Alfonsas Bukontas. „Dapšių kelio žaltvykslės“, 2014.

 

 Prabangiai įpakuotas, gerai ir saugiai padėtas paprastumas ir lengvumas. Tarytum ant smilgos suvertos žemuogės, į kurias gera – visomis pras­mėmis amžinai – žiūrėti tylint. Uosti, grožėtis nebyliai, nes kiekvienas žodis būtų perteklinis. Panašiai jaučiausi internete susiradusi, per kurjerį gavusi ir ryte prarijusi Alfonso Bukonto trieilių ir penkiaeilių knygą „Dapšių kelio žaltvykslės“.

Prabangus drobinis viršelis. Spėliones apie knygos drabužėlio spalvą nutraukė paties autoriaus žinutė telefonu: medaus. Nors, regis, galėtų būti ir tamsaus aukso, juolab kad kokybiškos ir gerai įtemptos drobės audinys atspindi šviesą ir šiek tiek žvilga. Tarp drobės, medaus ir aukso – drįsčiau sakyti, kad tai vienas iš „tarp“ – erdvė ir laikas, vietovė ir tapsmas, randantys tarpinę kūno ir dvasios būseną, poezijoje.

Būtent tokie paprasti ir skaidrūs, o sykiu – žvilgantys yra Bukonto trieiliai ir penkiaeiliai. Tačiau skaitytojui jie, regis, pasiekiami išskirtiniu, individualiu būdu. Pirmiausia – kad šio leidinio ieškotum, siektum – apie knygą arba patį autorių reikia ką nors žinoti. Juolab kad nepažymėta ši knyga nei kurios nors garsios leidyklos prekiniu ženklu, nei reklaminiais pranešimais. Pats autorius savo tekstus redagavo, pats pasirinko neįprastą knygos struktūrą ir pavadinimą, kuris daugeliui skaitytojų taps rimta kliūtimi: „Kodėl man turėtų rūpėti kažkokie niekam nežinomi Dapšiai?“ O dar ir žaltvykslės daugeliui žmonių šiandien – neaiškūs, nežinomi pavidalai ir jų pavadinimas nieko nebesako. Nebent „Vikipedija“ paaiškina: žaltvykslė, arba pelkių ugnis, – vaiduokliška klaidžiojanti šalta liepsna, dažnas folkloro motyvas, maginių, piktavalių jėgų apraiška, paklaidinanti keliautojus. Gal tai ir paaiškintų, kodėl knyga taip sunkiai atrandama, o vėliau, ją perskaičius bemaž vienu ypu, vis dėlto nėra taip paprasta jos paprastumų – tarytum žaltvykslių – atsikratyti?

Sakydama „paprastumai“ turiu galvoje ne vien tekstus, bet ir devynias knygoje publikuotas nuotraukas. Net septyniose iš jų matome paties autoriaus atvaizdą: juodbruvą nelietuviškų bruožų vyrą žemaitiškos trobos fone, toliau – tamsaus veido baltmarškinį su baltagalvių vainiku pievoje, kitur –­ brandų vyrą, jau nė iš tolo ne kaimietį, tvirtai rymantį prie kiemo vartelių, arba iš nespalvotos, numanoma liepų žaluma tvoskiančios nuotraukos besi­šypsantį 1953-iųjų dvylikametį moteriškoje kaimiečių giminaičių kompanijoje, ir vėl –­ jau matytą miestietį vyrą, besigaivinantį šulinio vandeniu, o tada – to paties, bet jaunesnio švarkuoto vyro su meškere profilį upės fone, ir galiausiai –­­ ant geležinkelio bėgių tiesiai veidu į kadrą, o gal į mane, skaitytoją, žiūrintį į kepurėtą, vis tą patį žmogų...

Viena iš nuotraukų, pavadinta „Mūsų sodo gale“, palikta knygos pabaigai – ji, kaip ir kitos, nedviprasmiškai diktuoja būdą, kuriuo turėtų būti skaitoma knyga ir ant kokios smilgos – tarsi knygos viršelio žemuogės – suverti Bukonto trieiliai ir penkiaeiliai. Iš tiesų tai albumas, bemaž asmeniškas dienoraštis, kartu pamink­las sunaikintai tėviškei, praeities pasiglemžtai žemaitiškai kaimiečių šeimai, atminimo būdas vieno žmogaus dienoms ar valandoms, virtusioms poeto atminties žaltvykslėmis...

