Günter Grass. „Svogūno lupimas“. Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Į Günterio Grasso romane „Skardinis būgnelis“ aprašytą užeigą svečiai eidavo tam, kad, sumokėję atitinkamą mokestį ir iš šeimininko gavę peilį, lentelę bei svogūną, deramai išsiverktų. Šios įstaigos, pavadintos „Svogūnine“, idėją galėtume interpretuoti kaip kolektyvinės kaltės, kainos, kurią tenka už ją sumokėti, simbolį, o 2006-aisiais vokiškai pasirodžiusią ir Teodoro Čet­rausko neseniai į lietuvių kalbą išverstą autobiografiją „Svogūno lupimas“ – kaip sudėtingą kaltės individualizavimo aktą: autorius palengva narsto savo atmintį, atsargiai vieną po kito lupa luobus, už kurių slypi paauglystės metus apgaubusi gėda ir valia jos šaknis iš naujo, dabar jau viešai, permąstyti.

Autobiografijai pasirodžius Vokietijoje pabrėžtas uždelsto ir gėdingo prisipažinimo tarnavus SS aspektas, netrūko šūksnių, siūlančių iš 1999-ųjų nobelininko atimti iškiliausią literatūros premiją. Prisipažįstama: „Dar paskutiniais Laisvojo miesto metais – tada buvau dešimties – mano vardą turintis bernaitis visiškai laisva valia įstojo į jungfolką, paruošiamąją hitlerjugendo grandį“ (p. 24); „Tačiau aš pats galiu save apkaltinti, įvertinti ir nuteisti. Kaip hitlerjugendo narys aš buvau jaunasis nacis, tikintis iki galo. Tiesa, ne fanatiškai, bet visuomet neatitraukdamas akių žvelgiau į vėliavą, apie kurią buvo sakoma, kad ji „daugiau nei mirtis“, ir žygiavau kartu su visais į koją“ (p. 37).

Vis dėlto skaitant pirmiausia patraukia savitų personažų, erdvių, idėjų autobiografiškumas. Ne (tik) vaizduotė, o konkrečios gyvenimo aplinkybės lėmė, jog „Skardiniame būgnelyje“ veikia sijonais apsitaisiusi močiutė Ana Bronski (neprisimenu kito literatūros kūrino, kuriame taip talentingai ir įtaigiai būtų pavaizduota močiutė) ar būgnais muša nuo mažumės panoręs nebeaugti Oskaras. Daugelio veikėjų prototipus „Svogūno lupimo“ autorius, šioje recenzijoje tapatinamas su pasakotoju, konkretizuoja, taip netiesiogiai primindamas gana banalų ir, vienok, naivoką klausimą: kiek rašytojo kūrybiškumą lemia jo vaizduotė ir intensyvus, sistemingas darbas, o kiek pats likimas nepašykšti autentiškos medžiagos, kuria belieka – ir tai, žinoma, ne taip jau paprasta – pasinaudoti rašant.

Kiekvieną autobiografiją galima suvokti kaip tarpų tarp to, ką atmintis išsaugojo, ir to, ko nepavyksta atgaminti ar kruopščiau išraizgyti, (už)pildymą. Rašantysis neišvengiamai blaškosi tarp ryškesnių ir blankesnių prisiminimų. Bandydamas reprezentuoti gyvenimo visumą, jis daugiau ar mažiau gundomas jungti savo patirtis į magnum opus, kupiną sudėtingų pasirinkimų ir atvedusį į menines aukštumas – niekas neverčia pasakojimo drumsti tuo, kas nemalonu ar pernelyg asmeniška. Grassas, regis, išvengia tokių gundymų pabrėždamas atminties nerišlumą ir nepatikimumą: „Kadangi aš, po karo iškeldintų tėvų vaikas, priešingai negu kiti mano kartos rašytojai, gimę ir užaugę prie Bodeno ežero, Niurnberge ar Šiaurės Vokietijos lygumoje ir turintys mokyklos baigimo pažymėjimus bei ankstyvosios kūrybos pavyzdžių, neturiu nieko, kas būtų išlikę iš mano vaikystės ir jaunystės laikų, man belieka kreiptis vien į nepatikimiausią iš visų liudytojų – Atmintį, įnoringą, dažnai migrenos kamuojamą damą, be to, pasak žmonių, labai priklausomą nuo rinkos konjunktūros“ (p. 54).

Pasitelkdamas tai svogūno, tai gintaro (kurį, beje, persikėlęs iš Kuršių nerijos, pirko anuomečiame Mėmelyje) metaforas kalbantysis atmintį reflektuoja kaip sudėtingą savo poelgių (per)svarstymo ir (per)vertinimo įrankį, kaip iš fragmentų klijuojamą kino juostą, kurioje apstu išblukusių kadrų ir kurią pažaboti tenka sąmoningai ar nesąmoningai ką nors prikuriant: „Mat kai kuriuos prisiminimus reikia papildyti. Kadangi juose kartais akivaizdžiai kažko trūksta“ (p. 8); „Sugavau save, kad kai verčiu praeities puslapius atgal ir aptinku tuščių vietų, imu piešti ornamentus arba žmogeliukus“ (p. 62). Iš pradžių toks savos patirties atkūrimo būdas prikausto dėmesį ir atrodo kaip autentiška ir pagirtina autoriaus pastanga, tačiau ilgainiui, ypač antroje knygos pusėje, ima įgristi, atminties netobulumo motyvas norom nenorom skatina suabejoti, ar kartais taip (žaidybiškai) neprisidengiama nuo atsakomybės už dėstomo turinio tikrumą: „Kokia vis dėlto kaprizinga ta atmintis...“ (p. 234); „Svogūnas atsisako liudyti“ (p. 281) ir t. t.

