Tomas Vyšniauskas. Universalus vienis pasaulių sandūroje

 

Kai kalbama apie visumą sudarančius elementus, pravartu pasigilinti ne tik į akivaizdžias skirtingų objektų savybes, bet ir atkreipti dėmesį į reiškinius, įtakas ar naujas substancijas, užgimstančias sąveikaujant minėtoms visumos dalims. Materijos ir transcendentinės dimensijos, fantazijos ir tikrovės, Rytų ir Vakarų kultūros, kūniškumo ir dvasinio pasaulio, žinių ir tikėjimo sąlyčio taškai yra tos erdvės, kurias neretai keblu išreikšti ar objektyviai apibūdinti, tačiau, jų nesuvokus, dievoieška bei žmogiškosios būties įprasminimas sunkiai įmanomi. Naratyvai, kuriuose susipina skirtingų kultūrų įtakos ir tikėjimų tiesos, intriguoja, todėl Giorgio Lobžanidzės poezijos rinkinį „Šventofobija“ atsiverčiau turėdamas lūkesčių nerti į universalųjį eterį, pripildytą pasaulių sankirtose užgimstančio materijos traškesio bei energetinių laukų kibirkščiavimo.

G. Lobžanidzė – žinomas Sakartvelo poetas, orientalistas, vienas ryškiausių naujosios kartos vertėjų, išvertęs į kartvelų kalbą Koraną, Rumi’o ir Kahlilo Gibrano kūrinius. O rinkinį „Šventofobija“ sudarančius kūrinius į lietuvių kalbą išvertė Nana Devidzė, Irina Jermakova, Ina Kulišova, Jonas Liniauskas, Viktoras Rudžianskas. N. Devidzė, įžangoje pristatydama knygą, kviečia „pajusti veržlų ir paslaptingą stichijos žavesį, kad Lietuvos žmonių akys ir širdys pasiektų tolimąjį šio pasaulio horizontą, kuris vadinamas kartvelų dvasia“ (p. 10). Šiais žodžiais vertėja tarsi nutrina geografinius riboženklius ir kartu su horizontu prasmės paieškas pastūmėja į transcendencijos pusę. Pasiekti vis nutolstantį horizontą, paliesti tai, kas neapčiuopiama, apibrėžti meilės sampratą bando ir rinkinio lyrinis subjektas: „Ir ta, kurią man skyrei įsimylėti, Dieve, kokia ji panaši į Tave, / kaip jai sekasi atidėlioti... / Vien per atstumą ji būna mano, bet niekada nepasirodo“ (p. 14). Herojus tarsi stengiasi praverti dvasinio pasaulio vartelius apčiuopomis ieškodamas skląsčio, o jo neradęs bando sakralizuoti meilę ar apglėbti visumą: „Aš visada bijojau aukščio / ir, nešamas į rytus, / rankas atmesdavau į vakarus, / susiliedamas su kryžiumi ir pusmėnuliu taip, / kad mane tapatino su Buda, esančiu vandenyje ir ugnyje, ir žemėje“ (p. 18). Kalbantysis suvokia ne tik fizinės pastangos, bet ir minties galios egzistavimo būtinybę: „tai kas iš to, / kad kojos skubrios, / jei per sunku / apsiversti ant kito šono: / kad ir kur pasisukčiau, – / atsitrenkiu / į išprotėjusį orą“ (p. 25).

 

Tomas Vyšniauskas. Universalus vienis pasaulių  sandūroje
Giorgis Lobžanidzė. „Šventofobija“. Vertė Nana Devidzė, Irina Jermakova, Ina Kulišova, Jonas Liniauskas, Viktoras Rudžianskas. Dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė. – K.: „Kauko laiptai“, 2020.

