, priešo tiesa ir tai, kas mūšio lauke įvyko iš tikrųjų“, p. 7). Su šypsena žvelgiama ir į istoriją pasakojantį „tik­rąjį“ istoriką: siužetiniai įvykiai tokie gaivališki, personažų tiek daug, kad Jokemas juose tiesiog pranyksta, tampa nereikšmingas. Galima sakyti, jis netenka pasakotojo statuso ir tampa dar vienu savo pasakojamos istorijos veikėju.

Siužetas dinamiškas, daugiasluoksnis ir toks intensyvus, kad, atrodo, pasakojimas tuoj subyrės, išsklis. Įvykiai ir veikėjai keičia vienas kitą, intriga veja intrigą. Pasakojimas toks skubrus bei pabrėžtinai frag­mentiškas (autorius nepiktnaudžiauja nei gamtos aprašymais, nei veikėjų išvaizdos ar jų psichologinių ypatybių niuansais), kad skaitytoją pagauna šiokia tokia panika, kaip įvykių ir veikėjų marmalynėje nepraleisti ko nors svarbaus. Tiesą pasakius, bijoti nereikia: romane nėra nieko svarbaus, o kita vertus – viskas vienodai svarbu. Todėl telieka atsipalaiduoti ir džiaugtis pašėlusiai greitu siužeto tempu, nes lietuvių proza mūsų tuo nelepina.

Galiausiai, prasibrovus pro šalutinių linijų ir personažų brūzgynus, dėmesys susikoncentruoja į pagrindinę trijulę – Doreną es Tuą, Pjen Du Giuilį ir Taeną s’Egil bei jų žygius, kurie šiek tiek primena A. Dumas muškietininkų nuotykius ieškant karalienės deimantų. Trijulė irgi paieškų kelyje: Taena s’Egil karaliaus paliepimu ieško jo pražuvusio sūnaus ir įpėdinio Fracheno, Dorenas – lyg ir savęs (jam vis vaidenasi antrininkas, verkiantis vaiko balsu), o Pjen į Proveržio salą šaukia jos paslaptinga tatuiruotė. Trijulės kelyje daugybė intrigų, sutapimų ir atsitiktinumų: netikri raudonplaukiai princai, trys paveikslai ir trys pasikorę dailininkai, karūnos (puodo su ausytėmis) pagrobimas ir pati tikriausia šekspyriška karališkųjų nuodijimų bei žudymų grandinė.

 

Gintautas K. Ivanickas. „Tamsa ryja tamsą. Umbros kronikos I“. Žemėlapis Rasos Šaulienės. – [K.: G. K. Ivanickas], 2019.

 

Įvykių fragmentiškumas ir gausa neleidžia susiformuoti ryškesniems veikėjų portretams. Bet gal autorius sąmoningai pasirinko tokią strategiją? Juk Umbros kronika – ne psichologinė drama. Personažai iš pirmo žvilgsnio atrodo šabloniški (beveik visi – kunigaikščiai ir valdovai, dar yra mįslingasis magistras, gyvenantis Proveržio saloje, egzotiškos damos), bet toks šablonas atitinka žanro taisykles. Yra ir smagių išimčių, pavyzdžiui, Admirolas, katinas Leitenantas, Duobių publika ir jos valdytojas.

Antroji knygos pusė aktualizuoja klausiančią vaizduotę.

Kokia pagrindinė šio kūrinio idėja, jo leitmotyvas? Kas yra tamsa? Ar tai blogis? Jei blogis, tai koks? Ar įsimintinai maginės fantastikos knygai užtenka vien gero siužeto ir dinamiško pasakojimo? Juk, pavyzdžiui, J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovas“ – ne šiaip elfų pasifechtavimas su orkais ir nykštukų intrigos dėl Kalno lobių. Visų pirma tai žiedo nešimas į Mordorą, kelionė, kurioje išbandoma žmogaus prigimtis, pasiaukojanti draugystė, patiriamas absoliučios valdžios blogis. Arba Ursulos K. Le Guin „Žemjūrės“ trilogija – jaunuolio education sentimentale, išbandymas pačia didžiausia nuodėme, kuri vadinasi puikybė. „Žemjūrės“ Gedas primena G. K. Ivanicko Doreną, nes abu įsileido į savo sielą tamsą, šešėlį. Tačiau jų paskatos buvo skirtingos: Gedą vedė kvaila puikybė, o Dorenui, regis, tai nutiko atsitiktinai. Panašiai buvo ir Pjen – paslaptingąjį užrašą jai ištatuiravo beveik prieš jos valią. Tad derėtų manyti, kad Doreną ir Pjen suvedė ir įsimylėti vienas kitą paskatino tamsa, kurios jiedu visai nenorėjo, bet buvo priversti įsileisti. Žodžiu, kalta aplinka, o pats žmogus niekuo dėtas.