Bet ar šios žaltvykslės galėtų paklaidinti keliautoją, t. y. knygos skaitytoją? Kur jos vestų, kol paklaidintų? Skaitytoją gerokai klaidinančią kryptį nurodo vienas pirmųjų tekstų, pavadintas „Taip metų metais“ (p. 16): Malkų –­ į Vilko Uodegą, / Į Uždagus – grybų, / Spanguoliaut – į Repšinę. / Taip metų metais, / Iš kartos į kartą.

Negana to, kad formulės „metų metais“ ir „iš kartos į kartą“ šiandien nebegalioja, o vien tik sukelia arba nostalgiškus jausmus, arba svetimumo jauseną. Panašios lietuviškos, kaimiškos refleksijos knygoje apgautų kiekvieną, kam nežinoma poeto biografija. Bukontas –­ 1941 m. gimęs žydų vaikas, kurio šeima nacių genocido metais atgulė į bendrą kapą pušynėlyje netoli Ventos upės. Taigi jo biografija kertasi su šiurpiausia, juodžiausia žmonijos istorijos kilpa, negailestingai smaugiančia tikėjimą žmogaus proto šviesa ir prigimtiniu gerumu. Poeto kraujas, kaip paaiškėja, priklauso vadinamajai merkuriškajai* –­ žydų – genčiai, kuriai sėslus žemdirbio gyvenimas su „metais iš metų“ ar „iš kartos į kartą“ Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos valstybių, buvo užgintas. Tad „Dapšių kelio žaltvykslių“ autorius į lietuviškos agrarinės lyrikos priemenę yra patekęs paradoksaliu, tragišku ir sykiu pačiu stebuklingiausiu žaltvykslės būdu.

„Rizikuodami savo gyvybe mane įsūnijo ir augino Dapšių kaimo ūkininkai Marija ir Jeronimas Bukontai. Jų namuose aš buvau ne tik saugus, bet ir nepaprastai mylimas“, – vienam nacių genocido variacijas fiksavusiam leidiniui yra sakęs Bukontas. Ši išskirtinė, šviesi meilė ženklina ir daugelį „Dapšių kelio žaltvykslių“ tekstų: Dar girdžiu, nors beveik jau miegu, / Mama užsega langą skara, / Kad nešviestų į veidą man mėnuo. (p. 18)

Tačiau ar ne svetimumo žaltvykslė kaimišku prasčiokiškumu ūmai įsismelkia į mylimo, tačiau kitokio kraujo vaiko (žydo? poeto?) širdį: Dažnai pabundu / Nuo laluojančių kaimo moterų, –­ / Už sienos, virtuvėj, / Perkerta vienas kitą / Monologai – gaivalingi ir grubūs. (p. 21)

Ir kažkodėl ima rodytis, kad ne atsitiktinai gretimame penkiaeilyje lyrinis herojus prašosi paliekamas vienas, nes nieko nenori veikti, nenori su „jais“ būti.

Tačiau tuojau pat visus tekstų personažus – kareivį Vanią, belaisvius, sodybos šeimininką tėvą – ant vienos smilgos suveria, subendravardiklina buizos samtis ir lašinių bryzas: kol esame gyvi, privalome vis ką nors valgoma įsidėti į burnas, o tai, kas valgoma, kol kas dar nepagaminama vien mašinomis.

Deja, ne viena šio rinkinio tekstų aliuzija jau nebūtų taip gerai skaitytojui suprantama, kaip to norėtųsi autoriui. Šių dienų dvidešimtmečiams ir net trisdešimtmečiams jau nebūtų aišku, kodėl už lango žydi svėrės, ko užkalti langai ir kur „išvažiavo pasivažinėt“ (turbūt Sibiran, į Rytų pusę?) kaimiečiai arba kodėl, tvenkiniams nusekus, iš jų išlenda šienapjovės, plūgai, akėčios, kurie turėtų rūpėti „raštininkėliams“. Jaunimui reikėtų aiškinti ar priminti istoriją: tremtį ir kolūkių kūrimosi pradžios realijas. Betgi o ką jaunajai kartai sakys kad ir plykstelintis posūkyje plūgas per darbymetį ar smėliu pabarstytas kiemas? Ar jie stabtelės įsižiūrėti į traukinių perpjautas ant žuolių džiūstančias varles ar žydinčią nulūžusią obelį. O ir dunksinti į valties dugną juodalksnio kartis sujaudintų tik tą, kuris turi laiko įsiklausyti, kuriam atverti jei ne poezijos, tai bent jau tylos vartai. Tik tokiam, neskubančiam, būtų suprantama, kodėl poetas bando pritildyti metus skaičiuojančią gegutę ar kaip žvejojančiojo pašonėje nužydi ieva.

