Rimas Užgiris. Teisėjas, bet – kokio teismo?

 

Cormac McCarthy, „Kraujo meridianas“, iš anglų kalbos vertė Vidas Morkūnas, V.: Rara, 2024

 

Amerikiečių rašytojo Cormaco McCarthy romanas „Kraujo meridianas“, į lietuvių kalbą išverstas Vido Morkūno (tokį uždavinį įveikti galinčių nėra tiek jau daug), yra tarytum metafizinis vesternas, kuriame žmonių ir dykumos žiaurumas atkartoja prigimtinį, niekaip neišvengiamą pasaulio žiaurumą. Ši knyga – tai tarsi krytis į dykumos pragarą, kuriame be atsako aidi Jono Krikštytojo balsas ir kuriame Jėzus susitinka su velniu. Tačiau taip pat galėtume sakyti, kad ji – apie Josepho Conrado apysakoje „Tamsos širdis“ aprašytą kelionę Kongo upe, kurios metu, atsidūręs anapus įsipareigojimų visuomenei, taisyklių bei nuostatų, vienas iš veikėjų, Kurcas, išprotėja ir lieka vienui vienas savo aptemusioje sieloje. O gal tai pasakojimas apie brandą – apie berniuką, kuris privalo stotis prieš blogį, slypintį jo paties sieloje, kad taptų vyru? Galime jį skaityti ir kaip politinį romaną apie imperialistinių užmojų niekšybę, ir kaip alternatyvą Johno Miltono „Prarastam rojui“ – variantą, kuriame Šėtonas iškovoja Žemę, o Žmogus visiems laikams pasmerkiamas nepabaigiamiems karams ir konfliktams. Kita vertus, gal tai Dante’s kelionė į pragarą be vedlio ir be išeities, arba netgi pasakojimas apie pasaulį užkariavusį baltąjį banginį, kurio neįmanoma sumedžioti, nes šis – nemirtingas. Tai romanas, pritrenkiantis savo perkeltinėmis reikšmėmis ir aprašymais, pasakojimas, kuris įauga į jus, net jeigu to nenorėjote, ir verčia kraupti iš siaubo ar nevilties, pakerėtus jo jėgos.

Šiandien romanas laikomas šedevru, tačiau pripažinimą autorius pelnė tik vėlesne „Pasienio trilogija“ (1992–1998). Dauguma apžvalgininkų bei skaitytojų sunkiai dorojosi su „Kraujo meridiane“ vaizduojamu smurtu ir požiūriu į žmogaus gyvybę: mirtis romane labai dažnas svečias, o žiaurumo pasekmės – niekinės.

„Kraujo meridianą“ galime laikyti ir laisva istorine fikcija, ir vesternu, ir antivesternu (jeigu tarsime, kad vesternas yra amerikietiška pastoralės forma), ir herojiniu pasakojimu, ir bildungsromanu, ir pikareskiniu romanu. Svarbu pabrėžti, kad knyga turi stiprų istorinį pagrindą: ji pasakoja apie Glantono gaują – samdinius, skalpų medžiotojus, 1849–1850 m. JAV ir Meksikos pasienyje žudžiusius Amerikos indėnus, kurie aršiai gynė savo žemę nuo atvykėlių, gauja žudė ir kitus žmones. Glantono vadeivos pavaduotojas buvo teisėjas Holdenas – abu veikėjus McCarthy meniškai perkuria. Rašytojo šaltinis, iš kurio sužinojo apie šią gaują, yra Samuelio Chamberlaino, vieno iš gaujos narių, memuarai. Dauguma jų buvo amerikiečiai, bet, regis, rašytojui rūpėjo pabrėžti, kad gauja – etniškai nevienalytė, jos gretose veikė afroamerikietis, meksikietis, australas, net Delavero indėnai... Taigi tarptautinė grupuotė. Todėl romaną priskirti vesterno žanrui galima ne tik dėl vyksmo vietos, bet ir dėl vaizduojamo konflikto tarp atvykėlių iš Europos (kuriuos remia ginkluotosios pajėgos) ir Amerikos indėnų: ironiška, kad iš galvažudžių sudaryta Glantono gauja tampa didvyriais, stojančiais ginti bejėgių atvykėlių, bet galop atsigręžia ir prieš juos. Taigi siužetas turi herojinio pasakojimo dėmenį, kad ir ironišką. Vesternas svyra į antivesterno pusę, herojinis pasakojimas tampa parodija.

