Saulius Vasiliauskas. 10 priežasčių, kodėl Vido Morkūno „Pakeleivingų stotys“ – kūrybiškiausia 2019-ųjų knyga

Kaip daugeliui susirinkusiųjų žinoma, bene dažniau­siai kūrybiškiausių knygų rinkimų komisijai už­duo­damas klausimas skamba taip: „Kas yra kūrybiškumas?“ ar „kodėl būtent ši knyga išrinkta kūrybiškiausia?“ Klausimas kelia nerimą ir smalsuoliui žurnalistui, erzina jis ir nuo knygų gausos nuvargusią komisiją.

„Išrinkom geriausią“, – patikina ji.

„Korupcija“, – galvoja tas.

Tad ką iš tiesų būtų galima atsakyti žurnalistui paklausus, kodėl kūrybiškiausia 2019-ųjų metų knyga tapo Vido Morkūno „Pakeleivingų stotys“.

1. Visų pirma tektų priminti, kad knygos sėkmė priklauso ir nuo PAVADINIMO. Šiuo atveju autorius norom ar nenorom pataikė į madą – nūdien itin aktualios migracijos ir keliavimo temos; dėmesį traukia stotys, kuriose praleidžiama vis daugiau laiko; domimasi visais: nuo trumpam išvykstančių ar su visam emigruojančių, iki pabėgėlių ar bėgūnų. Pakeleivingi – niša, kurią pastebėjo skvarbus laureato žvilgsnis!

2. Toliau doram žiniasklaidos tarnui, kuris, tikėtina, laureato knygos neskaitė, derėtų paaiškinti kelis dalykus, susijusius su CENTRU ir PAŠALE.

a) V. Morkūno prozoje kalbama ne apie tuos piliečius, apie kuriuos rašoma „Žmonių“ žurnale. Priešingai, čia veikia visuomenės paribiuose atsidūrę, paraščių, pakraščių žmonės, išgyvenantys sudėtingas asmenines tragedijas.

b) V. Morkūnas literatūros lauke lyg ir laikosi nuošaliau, nors pats tokią vietą / įvaizdį neigia. Antai į Monikos Bertašiūtės teiginį, jog esąs vienišas vilkas, rašytojas 15min.lt atsakė: „Matote, „vilkas“ formuluotėje akcentuojamas labiausiai, o aš labiau akcentuočiau pirmąjį žodį. Va, ir Valentinas Sventickas pristatydamas mano knygą „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ sako, kad retai šmėžuoju. Bet manęs niekur nekviečia! Aš tikrai nesėdžiu užsidaręs savo slaptavietėje kaip koks Jerome’as Davidas Salingeris. Sakau be užsigavimo intonacijos, bet, ko gero, spėjama, jog nebūsiu įdomus publikai. Vilkas yra taurus ir mielas gyvūnas, bet tai iš išorės primestas įvaizdis. Pats sau tokio vaidmens neskirčiau.“

c) Summa summarum, susiklostė toks sociologinis paradoksas (o gal autorinę meistrystę liudijanti nuovoki gudrybė?), kurio dorai nepaaiškintų net prancūzų sociologas Pierre’as Bourdieu: rašydamas apie visuomenės pakraščiuose atsidūrusius žmones ir neigdamas jam priskiriamą pašalės poziciją, autorius įtikino vertinančiuosius stumtelti jį tiesiai į literatūros lauko centrą!

 

 

3. Reikia pasakyti, naujasis laureatas išsiskyrė ir APIMTIES kategorijoje. Jei Benediktas Januševičius parašė trumpiausią Benedikto Januševičiaus eilėraštį, V. Morkūnas neatsiliko ir parašė trumpiausią Vido Morkūno prozos kūrinį: „Dzidas buvo kalbos džiazmenas, tapė džiazą, bet klausėsi daugiausia bliuzo. Todėl šiek tiek raišavo.“

Įkyresniam žurnalistui galima būtų pridurti, kad V. Morkūnas į knygą neatsitiktinai sudėjo būtent 69 tekstus, tuo užsitikrindamas masinio skaitytojo dėmesį.

 

 

4. Kaip muzikoje egzistuoja absoliuti klausa, taip ir literatūroje – KALBINĖ KLAUSA. Šis bruožas būdingas ir V. Morkūno tekstų raiškai, kitaip tariant, jis puikiai girdi, ką kalba pakeleiviai, jaučia vidinę sakinio ritmiką ir leksikos harmoniją. Na, pavyzdžiui: „Pavėsinės statramsčiu ropoja boružė. Dingsta sueižėjusios medienos plyšyje ir vėl pasirodo. Atkakliai kopia aukštyn. Po stogeliu virš įėjimo kabo voratinklio hamakas. Altanos sienelės ir suoliukai palei jas, ir stalas – įjuodę, tik grindys nuzulintos, nutrintos iki gelsvumo. Į sprogius tarp stalviršio lentų pribyrėję trupinių trupinėlių, mažyčių sėkliukių pripustyta žiedadulkių, jau bergždžių.“

 

4. Kalbinė klausa

 

5. Nors V. Morkūno knygoje publikuoti tekstai ir trumpi, juos skaityti nelengva, daugelis jų – sunkūs, justi didelė, pavadinkim, patyriminė koncentracija, tekstuose daug GRYNOSIOS MASĖS.