Prieš penkerius metus pristatydamas savo knygą „Pirštų atspaudai“ poetas yra sakęs: „Niekada eilėraščių nerašiau norėdamas šokiruoti ar nustebinti žmogų, ar kaip nors pritraukti, jam patikti, svarbiausia man buvo, kad jis atsidurtų tokioj pat situacijoj kaip ir aš, išgyventų panašius dalykus ir kad tie eilėraščiai jam tiesiog padėtų atsispirti įvairiom negandom ir kad jis būtų stipresnis, nes pamatytų, kad kažkas jau panašią situaciją ėjo, praėjo.“

Ar „Dapšių kelio žaltvykslėse“ reikėtų ieškoti tų, žmones solidarizuojančių negandų? Vargu ar taip negatyviai galėtume pavadinti kaime prie upės balinamų drobių vaizdą, į kibirą nukreiptos pieno čiurkšlės grojimą ar pieno separatoriaus blerbimą, patvory lekuojantį šunį, iš ganyklos vedamos bandos žvanginamas grandines, apie pamerktas nagines besisukančius varliagyvius, pirmąsyk iš arti, intymiai pamatytus kito žmogaus gyvaplaukius. Iš tiesų tai jokios negandos, tai – nuostabos, džiaugsmo, tykios kaimo ramybės, kosminio racionalumo ženklai-žaltvyks­lės.

Žaltvykslės – šiek tiek kitoks žanras nei anksčiau į knygas sugulę Bukonto tekstai, nors terapinę galią – kad ir klaidindamos – jos vis dėlto turi. Net ir tokie trieiliai kaip „Retrogradiška ryto dainelė“ nuskamba tarsi perspėjimas išmintingo senio lūpomis: Kabinetuose, automobiliuose / Laikraščius skaitantys žmonės… / O kad jie būtų beraščiai!

Trečiojoje knygos dalyje – „Pro langą lapų pripustė“ – jau kito laikmečio žmogaus atsigręžimas į tai, kas, regis, negrįžtamai prarasta. Tai ir tykus įsižiūrėjimas į medį, krintantį lapą, ir įsiklausymas į „juoko sidabrą“, atsiduodant prisiminimui apie tą, kuri mėgo skaityt atsigulusi: Kas dabar nuo kilimo / Iškritusią pakelia knygą? / Kas išjungia naktinę lempą? (p. 105)

Visas trieilių ir penkiaeilių rinkinys užbaigiamas trimis itin vaizdžiomis ir skambiomis eilutėmis: Žvanga balti spar­nai / Baltoj Varduvos kilpoj, – / Žiemoti likusi gulbė.

Šis įvaizdis nejučia asocijuojasi ir su pačiu Bukontu. Jis, priešingai nei dauguma jo tautiečių, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ar dar anksčiau – neišvyko į jo tautiečiams geresnius, savesnius kraštus.

Kita vertus, argi ne tylos ir tam tikro svetimumo, atšiaurumo ir vienatvės reikia, kad skrydis ar žodis suskambėtų? Dabar jis skamba. Man ir tiems, kam nesvetimas kaimas, toks atpažįstamas „Dapšių kelio žaltvykslėse“. O jauniems – geriausiu atveju mačiusiems pramoninės žemdirbystės pavyzdžių, bet ne kaimo vienkiemio kasdienybę –­­ ar skamba? Ar istorijos vadovėliai ir etnografijos studijos padės sušvytėti Bukonto žaltvykslėms, tarkim, po penkiasdešimt metų? Juk jau dabar mažai kam berūpi, kad Dapšiai –­­ vienas iš kaimų, sunaikintų statant naftos perdirbimo gamyklą Mažeikių rajone. Kitaip nei Bukontui, pažymėtam kelialypio praradimo – iš jo, per nacių genocidą netekusio savo kraujo šeimos, sovietinė industrializacija atėmė ir tėviškės kraštovaizdį, kuris, kaip tvirtinama, taip pat turi įtakos žmogaus charakteriui, pasaulėjautai. Šio kraštovaizdžio reliktus atpažinsime „Dapšių kelio žaltvykslėse“.

