Rūta Matimaitytė. Ar statysime paminklą Marytei ir kitiems vilko vaikams?

„Viskas nutolę, tačiau nepamiršta. Vienos detalės ryškesnė, kitos jau prarastos, tarsi blunkančioje nuotraukoje. Laikas ir užmarštis užnešė viską sniegu ir smėliu, krauju ir drumzlinu vandeniu.“

Alvydas Šlepikas, „Mano vardas – Marytė“

 

Prieš dešimtmetį – 2011 m. – literatūros lauke pasirodė Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“. Literatūrologė Jūratė Sprindytė straipsnyje „Negatyvioji antropologija tekstuose apie Vilko vaikus“ teigia, kad romanas aktualizavo ir pažadino iš užmaršties letargo tiek pačią vilko vaikų temą, tiek ir šios tematikos leidinius. Nors pagrindinis A. Šlepiko užmojis – filmas apie vilko vaikus – taip ir liko nerealizuotas, scenarijaus pagrindu parašyto romano kelias itin sėk­mingas. A. Šlepikas ir „Marytės“ vertėjas į vokiečių kalbą Markus Roduneris 2018 m. Berlyne pelnė prestižinę Georgo Dehio premiją už lietuviško balso sklaidą Vokietijoje. Net praėjus dešimčiai metų nuo knygos pasirodymo nemažėjantį populiarumą patvirtina ir 2020 m. paskelbta Lietuvos bibliotekų statistika, kurioje „Marytę“ nuo pirmos vietos populiariausių lietuvių autorių grožinių knygų kategorijoje aplenkė tik Kristinos Sabaliauskaitės istorinio romano „Petro imperatorė“ pirma dalis. Tenka pripažinti: susidomėjimas vilko vaikų naratyvu visuomenėje gerokai išaugo, tačiau viešojoje erdvėje jubiliejinė romano sukakties reikšmė ir įtaka temos sklaidai nepakankamai pastebėta ir neaptarta. Be to, 2021 m. minimos kitos dvi simbolinės sukaktys: Vokietijos diplomatinių santykių ir vilko vaikus vienijančios organizacijos „Edelweiss-Wolfskinder“ įkūrimo trisdešimtmetis.

 

Rūta Matimaitytė. Ar statysime paminklą Marytei ir kitiems vilko vaikams?
Alvydas Šlepikas. „Mano vardas – Marytė“. Dizaineris Zigmantas Butautis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

 

Nuvalytos laiko ir užmaršties dulkės

Žvelgiant į „Marytę“ iš dešimtmečio perspektyvos akivaizdu: rašytojo talentas suteikė stiprų balsą vilko vaikams, kuriuos Lietuvos visuomenė išgirdo po beveik pusšimtį metų trukusios sovietinės užmaršties. Išleidus romaną iš pirmo žvilgsnio trumpas istorijos epizodas tapo nemenku susidomėjimo objektu. Todėl naratyvą apie vilko vaikus galima dalinti į laiką iki ir po „Marytės“ pasirodymo.

Istorikė Dalia Kuodytė pastebi, kad po Nepriklausomybės pasipylė ne tik buvusių politinių kalinių, tremtinių, vėliau partizanų prisiminimų lavina – savo vietos, balso visuomenėje ieškojo kitos „nepatogios atminties“ grupės, taip pat ir alkio, arba vilko, vaikai. Pirmosios knygos apie vilko vaikus autore tituluojama rašytoja ir žurnalistė Silvija Peleckienė, 1995 m. išleidusi vilko vaikų liudijimų rinkinį „Sugriautų namų vaikai. Žmonės ir likimai“, už kurį apdovanota Lietuvos žurnalistų draugijos premija. Į knygą sugulusius vilko vaikų pasakojimus autorė pradėjo rinkti 1994 m., nors apie mažamečių iš Rytprūsių lemtį pirmą kartą išgirdo sovietmečiu, kai 1975 m. recenzavo pasaulio lietuvių bendruomenės išleistą publikaciją „Fine Dokumentation: Deutsche in Litauen nach 1945“. S. Peleckienės knygos pasirodymas iš dalies sutapo su vilko vaikų temos pionierės istorikės profesorės Ruth Kibelkos (dabar – Leiserowitz) pirmuoju moksliniu tyrimu – 2000 m. profesorės knyga „Vilko vaikai. Kelias per Nemuną“ išversta į lietuvių kalbą. Panašiu metu pasirodė ir vokiečių istoriko Arthuro Hermanno knyga „Lietuvių ir vokiečių kaimynystė“, kurioje vienas skyrius skirtas vilko vaikų istorijai. Visa tai paskatino vilko vaikų naratyvo atsiradimą ir plėtojimą Lietuvoje.