 

O gal viskas taip susipynę, kad sunku rasti ribą net tarp kūno ir sielos, tarp sielos ir kosmoso? Jei Kūrėjas pagal savo atspindį ir materialiuosius objektus tvėrė, tai „kodėl mano kūnas / kūną užmiršo? / Juk jame begalė stebuklų: / lūpos – švelnus koralas, / dantys – perlų eilė, / žvaigždės danguje ir sieloje, ir akyse. / Mėnuo – jataganas danguje / ir jatagano mėnuo paslėpsnyje. / Širdis įsisukanti į Tavo gelmes, / ir falas, prasiskverbiantis į Tavo kūrinių gelmes, – / kuo ne Tavo stebuklas?!“ (p. 35) Gal kalta kalba, nes apibūdindami vyksmą nutolstame nuo Esmės, paliekame erdvės diametraliai priešingo poveikio niuansams ir interpretacijoms? „Ne tik amerikietis – netgi arabas, / aišku, jau neatsimena / tos išrinktosios / arabų kalbos, / išrinktosios / dėl nuostabaus tikslumo, / nes tas tikslumas toks subtilus, / kad primena apkabinimą. / Apkabinimą, bet ne žudymą. / O kaip dažnai, glebėsčiuodamiesi, / mes tarsi netyčia / traiškome vienas kitą“ (p. 38), – apgailestauja eilėraščio „Arabų kalbos mokytojas“ lyrinis subjektas.

Rinkinyje aktualizuojamas visumos ir ją sudarančių objektų sąveikų lygiavertiškumas: būtis taptų neįmanoma be elementariųjų dalelių, virpinamų nejudančio judintojo valia, o pavienis objektas prarastų prasmę nebūdamas visa apimančios sistemos dalimi. Net jei rinkinio „aš“ kartais suabejoja Kūrėjo sistemos egzistavimu („Na ir kas, kad niekur nėra / Visuresančio, / na ir kas, jei horizontas / pasislenka už pasaulio ribų“, p. 47), horizonto ribos perkėlimas įgauna sakralią formą. „Tai sapnas / kuriuo dalinuosi / su vandenimis“ (p. 53), – eilėraščio „Gyvenimas“ eilutėmis individo būtį į aplinkos vyksmą integruoja G. Lobžanidzė. Akcentuojant visumos, kuri gali plėstis iki begalybės ir trauktis į nieką, svarbą bei universalumą, eliminuojami priklausomumo bei identifikavimosi konkrečioje dimensijoje saitai: „Iš tiesų, aš – niekieno žemė. / Tiksliau, tiltas / tarp niekas ir niekas – / drąsiai praeik pro mane“ (p. 69).

Ar įmanoma ieškant prasmės sutinkamus abstrakčiuosius reiškinius įžeminti, apibrėžti per materiją, įvardyti pasitelkiant žmogaus kūrybos rezultatus? „Kaip manote, / ar mėlynam dangui pritiktų / kitos spalvos apsiaustas?“ (p. 26) Lyrinis subjektas fizinį matą bando pritaikyti daugiaprasmiam reiškiniui (jei žodį „dangus“ traktuosime tiek gamtinės erdvės, tiek religijose mistifikuojamos buveinės prasmėmis). Netgi dievoieškos plotmėje užgimstanti abejonė prašosi būti paneigta ieškančiojo juslėmis apčiuopiamais elementais („maldauju, neatimk iš jo šito tikėjimo. / O jei kartais Tavęs ir nėra, / tai sutverk jam Save, / kad nepasiliktų su katinu vienas, – / aplankyk jį sapne – / būk su juo šiek tiek žemiškesnis“, p. 75), nepaisant pavojaus būti įskaudintam („Kaip dabar nuo Tavęs nusigręžti, / kaip susmilkt vienišystės liepsnoj? / Jei mačiau, kad paleidžiant / kiekvieną akmenį – / į mane, – / Tavo rankos virpėjo“, p. 74). Kita vertus, eilėraščio „Šventofobija“ veikėjas, stengdamasis ištrūkti iš netobulo ir pavojingo pasaulio, ieško prieglobsčio beribiame „žodyje“. Tokiame pasaulyje nelengva suabejoti netgi žodžio „žmogus“ reikšme (ir reikšmingumu). Galbūt kai kam prieglobstį teikiančia vieta galėtų tapti virtualiosios erdvės, tačiau autorius griauna tokias iliuzijas aiškiai brėždamas tikrovės ir dirbtinumo takoskyrą: „...tai yra taip primityvu, / kaip feisbuke pripiešti / kraujo spalvos širdžių. / Primityvu bent jau tol, kol ima / tos širdys / ir pradeda plakti“ (p. 94). Vengdamas kančios ir eliminavęs gyvastį (dieviškosios kūrybos bruožą) lyrinis subjektas rizikuotų kapituliuoti apleisdamas ir anapusybės paieškas: „...tapau tuo, / kuo iš tiesų ir esu: laimingas / numirėlis, molio gabalas, / kuriam nereikia meilės“ (p. 106). Todėl subtiliai įpinama įtampa ir tragizmas tarsi teigiant, jog kartais absoliuto siekis turi savo kainą: „...jis bando mus įtikinti, / kad egzistuoja / Laiminga meilė, / tačiau ją įmanoma surasti / tik tarp keturių sienų, / tik išėjus iš proto tiek, / kiek reikia išeiti, / kad savy pražydintum gėles“ (p. 45).