Nors žvelgiant į knygos visumą išlaikoma chronologija, netrūksta šuoliavimo istorija pirmyn ir atgal (vartojant naratologijos terminus: analepsių ir prolepsių). Autorius pripažįsta: „Prievolė laikytis chronologijos mane apskritai varžo kaip korsetas“ (p. 273); „Kuo labiau senstu, tuo nepatikimesnis ramentas darosi chronologija“ (p. 350). Neretai dabarties ir praeities ribos susilieja, apie praeitį prabylama esamuoju laiku: „Dabar mane šildo birželio saulė, kaip tada šildė balandžio. Ir aš matau, kaip mes kabiname tuo pačiu taktu. Stovime prie kelio, kuriuo važiuoja kontratakuoti besiruošianti tankų kolona ir trukdo priešinga kryptimi judančiam bėglių srautui“ (p. 139). Akį rėžia ir dažnas gramatinių asmenų kaitaliojimas – tarsi provokuojančiame saviidentifikacijos slėpynių žaidime, kurio nugalėtojas taip ir neišaiškėja, vienur kalbama pirmuoju, kitur –­ trečiuoju asmeniu: „Tiek dabar, tiek anksčiau vis maga slėptis už trečiojo asmens įvardžio...“ (p. 7); „Galima rasti ir daugiau mano blaškymosi pavyzdžių; tai neduoda ryškaus vaizdo, aš nematau savęs arba matau tiktai fragmentus“ (p. 389). Trumpakelniu berniukėliu, jaunikaičiu mano pavarde ir kitaip (auto)ironiškai pravardžiuojamas aš iš vaikystės nesutampa su čia ir dabar pasakojančio aš: distancija, nors atstumai skirtingose knygos vietose kinta, išlaikoma iki pat pabaigos. Kaip teigia autobiografiją analizavusi literatūrologė Rebecca Braun, „sub­jektas piešia savęs jaunesniojo paveikslą po paveikslo, tačiau nepajėgia išgryninti jokio bendro ir aiškaus dabartinio savęs įvaizdžio“¹. Praeities fragmentai užgožia dabartį.

Knygoje ne sykį aktualizuojama rašytojo ir personažo skirtis: „...galbūt dar lieka kai ką pridurti apie kūrybą ir tikrovę, apie tai, kas kam ką įdėjo į lūpas, kas tiksliau meluoja – Oskaras ar aš, kuo galų gale galima tikėti, kas kieno vedžiojo plunksną ir kas dar lieka nepasakyta“ (p. 257). Žinoma, skaitytojas pats sprendžia, kuo laikyti nepaliaujamai kaukes keičiantį „Svogūnų lupimo“ pasakotoją, o pastarasis atskleidžia asmeninius (buvusius ir esamus) trūkumus kompensuojantis fikcijoje, kur personažai, dėl autoriaus plunksnos atsidūrę iš dalies panašiose situacijose kaip kadaise jis pats, elgiasi gerokai ryžtingiau ir sėkmingiau: „Kasdieniniai apsijuokimai per pietus neliko be pasekmių. Mano romano herojus Oskaras Maceratas tuo metu, kai aš ganiau ožką, dėl to, kad neauga, atsiduria ligoninėje, kur tuojau pakviečia į pasimatymą jį prižiūrinčią seselę (...). Oskaro liežuvis buvo gerai pakabintas, o aš negalėjau nieko išstenėti. // Jis sugebėjo išsprausti naudą netgi iš savo kupros ir jam nereikėjo ieškoti žodžio kišenėje, o man neateidavo į galvą nieko doro“ (p. 247). Ši ir panašios vietos kreipia link rašymo kaip terapijos, nesusitaikymo su gyvenimo tikrove, asmeninių kompleksų projektavimo į veikėjus problematikos.