McCarthy aprašymai šiurpiai preciziški, jo dialogai paprasti, bet atitinkantys laiką bei veikėjus (nebent kalba teisėjas Holdenas, jo šneka suvis kitoniška). Niekada negirdime vidinių veikėjų minčių. Tėra išorė, tiktai paviršius, o McCarthy palyginimai ir įvaizdžiai, jo poetinė ir biblinė kalba iškelia pasakojimą į mitologinę plotmę: „Dangus buvo aklinai apsitraukęs ūkanomis, aplink tvarkingai sustojusios dunksojo į milžiniškų šventyklų liekanas tamsoje panašios kolonos su kaneliūromis, niūrios ir tylios, neskaitant švelnių kaktusinių pelėdų balsų.“ (P. 273.) Kadangi panašių vaizdinių romane – daugybė, pamažu imi suprasti, kad dalykai gali būti tiktai panašūs į dvasinius, bet iš tiesų tokie nėra. Taip pat ir su besikartojančiomis mirtimis. Jos telkiasi beprasmėje apstybėje, kol imi jausti buką neviltį dėl pasaulio abejingumo, visatos materialumo ir fakto, kad niekam nerūpi, jog mirsime.

Gamta menkai guodžia, nes ir ją lemia žiaurumas, – „juodavo senos nuodegų drūžės ir per kalnų audras nužudytų medžių kaulai“ (p. 214). Kitame epizode pakeleiviai pastebi kūdikių lavonais apkarstytą medį, o vėliau knygoje vaikis atranda degantį medį, apie kurį kaip piligrimai ar atgailautojai susibūrusios įvairios būtybės, tačiau medis neprabyla, o ryte jis jau sudegęs, būtybės dingusios. Vietoj malonios europietiškos pastoralės arba gyvasties ir romantiškos jėgos kupinų Amerikos kraštovaizdžių, iškylančių Hadsono upės regiono autorių kūriniuose, McCarthy mums rodo Amerikos vakarus, kurie kur kas panašesni į Thomo Stearnso Elioto „Bevaisę žemę“.

Ypač romane svarbi mįslinga teisėjo Holdeno figūra, atskleidžianti pirmykštį žiaurumą. Kaip sakė žymusis kritikas Haroldas Bloomas, „teisėjas ir yra knyga – išskyrus Mobį Diką, teisėjas yra baisiausia pamėklė visoje amerikiečių literatūroje“1. Holdenas dominuoja kiekvienoje scenoje, kurioje pasirodo, jis yra tarsi namų židinyje tūnanti „didžiulė nerangi dvasia“, karo praktikas ir filosofas. Kartu jis yra mokslininkas, gebantis pasidaryti parako iš šikšnosparnių guano, savo tyrinėjimus paverčiantis pašaipia teologija. Tačiau jis gali būti ir oratorius, logikas; Jagas, vedantis vyrus į pražūtį; Karalius Lyras, klajojantis po dykras su savo kvailiu (tačiau be mylinčios dukros, ir be jos apsieidamas); šokėjas, smuikininkas, būtybė, kuriai nesvetima ugnis; plikas banginiško stoto vyras, kartu su Ahabu einąs medžioti to, ko sumedžioti negalima, vien dėl pačios medžioklės; teisėsaugos atstovas, kuris nepaklūsta jokiems suvokiamiems įstatymams; vyras (jeigu jis – vyras) vardu Holdenas, savo rankose, regis, laikantis kitų vyrų likimus, o gal širdis; prieš nieką neatsakąs teisėjas (vaikis klausia buvusio kunigo, kokio teismo teisėjas jis yra). Vienintelis atsakymas iškyla karštligiškame sapne: „Teisėjas šypsojosi. Kvaišelio nebebuvo, tačiau vaikiui rodėsi kitas žmogus, lyg ir amatininkas, dirbantis su metalu, nors matėsi jis ne visas. Tas vyras teisėjo šešėlyje, šaltkalvis, darbavosi plaktuku ir matrica, galbūt už ką nors nubaustas ir nutremtas toliau nuo žmonių ugnies, per visą savo tapsmo naktį kalė, lyg lemtį sau pačiam, kažin kokias monetas nebeprašvisiančiai aušrai. Pinigų padirbinėtojas su kaltais ir raižikliais siekia teisėjo palankumo, iš šaltų nuodegų jis mikliai gamina niekam neužkliūsiantį aversą, imitaciją, pateksiančią prekyviečių, kur žmonės mainikauja, apyvarton. Štai kokio teismo teisėjas yra teisėjas ir naktis niekada nesibaigia.“ (P. 342–343.)