Dalis Lietuvos visuomenės alkio vaikus vadino vokietukais, tačiau apibūdinimas liko juodraštyje – dabar jį prisimena tik patys alkio vaikai arba juos priėmusių lietuvių globėjų šeimos. Tokią situaciją lėmė 1991 m. Vokietijoje rodytas garsaus vokiečių režisieriaus Eberhardo Fechnerio dokumentinis filmas apie šeimą iš Rytprūsių – iš pradžių likimas ją atveda į pokario Lietuvą, o vėliau, 1951 m., į Hamburgą. Dokumentiniame filme režisieriaus pavartota vilko vaikų sąvoka po premjeros labai greitai išpopuliarėjo, ją raštuose, dokumentuose pradėjo vartoti institucijos bei ambasados. Tokias išvadas apie šio termino įsitvirtinimą tiek Lietuvos, tiek Vokietijos visuomenėse padarė vokiečių istorikas ir šios temos tyrinėtojas Christopheris Spatzas.

Trauminės atminties pagrindu 1991 m. rugsėjį susikūrusi buvusius vaikus iš Rytprūsių vienijanti bendrija taip pat paskatino termino „vilko vaikai“ virtimą pagrindine sąvoka, apibūdinančia alkio vaikų iš Rytprūsių likimus pokariu. Taip pamažu vokietukai traukėsi iš gyvosios komunikacinės lietuvių atminties užleisdami vietą vilko vaikų naratyvui kaip tam tikram pokario istorijos fenomenui, uždengiančiam dalį kitų panašaus likimo pokario vaikų liudijimų. Pokariu abiejų kariaujančių pusių, t. y. rusų ir vokiečių, vaikai kovėsi dėl pagrindinio trofėjaus – duonos ir galimybės išlikti. Šiandien dvikova kitokia – grupės grumiasi dėl atminties ir užmaršties.

 

Iš užmaršties rūko sugrįžę vilko vaikai

Pasirodžius „Marytei“, vilko vaikų istorijos, cituojant patį A. Šlepiką, išniro tarsi iš „tyloje tvyrojusio rūko“. Tik pasirodęs romanas apdovanotas Jono Marcinkevičiaus (2012), Lietuvos rašytojų sąjungos (2012) ir pat­riotų (2013) premijomis. Per dešimtį metų nuo išleidimo pakartotas ne vienas „Marytės“ tiražas. At­skiro išsamaus aptarimo verti romano viršeliai, kurių per dešimtmetį buvo net keli. Šiemet simbolinio jubiliejaus proga pasirodė 12-as knygos tiražas su nauju dailininko Zigmanto Butaučio sukurtu viršeliu.

Įtraukiantis ir kartu šokiruojantis alkio vaikų pokario kasdienybės paveikslas patraukė platų užsienio auditorijos dėmesį. „Marytė“ išversta į vokiečių, anglų, prancūzų, olandų, lenkų, latvių, ukrainiečių kalbas, planuojami vertimai į turkų bei arabų. Todėl A. Šlepiką galima pavadinti vilko vaikų temos ambasadoriumi – jo žinia apie karo beprasmiškumą ir tragiškus pralaimėtojų likimus iš tiesų pasiekė tarptautinę auditoriją.

Pasirodžius A. Šlepiko romanui, Lietuvoje apie vilko vaikus dažniau pradėti kurti pažintinių laidų ciklai, dokumentiniai filmai, leidžiamos fotoalbumų knygos, publikuojami pačių vilko vaikų liudijimai, rengiamos parodos. Vyksta ir įvairūs mokinių projektai, pavyzdžiui, rašinių konkursai, leidžiantys geriau suprasti alkio vaikų traumines patirtis ir istorijas. Romanas ir Rytprūsių vokiečių vaikų pokariu tema mokinius skatina kalbėti apie svarbiausius vertybinius principus – empatiją ir žmogiškumą. Tad autorius greičiausiai įgyvendino svarbiausią uždavinį, kurį išsikėlė rašydamas romaną „Mano vardas – Marytė“: „...pasiekti paauglį skaitytoją, kad jie suprastų, ką reiškia neapykanta, karas, kiek ilgai gali tęstis žmogaus kančia, persekiojanti ne tik jį, bet ištisas kartas.“

„Mano vardas – Marytė“ atliko ir kitą svarbią misiją – padėjo užmegzti pokalbį tarp karo traumuotų šeimos narių, paskatino dalintis atsiminimais, kurie beveik pusę amžiaus buvo nutylimi ar kitaip maskuojami. Daugybė vilko vaikų giminaičių, ieškodami atsakymų ir bandydami suvokti tiek save, tiek artimiausio šeimos nario vilko vaiko tapatybę bei likimą, dėl neperduotos ar sutrūkinėjusios atminties priversti ieškoti atsakymų mokslinėje ar grožinėje literatūroje. Retėjant savo patirtį liudyti, dalintis ja su šeimos nariais ar visuomene galinčiai vilko vaikų kartai, istorinis romanas vis dažniau atlieka tarpininko vaidmenį, padeda užtaisyti gyvosios atminties plyšį, nuvalyti tarsi smėliu apneštą atmintį, restauruoti trūkstamas šeimos portreto dalis.

Po pirmosios simbolinės romano „Mano vardas – Marytė“ sukakties kūrinys ir jo autorius A. Šlepikas tapo sudėtine vilko vaikų naratyvo plėtotės dalimi Lietuvoje. Galbūt kitą „Marytės“ jubiliejų žymės paminklas pagrindinei romano veikėjai Marytei ir kitiems vilko vaikams?

Draugai