Dapšių kaimo piliakalnis saugo XIII a. žmonių gyvenimo paslaptis. Kaimo kelio žaltvykslės, bet ar ne jūs kaltos, kad vienas talentingiausių poezijos vertėjų į lietuvių kalbą, vertęs Vakarų Europos literatūros klasikus, įveikęs dargi vieną didžiųjų pasaulio šventraščių Bhagavadgytą, per 100 lietuviškų dainų autorius, Jotvingių premijos laureatas tvirtina nemėgstąs būti dėmesio cent­re, o verčiau mėgaujasi aplinka, kurioje nėra išskiriamas iš kitų? Šiais laikais toks požiūris laikytinas mažų mažiausia keistenybe, klaida, keistu, nevyrišku flirtu su aplinka ar net nesusipratimu. Nes kaipgi galėtume surasti autorių ar knygą, kurie niekuo neišsiskiria iš kitų? Kita vertus – kad ir kiek kalbėtų autorius apie savo siekį neišsiskirti, jis yra ypatingas ir išsiskiria iš kitų daug kuo, jei ne viskuo. Ne kitokia ir ši knyga –­ šeštasis jo kūrybos leidinys.

Kaip jau minėjau, „Dapšių kelio žaltvykslės“ – nekanoninis eilėraščių rinkinys. Esame įpratę, buvome ne sykį mokyti, kad eilėraščius į pasaulį derėtų paleisti be autorinio komentaro, be „priekabos“, kuri tik išduoda eilėraščio silpnumą arba, mažų mažiausiai, jį susilpnina. Nemanau, kad šis nerašytas kanonas autoriui nežinomas. Nepai­sant to, jis vis tiek ryžtasi savo tekstus komentuoti labai asmeniškais, kone intymiais vizualiais komentarais – asmeninio albumo nuotraukomis, kurios atspindi mirusį gyvenimą – tai, kas praėję negrįžtamai.

Bukontas šioje knygoje pasirenka ir tekstais, ir fotografijomis liudyti negailestingą grimzdimą į užmarštį, nebūtį. Juk jam tikriausiai aiškiau nei kitiems, kad kiekvienai vėlesniajai kartai vis sunkiau besuvokiamas Šiaurės Lietuvos, Latvijos pasienio ūkininkų gyvenimas, kurį buvo lemta gyventi ir čia nublokštam žydų vaikui. Jis čia atrado savo vaikystės džiaugsmus, patyrė lietuviško kraštovaizdžio galią – atrado visiems laikams ir praranda kartu su savo karta, nueinančia į praeitį.

Jau šiandien ši knyga atrodo tarsi paminklas nykstančiai kaimo žmonių rūšiai. Ir kažkodėl – tikriausiai kol kas ir kai kam – norisi prie šio paminklo sugrįžti vėl ir vėl, ir čia, iškalbingoje tylumoje, mažažodėse poeto ištarose, erdviose puslapių pauzėse atpažinti savyje šios žmonių rūšies kraują. „Dapšių kelio žaltvykslėse“ šis kraujas pasirodo bendras ir žemaičiui, ir aukštaičiui, ir žydui. Perfrazavus poeto trieilio eilutę –­ o, kad jie dabar ir visados bent sykiais žvelgtų į pasaulį ne pro savo skaitmeninius ekranėlius, o tarsi beraščiai!

* Vertas dėmesio Y. Slezkine’o terminas, tapęs jo knygos „Žydų šimtmetis“ (L. Jonušio vertimas į lietuvių k., 2012) struktūriniu bei interpretaciniu pagrindu. Terminas nusako visų keliauninkėms ir perėjūnėms tautoms, arba Hermio sekėjams, būdingą gyvsidabrio (lot. mercurius) judrumą, nepastovumą. Pasak Y. Slezkine’o, tai prie laiko, o ne prie žemės prisirišę žmonės, nepriklausantys kraštovaizdžiui.