Kad ir kokia intriguojanti ir slėpininga ši vizija, tiesaus atsakymo nesulaukiame. Galime palyginti teisėją su Kurcu iš Josepho Conrado „Tamsos širdies“, bet, kaip teigia Michaelas Crewsas, įsileidęs tamsą Kurcas dvejoja, o pabaigoje ja baisisi2. Teisėjas – ne. H. Bloomas atkreipia dėmesį, kad Hermano Melville’io „Mobio Diko“ Ahabas miršta, o teisėjas galbūt yra nemirtingas. Tad gal jis veikiau pats yra baltasis banginis, tarsi koks laukinis dievas?3 Holdeno asmenyje nesunku atpažinti ir J. Miltono Šėtoną. Interpretacijų daugybė, kritikai taip pat mini galimybę jo veikėją vertinti gnostiškai4. Teisėjas nešiojasi ginklą su užrašu: Et in Arcadia ego. Ar jis yra pati mirtis? Visos šios interpretacijos gali būti vaisingos ir įdomios, bet nė viena jų iki galo nepaaiškina teisėjo slėpinių ir filosofijų. Keista, bet jį galima laikyti ir išgelbėtoju.

McCarthy tarsi patvirtina, kad nėra jokio tiesaus atsakymo: „Kad ir kieno ainis, jis buvo kažin kas visiškai kita, nei visi jo protėviai kartu sudėti, ir nebuvo tokios tvarkos, pagal kurią galėtum atsekti jo kilmę, nes jokios tvarkos jis neatitiko.“ (P. 342.)

Įdomi kapitono Vaito (originale White – baltas, galima sakyti, paženklintas savo rasės) figūra, įkūnijanti doktriną apie Vakarų „laukiniškumą“, pabrėžianti atvykėlių viršenybę ir likimo ranką. Šios doktrinos šaknys slypi istoriko Fredericko Jacksono Turnerio „paribio tezėje“, iškeltoje jo esė „Paribio reikšmė Amerikos istorijoje“ (1893), vėliau tokią ideologiją perėmė JAV popkultūra ir švietimo sistema. Panašų požiūrį demonstravo ir giminiga „akivaizdžios lemties“ doktrina, pabrėžianti Jungtinių Valstijų teisę valdyti visas teritorijas į vakarus nuo Misisipės upės, kurių didesnė dalis priklausė Meksikai (įskaitant ir šiaurės vakarų teritorijas, kurios anksčiau priklausė Rusijai, o vėliau buvo perimtos JAV ir Britanijos). Vaitas su būriu „obstrukcionistų“ leidžiasi į žygį „užkariauti“ Sonoros dykumų Meksikoje. Akivaizdaus rasisto ir etnocentristo kapitono ekspedicija baigiasi ne taip, kaip jis vylėsi. Nors toli gražu nebuvo pirmasis, kritiškai vertinęs minėtas doktrinas, McCarthy padėjo subliūkšti mitologiniam įsivaizdavimui, kaip buvo įgyvendinta ir pateisinta Amerikos ekspansija į vakarus, ir tai padarė iš esmės sumenkindamas nuostatą, neva amerikiečiai buvę „civilizacijos“ nešėjai.

Romanas rodo mums klaikias skerdynes be jokio atpirkimo. McCarthy nusitaikė į vieną labiausiai branginamų Jungtinių Valstijų ekspansijos mitų ir atskleidė, kad tai tebuvo kruvina žemgrobystė. Tiesa, Meksikos valdžia kaltinimo taip pat neišvengia. Glantono gaujoje buvo ir Delavero indėnų. Savo teritorijas gynę apačiai kraujotroška prilygo amerikiečiams. Nė vieni čia nepasirodo gerai, ir tai viena priežasčių, kodėl šis romanas labiau metafizinis nei politinis. Amerikos indėnai yra ne vien aukos, bet ir smurto kaltininkai, o pasibaisėtini baltųjų vyrų, meksikiečių, juodaodžių (regione išlaisvintų afroamerikiečių) ir indėnų poelgiai niekuo nesiskiria. Kaip rašo H. Bloomas, romanas tampa „universalia kraujo tragedija“.

 Trečiasis epigrafas romane iš anksto nuteikia mus tokiam perskaitymui nurodydamas, kad priešistorėje būta skalpavimo atvejų. Bet kokia istorinė ar politinė interpretacija privalo apsvarstyti autoriaus keliamas gilesnes metafizines per visą žmonijos istoriją besitęsiančio žiaurumo problemas, ką jau kalbėti apie prigimtinį pačių laukinių vietų žiaurumą. Juoba kad kraštovaizdžio aprašymai dažnai perkelia mus tarytum į prarastą pasaulį arba į dykynę, kurioje grožis, mirtis, smurtas, vienatvė yra neatsiejami, o atpirkimo, regis, nėra.