 

 

6. Skaitant V. Morkūno tekstus susidaro įspūdis, jog autorius išsiugdęs SAIKO pojūtį: ne tik puikiai junta, kaip pradėti tekstą, bet ir kada jį pabaigti, kaip nepasakyti per daug, pernelyg neužsižaisti. Kitaip tariant, autorius nemenką pyrago dalį palieka ir skaitytojui (užbėgant į priekį lieka tikėtis, kad ir po šio renginio laureatas jam skirtu tortu pasidalins su visais).

 

 

7. V. Morkūno prozoje vargiai rastume literatūrinių ŠABLONŲ, KLIŠIŲ ir SCHEMATIŠKUMŲ; jo papasakotos istorijos – gyvos, įtaigios, autentiškos.

 

 

8. Nors laureatą renka literatūros specialistai, žurnalistas turėtų žinoti, kad gyvename vadinamoje vaizdų eroje, ir svarstyti, o koks knygų santykis su šiuolaikiniu kinu. Tokiam susidomėjėliui galėtume pasakyti, kad V. Morkūno tekstai ne tik subtilūs ir sodrūs detalių, bet ir savaip KINEMATOGRAFIŠKI, ATMOSFERIŠKI. Negana to, gerbiamas žurnalistas turėjo iš anksto pasidomėti, kad šioji knyga pateko tarp 10 naujojo Knygų mugės projekto „Knyga+kinas“ nominantų, kurių knygos siūlytos ekranizuoti režisieriams.

Žurnalistui paprašius išsamesnio komentaro, galima būtų pridurti, jog Vido tekstai savaip siejasi su skandinavų kinu, o ypač – Roy’aus Anderssono filmais, į jų kuriamą atmosferą panaši ir dalies V. Morkūno tekstų atmosfera, o sykiu ir pastabumas aplinkai, charakteriams, tam tikras mistifikavimas, siurrealumas. Na, pavyzdžiui, viename Vido tekste detales pučiamiesiems instrumentams gaminančioje įmonėje Elvyra trisdešimt metų vesdavo rytinę mankštą, per kurią darbuotojai „penkiolika minučių vaidindavo elnius. Kinkuodavo slidžiu parketu, kraipydami užpakalius, iškėlę virš galvų sukryžiuotas rankas išskėstais pirštais“.

9. Apsukrus žurnalistas, žinoma, gali nujausti, jog kritikams daro įtaką įvairūs lauko AUTORITETAI ir jų nuomonė. Taigi keltina prielaida, kad komisijos nariai girdėjo ar bent giliai viduje nujautė apie 1984-aisiais Valdemaro Kukulo, tuo metu dirbusio „Nemune“, rašytą laišką, kuriame užtikrintai teigiama: „Mielas Vidai Morkūnai, atsakinėdamas į korespondenciją, tarp gausybės mūsų žurnalo literatūrinės produkcijos netikėtai suradau du Jūsų apsakymus (noveles) „Lietaus daina“ ir „Langai be vitražų“, į kuriuos, atrodo, kažkodėl nebuvo atsakyta. Suglumau, nustebau, susidomėjau ir perskaičiau 3 k. (...) Kaip jūs pas suprantate, neįdomių autorių po 3 k. neskaito. (...) Užsidegiau parašyti Jums laiškelį ir tik tada, kai štai jį pradėjau, supratau, kad beveik neturiu ir ką pasakyti. Rašykite, ir rašykite būtinai! (...) Manau, kad Jūsų ateitis prozoje. Jeigu jūs ištobulinsite savo stilių, manau, tai bus naujas žodis mūsų literatūroje.“

 

 

 

 

10. Dešimtoji priežastis, kodėl V. Morkūno knyga tapo kūrybiškiausia, labai formali, tačiau ir ją tektų aiškinti žurnalistui. Ogi ji... instituto PREMIJOS NUO­STATAI.

Komisijai tenka pripažinti: netgi ir jie lėmė, jog būsimas laureatas tapo laureatu...

Žurnalistui nurimus, lieka dar sykį pasveikinti laureatą.


Vidas Morkūnas: „Iš absurdo geriau pasijuokti“ ČIA

 

Draugai