Skaičiusiųjų Grasso romanus, matyt, pernelyg nenustebins pasakotojo įvaizdžių kontrastingumas: nuo svajingo romantiko (vietomis prabylančio bemaž Rilke’s intonacijomis) iki atskalūno, literatūros lauko paribiais vaikštančio individualisto („...susitaikiau su rizika tapti atskalūnu, nepritampančiu prie jokios naujos meno srovės. Ir tai turėjo pasekmių: visos mano kūrinių parodos buvo tik personalinės, likdavau besikeičiančių meno madų nuošalėje, ir taip yra iki šiol“, p. 352) iki viešai intensyvų potraukį priešingai lyčiai eksplikuojančio, su juo besigrumiančio subjekto. Palyginimui siūlau šias dvi citatų grupes:

x) „Jūra vis naikino mano statinius. Aukšti bokštai be garso griuvo. Ir šlapias smėlis vėl byrėjo man tarp pirštų“ (p. 14); „...todėl aš palikdavau laiškų, kur galimai sėdi ji, mano neįgyvendinamų norų akivaras“ (p. 58); „Mane seniai traukė medžiai, matyt, todėl vis piešiau vienišą ąžuolą“ (p. 79);

y) „penis, priklausantis man ar tam sakuose sustingusiam autoportretui, yra visiškas beprotis ir nusiteikęs toks išlikti iki gyvenimo galo. Kol kas jį dar įmanoma trumpam nuramdyti senu bibliniu metodu, bet rankos jam jau negana“ (p. 56); „...stengdavausi atsistoti tarp jaunų merginų, arba mane prispausdavo prie vyresnių moterų. Netgi tada, kai nebūdavau priplotas prie jų, mano kelnės vis tiek liesdavosi prie moteriškų drabužių. Ir sulig kiekvienu sustojimu ir pajudėjimu medžiaga vis labiau glausdavosi prie medžiagos, kūnas prie kūno. (...) Nenuostabu, kad mano ir taip savarankiškas, be to, lengvai sujaudinamas penis per tą pusvalandį, kol atvažiuodavau į darbą, pusiau arba išvis kaip reikiant sukietėdavo“ (p. 243).

Dalis įvykių ir situacijų, „lupamų“ autoriaus, apgaubtos kalte ir gėda. Įdomu, jog kaltės, kurios pateisinti ar nurašyti dėl jaunam amžiui būdingo paikumo nesiekiama, motyvas jungiamas su šokiu. Šokis funkcionuoja tarsi atminties valykla, išsišokti tampa tolygu pamiršti – „Tai buvo šokių karštligės metas. Mes, pralaimėjusieji, pajusdavome lyg kokį narkotinį apsvaigimą, atsipalaidavimą, kai išgirsdavome užjūrio nugalėtojų bliuzą „Don’t fence me in...“ (...) Visa, kas gėdinga ar baisu, liko praeityje ir buvo neaptarinėjama. Praeitis ir jos masinių kapų kalvos nuo šeštadienio iki sekmadienio buvo lyginamos šokių salėse“ (p. 251).

Pabaigus autobiografiją belieka spėlioti, kurie iš aprašytų įvykių buvo lemtingi, pavyzdžiui, kaip rašytojo vaizduotę paveikė Aukštutinio Pfalco belaisvių stovykloje klausyti virimo kursai (kurių dėstytojas virė ir kepė tiesiog pasakodamas ir fantazuodamas), kokią įtaką padarė kareivis, taip niekad ir nepaėmęs į rankas ginklo (vis kartojantis „mes to nedarom“; beje, Grassas teigia neiššovęs nė vieno šūvio), ir ar Günterio mama, kolonijinių prekių parduotuvės savininkė, leisdama sūnui „išmušinėti“ skolas, numanė, jog jis tapsiąs menininku: „Skolų rinkimas mane praturtino ir kitu atžvilgiu, kuris, tiesa, davė naudą tiktai po kelių dešimtmečių, kai virto realia proza“ (p. 29).

„Svogūno lupime“ steigiamas žvilgsnis į menininką kaip godų atminties vartotoją provokuoja klausti, ar pastarasis pirmiausia laikytinas talentingu (už)rašytoju, ar talentingu (pa)tyrėju, (pa)stebėtoju ir (re)transliuotoju. O gal kūrybą ir galėtume apibrėžti kaip pastabumo, jaut­rumo, distancijos, pasiryžimo fiksuoti rezultatą? Vienaip ar kitaip, ilgainiui, eilutė po eilutės, autoriui nieko nebelieka: „Viską, ką pasitelkus pagalbines priemones pavyko suformuluoti, performuluoti ir paskui papasakoti, darant šuolius pirmyn ir atgal, prarijo visa­ėdžiai monstrai romanai ir pavertė žodžių kaskadomis. Lyrines išskyras keitė epinės. Po tiekos jų, nusėdusių knygose, imi manyti, kad likai tuščias, galutinai išsirašęs“ (p. 271). Vargu, ar siekis sąžiningai išsipasakoti apibendrintų Grasso siunčiamą žinutę. Juk „kiekvienas maudosi pats sau“², kiek­vienas, apsilankęs „Svogūninėje“, turi nusilupti savo svogūną.

P. S. Leidykloje apgailestavo, jog dalį knygos aplankų išleido su broku – bak­lažano spalvos. Likęs tiražas turėjo pasirodyti „tikrąja“ spalva, kad ir kokia ji būtų. Prieš išsiųsdamas šį tekstą galvoju, kad tai visai iškalbinga. Retas egzemp­liorius – baklažano spalvos svogūnas – prašosi būti lupamas literatūros gurmanų virtuvėse.

 

¹ Rebecca Braun. „Constructing authorship in the work of Günter Grass“. – New York: Oxford university press, 2008, p. 178.

² Günter Grass. „Šuniški metai“. – V.: „Alma littera“, 1997, 574.