Kas gi, remiantis romano logika, yra toji tamsa? Ar jai apibūdinti užtenka abstrakčių ezoterikos formuluočių, kuriose galima rasti, kaip sakoma, viską ir nieką, ar reikėtų tikslesnių filosofinių, teologinių įžvalgų? Galėtume teigti, kad tai yra intervencinis priešiškas organizmas (darinys), nepaisantis žmogaus valios ir pasirinkimo, nors autorius ir naudojasi populiaria mokslinės fantastikos hipoteze apie daugybę paralelinių visatų arba pasaulių („ir visi pasauliai, ir juos supanti terpė (...) egzistuoja vienu metu ir vienoje vietoje. Ir tik mūsų sąmonė apsprendžia, kur ir kada mes esame“, p. 94). Tiesą pasakius, net pats žmogus, patekęs į Umbrą iš „gęstančio pasaulio“ gana drastiškai (praplėšęs paralelinių pasaulių uždangą ir pažadinęs tamsą), atrodo kaip intervencinis elementas, beveik parazitas. Niekas jo nekvietė į šį pasaulį, kuris gal net nebuvo tuščias: gal įsiverždamas žmogus sunaikino seniau čia gyvenusias paslaptingas gyvybės formas? Senojo magistro frazė „Galvojau, kad tyrinėjau, o tyrinėjo mus“ (p. 276) primena S. Lemo „Soliarį“ – keistą vandenyną, substanciją, skaičiusią žmogaus mintis ir siuntusią jam antrininkus. Galbūt ir Umbros tamsa (ūkana, juodasis rūkas) gali būti traktuojama kaip kitas, tyrinėjantis žmogiškąją prigimtį. Galima suvokti tamsą kaip subjektą, neturintį savo pasaulio. Ji egzistuoja amžiname „tarp“, galbūt geba mąstyti, veikti ir iš tiesų trokšta užvaldyti pasaulį, į kurį kelią jai atvėrė žmonės, sprunkantys iš savojo pasaulio, kurį, kaip sako autorius, jie prašiko.

Būtent čia aš ir pasigedau to kažko. Kažko, kas nebebūtų vien maginė fantastika ar nuotykis. Koks buvo tas prašiktas pasaulis? Koks mėnulis virš jo tekėjo – mėlynas, žalias ar oranžinis? Kokius sapnus ir vizijas žmonės matė, pilnaties veikiami? Kokie driežapaukščiai skraidė virš gaubtasėklių paparčių? Ir ko tie žmonės pridirbo, kad reikėjo taip skubiai sprukti, viską palikus? Ar galima jiems už tai atleisti? O gal negalima? Turbūt teisingai pasakė S. C. Lewisas: „Melskimės, kad žmonija niekada nepabėgtų iš Žemės ir nepaskleistų savo blogio kitur.“ Ir gal vien mūsų vaizduotė yra toji jėga, gebanti praplėšti pasaulių uždangas. Ir galbūt ačiū Dievui, kad nesugebame to padaryti iš tiesų.

P. S. Knygai verkiant pritrūko atidaus redakto­riaus – daugoka rašybos klaidų („neišdžiuvęs“, „riauktelėjo“, „gęso“ ir kt.), šlubuoja skyryba, linksnių derinimas, daug nevartotinų leksikos formų (pvz., „apsprendžia“ iš anksčiau cituotos frazės), o ir sakiniai neretai galėjo būti grakštesni.