Rimantas Kmita. Jurgas karoliukai

Devintuoju Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatu tapo 2016 m. pirmą romaną „Pietinia kronikas“ („Tyto alba“) išleidęs literatūrologas, kritikas, rašytojas Rimantas Kmita. Premija skiriama jauniems (iki 45 m.) lietuvių rašytojams „už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Spausdiname autoriaus kalbą, pasakytą atsiimant premiją.

Nu, aš visada sakiau, ka geriausių dalykų gyvenime nesuplanuosi. I daba tą patį galiu pakartot’.

Padėkojęs šeimai, visiems artimiesiems, katrie visaip padieja a leida man rašyt’, padėkojęs leidyklas veikėjoms, katros rūpinos žiauriai daug knygikes reikalais, i žmonėms, katrie gadina akis skaitydami neaiškia rašyba parašytus puslapius i da gerai įvertina, nuoriu suvert’ vieną atsitiktinumų vėriniuką, bo kai suveri atsitiktinumus, tai jie atruoda kai koks romans.

Tai va, mana romans su Jurga Ivanauskaite buva toks.

Kai bandau galvot’ apie pirmą mūsų pasimatymą, tai prisimenu viską maždaug kaip i yra surašyta „Pietinia kronikose“. Ten Muonika dalinas įspūdžiais, saka, neseniai perskaičiau „Raganą i lietų“, žiauriai gera – va čia tai laisvs mąstyms, visą teisybę pasaka i apie kunigus, i apie bažnyčią.

I tie perėjimai tarp epochų „Raganoj i lietui“ mane tada priversdava krūpčiot’.

Bet tada aš skaičiau naiviai, nes buvau kiaurs kibirs i knygikių daug pergraužęs tikrai nebuvau. O paskiau perskaičiau nemažai kitų knygikių i man pradieja atrodyt’, ka tie naivūs dalykai yra totali nesąmone, i ka man beveik gėda to pirma įspūdžia, to krūpčiojima, kaip i daug ko gėda iš paauglystes. Paskiau perskaičiau da daugiau knygikių i man jau leida dėstyt’ universitete. Tada aš pradiejau studentams cituot’ visokias feministes, i visokius elitinius kritikus, katrie tarše tą romaną į skutus, i aš iš paskos sakiau, ka čia ne literatūra, čia žurnalistika kažkokia.

I tada stopudovai buvau įsitikinęs, ka su laiku aš tik labiau stumsiu an Ivanauskaites romanų. „Ištremts Tibets“ tai nieka, da prisimenu, kai tryniaus Šiauliuose knygyne kokioj dvyliktoj klasėj, varvinau seilę, bet kažkaip susidėlioja kitokie finansiniai prioritetai, tai palikau tam kartui knygikę tremty. Bet gyvenime viskas kažkaip būn taip, kaip tu negalvoji i neplanuoji.

Aš jau gyvenau Vilniui i buvau nusprendęs, ka reik’ rišt’ su tuo Ivanauskaites dėstymu studentams, nes nu koks tolks, jeigu tau jinai taip nepraijn. Bet persikrausčiau į Aguonų gatvę. Išeinu iš tų naujų namų, o ten stov’ tas Ivanauskaites katins. Čiotkuma tai nesveika. Nu bet katins tai katins. Tas juk nieka nekeič’.

Bet tada studentams pradėjau šnekiet’, kaip Ivanauskaites knygas pasakoj apie tai, apie ką kiti dažniausiai tyl’. Nu ka i prostitutes, žurnalistų placebus, tikėjima paradoksus i panašiai. Ka Ivanauskaites knygas Vokietijoj i kituose užsieniuose taip prasineše, ka pravale kelius i kitiems lietuvių rašytojams, i būtų da toliau tą darius.

I kažkaip vis dažniau apie ją pagalvodavau. Pagalvodavau, ka reiktų ką nors apie ją parašyt’. O paskiau tiek parūpa, ka net turiejau nagluma najt’ pas Jurgas mamą (aišku, mokslininku apsimetęs) i kažką ten klausniet’. Bet pradžioj parašiau apie Jurgas senelį akademinį straipsnį, gal tode, ka jis i buva akademiks, o tik paskiau apie Jurgą i tik į internetą, gal tode, ka ten i vieta popsui. Bet čia jau aš ne apie Jurgas knygas, o apie sava straipsnį.

An „Pietinia kronikų“ viršelia parašyta – popromanas. I manes daug kas klaus’, iš kur čia i kaip čia. Aš bandau kažkaip paaiškint’, išsivartyt’, bet nežinau, man atruoda, ka da nesu niekam sakęs, nes nenuoriejau pasirodyt’, ka čia lygiuojuos į tokius i tokias kaip Ivanauskaite, ka kai sugalvojau uždiet’ tą popromaną an viršelia, tai da kažkur makaulėj skambieja i „Agnijas magijas“ paantrašte „Tik ne intelektualams“.