Eilėraščiuose vyrauja įmantrumais ar gremėzdiškomis metaforomis neperkrauta raiška. Dėl sudėtinių dalių (įvaizdžių) tekstas iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas, tačiau G. Lobžanidzė geba elementarius objektus jungti į egzistencinėse gelmėse plūduriuojančią mintį. Žodžio paprastumas, dėmesys estetikai ir subtili raiška sukuria nuoširdumo foną, stipriai pasitarnaujantį kurstant emocijų žarijas skaitytojo sąmonėje. O minties branda padeda išvengti perdėto sentimentalumo ir lėkštumo žabangų. Atidžiai sudėlioti ir išmaniai sugretinti, net neįmantrūs įvaizdžiai nuskamba paveikiai: „Netikėtai imu gilėti / lyg šulinys, / apkabinu savo paties dugną, / o jį negailestingai / nagučiais / raižo / liūdni / beširdžiai / kačiukai“ (p. 88). Išplėšti eilėraščio mintį iš buities gniaužtų ir perkelti į transcendencijos plotmę taip pat padeda įdomios temų sąsajos. Štai eilėraščiuose „Lotoso varpelis“ ir „Medūza, pakalnučių puokštė“ poetas vykusiai perkeičia meilės, dieviškos gamtos prigimties, kančios bei susitapatinimo su aplinka motyvus, ir nustebina skaitytoją išryškindamas meilės savanaudiškumą („Viešpatie, palaimink senąją mano mylimąją – / kaip iš pelkės išnirusį lotosą, / baltai nušvitusį visaapimančioje tamsoje, – / neapsakomai išbujojusią, / padaryk, kad dar labiau išbujotų – / iki išsigimimo, / idant nė vienas mirtingasis jos negeistų, / nežiūrėtų į ją, neliestų, nebučiuotų, nemyluotų“, p. 59), nes jausmo samprata išplėšiama iš subjektyvios ir uždaros dviejų mylimųjų erdvės („Štai tokią dovaną / man įteikė jūra, / nesudvejojusi, kad esu vertas / aitraus nudegimo, / vietoj mylimosios rankos / pakišo man baltą medūzą – / lyg puokštę / laukinių pakalnučių, / neabejodama, kad tai ir yra / tikroji meilė – siausti / mano platumose be jokio / įspėjamojo varpo dūžio“, p. 64).

G. Lobžanidzės „Šventofobija“ – įdomi ir intriguojanti knyga, stipri emocine įkrova bei banalumo spąstų išvengiančiu sentimentalumu, žavinti skirtingos prigimties reiškinių supynimu į daugiabriaunį universalų dievoieškos naratyvą, netikėtomis sąsajomis ir suprantamai išreikšta minties gelme. Ieškodamas pasaulių sandūroje esančių antkapio formos durų į erdvę, laisvą nuo buities žemiškumo ir formalaus dogmatizmo, atrasdamas mistinių reiškinių ir žmogiškosios būties sąlyčio taškus poetas tarsi teigia, jog prasmė – tai nepaliaujamas ieškojimas, procesas, kai kūrėjas su kūriniu atspindi vienas kitą iki begalybės, iki vis nutolstančio horizonto. „Nieko man neįrodysi: meilės niekas / niekada nesuranda pakankamai – / perbrenda vandenis, / beieškodami užtrokšta“ (p. 106), – teigia rinkinio lyrinis „aš“, įprasmindamas paiešką kaip vyksmą. Toji tarpinė būsena, toji universali, pasaulių sandūroje tvyranti niekam nepriklausanti erdvė yra pati tinkamiausia vieta intuityviai tyrinėti, judėti apčiuopomis. Iki tol, kol dangus sužemės. Savaime.

Draugai