Jeigu atpirkimas visgi yra, galbūt jį atrasime per vaikio personažą. Pasakojime išryškėja jo gyvenimo istorija, ji pradedama bibliška ar melviliška ištara: „Pažvelkite į tą vaiką.“ Berniukas iš Tenesio pabėga nuo iširusios šeimos ir nusigauna į vakarus. Jam svarbi stotelė yra Nakodoče­sas Teksase, kur jis pirmą kartą susiduria su teisėju, netrukus iš miestelio išvejančiu pamokslininką (ištremiamas Dievas). Stevenas Frye sako, kad ši vietovė yra meridianas, kuriuo Turneris atskiria „laukinius vakarus“ nuo civilizuotų rytų, tad galbūt tai ir yra tasai „kraujo meridianas“5. Tačiau gali būti, kad autorius turi galvoje senesnę žodžio reikšmę ir kad turėtume jį suprasti kaip „zenitą“, t. y. pačią kraujo viršūnę, arba saulę aukščiausiame taške. Iš tiesų McCarthy būtent šia reikšme žodį ir vartoja romane: „Pasaulyje visa kam skirta žydėti, bręsti ir mirti, bet žmogui nuoseklus nykimas nebūdingas, jam po raiškos vidurdienio prasideda naktis. Žmogaus dvasia išsisemia sulig aukščiausiu laimėjimu. Prietema ir vakaras jam užeina sėkmės zenite.“ (P. 171.)

Vaikio nuotykiai klostosi be aiškaus priežastingumo, ir tai suteikia romanui pikareskinių savybių. O kadangi romano pabaigoje matome jį jau suaugusį, vyrą, kuris drįsta priešintis teisėjui Holdenui (bent jau žodžiais), romanas tampa ir pasakojimu apie brandą. Ar šis žanras taip pat iškreipiamas, palieku spręsti skaitytojui. Vaikio akimis regime akimirkas, kurios bent šiek tiek primena atjautą, pastoralei būdingą paguodą ir romantišką grožį. Pavyzdžiui, kai bėgdamas susižeidžia, jis prisėda San Diego paplūdimyje ir išvysta kumelę su jaunikliu: „Virš vilnių mirkčiojo laivo švieselė. Kumeliukas, nuleidęs galvą, stovėjo prie motinos, o ši žvelgė į žmogui nepažįstamas erdves, kur skęsta žvaigždės ir banginiai juoda, vienlype jūra plukdo didžiules savo sielas.“ (P. 336.)

Išties, skęstančios žvaigždės skatina mus susimąstyti, ir nors savo sielas plukdančių banginių vaizdinys turi stulbinamos poetinės galios, jis taip pat primena McCarthy pirmtaką H. Melville’į, verčiantį abejoti šio įvaizdžio reikšme. Kiek laiko kumelė gali guosti kumeliuką? Pats nepatyręs motiniškos meilės, vaikis irgi norėtų būti guodžiamas. Pabaigoje jis išties tampa vyru. Jis vėl sutinka teisėją, jų paskutinis pokalbis šiurpus, dramatiškas. Teisėjas poetiškai ir filosofiškai gražbyliauja, o vyras atsako, kad teisėjas yra „niekas“. Tai neabejotinai reikalauja drąsos. Bet ar vaikis ko nors pasiekė žodžiu ir mintimis pasipriešinęs teisėjo didžiajai oracijai apie karą ir šokį? Pabaiga negailestinga kaip ir romane aprašomas kraštovaizdis bei istorija. Trumpas epilogas užbaigia pasakojimą siurrealia ir paslaptinga scena. H. Bloomas mano, kad joje iškyla naujas Prometėjas, galintis pasipriešinti teisėjui, iš akmens skeliantis ugnį, keliaujantis per dykumos nykynę, kasantis duobes stulpams6. Po visko, kas nutiko, tai nėra ypač viltingas įvaizdis, bet galbūt vis dėlto suteikia vilties (jis darsyk pasitelkiamas postapokaliptiniame „Kelyje“, kuriame vyrauja nešamos vidinės ugnies metafora). Panašiai kaip Williamo Shakespeare’o tragedijoje, romanas yra nyki, baisi, neišvengiama, mįslinga ir graži kelionė. Kai ją baigsite, knygos kraštovaizdis ir teisėjas Holdenas niekada neapleis jūsų vaizduotės. Jis šoks su jumis iki pat pabaigos, o jūs privalėsite jam priešintis. Net jeigu yra „niekas“, jis vis tiek vaidensis jūsų sapnuose.

 

1       Leonard Pierce, Harold Bloom on „Blood Meridian“, „AV Club“, June 15, 2009.

2      Michael Lynn Crews, „Books are Made Out of Books: A Guide to Cormac McCarthy’s Literary Influences“, University of Texas Press, 2017.

3      Harold Bloom, „The American Canon: Literary Genius from Emerson to Pynchon“, The Library of America, 2019.

4      Leo Daugherty, Gravers False and True: „Blood Meridian“ as Gnostic Tragedy, „Perspectives“, 1993.

5      Steven Frye, „Understanding Cormac McCarthy“, University of South Carolina Press, 2009.

6      Harold Bloom, ten pat.

 

Iš anglų kalbos vertė Vilius Jakubčionis, lietuvišką tekstą, prižiūrint autoriui, trumpino ir adaptavo Andrius Jakučiūnas