Aš čia trečiadienį montavau LRT laidžikę „Literatūras akiračiai“ apie Chuana Gabrielia Vaskesa romaną „Taip skamba krintantys“ (čia, aišku, buva laidos anonsas, kviečiam šiandien jumis prie radija imtuvų kelias minutes po keturių). I reikėja pradžiai kokios nors ištraukas iš knygas, o kadangi čia radijas, tai žiūri, kas yra intike, o intike kažkode randi tokius įrašus, kur autorius skaita romana pradžią. Nu pradžią tai pradžią, pradžias dažniausiai būn geras, daug sunkiau tą gerumą išlaikyt’ iki pabaigos. Nu bet nesvarbu. Bet tik tada atkreipiau dėmesį, ka ten yra toks pareiškims, ka sava gyvenimą istoriją turi papasakot’, kai tau kem. I kai galvoji apie Jurgą, sunku su tuo nesutikt’.

R. Kmitos „Pietinia kronikas“ skaitymas 2016-05-19 „ROCK ‚N‘ ROLL PUB“ Šiauliuose. manipuliacija.lt nuotraukos

O sumontavęs laidžikę variau susitikt’ su Vytauta Toleikia vaikščiotojais, čia toks fains kaip i klubs moksleivių. I beinant man paskambina, i pasake, ka aš – jau puse kojas žurnalists i muge va su LRT pažymiejimu prajnu (bet už kvietimus visiems vis tiek dėkui) – gaunu Ivanauskaites premiją. Kai pasake, tai i pradėja vertis kažkokie Jurgas karoliukai.

O ta premija tai man patink. Čia yra daugiau laureačių mergičkų negu pacanų. Iki šiol santykis buva viens an trijų. I man tas žiauriai patink, nes aš visą gyvenimą augau i gyvenau su muoterim. Augau su motina, jos sesuo visada šalia, kaime baba, universitete išvis vienas filologes aplinkui, paskiau a universitetuose kokiuose, a institute daba – visur beveik vien muoterys, o i namuose santykis yra viens an trijų.

Gal i yra momentų kronikose, kat­ruos galieč’ pavadint’ drąsiais, bet iki Ivanauskaites lygia man da tuoli. Bet rašant tikrai netrūka to jausma, ka darai tai, ką nuori i kaip nuori, i ka ta knyga irgi yra apie tuos laikus, kai mes irgi darėm ką nuorėjuom i šventėm laisvę, nes valstybe buva jauna i smarki.

I svarbiausia mergička „Pietinia kronikose“ yra Muonika, katrai ta laisve iš galvuos neišein. I ta Muonika pati turieja atruodyt’ kai ragana arba kelt’ tuokį įspūdį, ka galietum pagalvuot’, ka jinai biški ragana yra. Skirtingų spalvų akikes nu i panašiai, neišduosiu čia viska, yra paimta iš Jurgas romana. Mojavau jai rašydams.

Nepažinuojau, i nė sykia su Jurga nešnekėjau. Bet bent jau kai galvuoju apie ją, tai man atruoda, ka jinai labai mylieja gyvenimą. Banalybe čia aišku, bet man atruoda, ka iš jos va tokios meiles reik’ mokytis i mokytis, ka i man, i kitiems rašytojams reik’ pakelt’ galvą nuo popierių, nes ne popieriuose laime, i biški rimčiau pasižvalgyt’, kas vykst už knygas, už langa, už sava chebrikes rata, ten, kur mums neįprasta i kur nepatuogu.

„Kronikose“ svarbi veikėja yra Jurga, tokia menininke, katra tam pagrindiniam pasakotojui paroda biški kitokius Šiaulius, su visokiais menais, performensais i Salvadora Dali paveikslais.

O į leidyklą, katra daugiausia Ivanauskaites knygų išleida, ateit’ prikalbina irgi Jurga, i jeigu aš nebūč’ ten najęs i nebūč’ pasakęs, ka tikrai parašysiu, tai daba tikrai čia nestuovėč’, i net mana knygike blaškytųs kažkur kituose anapusiniuose pasauliuose.

Bet žinuokit, čia viskas yra atsitiktinumai, ne magija. Bet man patink tikiet’ atsitiktinumais.

I da. Tą kalbą parašiau vienu prisėdimu i vienu atsikvepimu. Toks įspūdis, ka ne viens būč’ rašęs.

Ačiū visiems!

 

{youtube}https://www.youtube.com/playlist?list=PLYumVGUrxk8GSdHXKJ_Eeb2tIQGpASIhS{/youtube}